…Genezy koncepcji mojej skłonny jestem dopatrywać się w założeniach politycznych W. Ks. Witolda: obydwa państwa utworzyły wówczas związek, który upodobnić można do dwóch ludzi opartych wzajem plecami, a zwróconych twarzami w przeciwległe strony. Wielkie Księstwo Litewskie na wschód, Korona na zachód. W ten sposób każde z tych państw miało zabezpieczone tyły. Nic oczywiście nie stało na przeszkodzie, aby działać miały, zależnie od okoliczności, w jednym kierunku wspólnie. Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Karolio Wędziagolskio „Dienoraščiai", išleisti Lenkų kultūros fondo Londone, turėtų būti vadinamojo klasikinio „įnašo" į pasaulio istorinę literatūrą lentynoje. Jie niekada nepraras vertės, nes yra susiję ne tik su Lenkijos reikalais. Kalbant apie lenkų literatūrą, Wędziagolskio „Dienoraščiai" yra ypatinga išimtis. Apie revoliuciją Rusijoje parašyta galybė kūrinių. Tačiau daugelis šių knygų autorių yra arba revoliucijos liudininkai, arba jos „aukos". Turbūt pirmą kartą apie tai parašė ne žiūrovas, o tos istorijos aktorius. Šitas rašymas „iš vidaus" ir yra šios knygos didžiausias išskirtinumas, taip pat didžiausia vertybė. Žinoma, išleista daugybė knygų, parašytų įvairių tautų bolševikų, tarp jų - daugiau kaip tuzinas tuomet aktyviai veikusių lenkų bolševikų. Tačiau jie nepriklauso nacionalinei literatūrai, o priklauso - nekreipiant dėmesio į kalbą - komunistinės literatūros visumai, ne tik anų, bet ir šių laikų. Tai visai kas kita.

Istoriškai vertinant žmonijos valstybėjimo raidą, galima daryti išvadą, kad iki XXI amžiaus europinės civilizacijos kraštai per labai skausmingas karų pamokas palaipsniui artėjo prie prigimtinių žmogaus teisių kaip universalių vertybių apsaugos. Prigimtinėmis žmogaus teisėmis laikant teisę į laisvę ir teisę į saugumą, pastarąją suprantant kaip fizinio (gyvybė, sveikata), socialinio (ekonominis stabilumas) ir etnokultūrinio (teisė į savastį) saugumo sudedamąją, daugelio šalių valdysena orientavosi į tautų demokratinės savivaldos modelius. Tačiau informacinėms vertybėms pradėjus užgožti daiktines vertybes, pastarųjų gamybai tampant savitiksliu reiškiniu pelnui didinti, o ne poreikiams tenkinti, vartojimo ir jo reklavimo kultas virto pavojingu planetos užšlamštinimo procesu.

Lietuvoje lauktina nauja antisemitizmo bangelė. Ne todėl, kad kažkas vėl susapnavo, kaip žydai valgo katalikų vaikus arba kažkaip pakito nuošimtis lunatikų, manančių, kad žydai valdo pasaulį. Taip vyksta todėl, kad tai naudinga kai kuriems vietos politikams. Sisteminiams, teisingiems ir pažangiems, kokiais jie save įsivaizduoja.
„Jis mylėjo Lietuvą labiau nei žydus. Jis buvo antisemitas“, – taip apie Joną Noreiką Vėtrą kalba jo anūkė Silvia Foti. Kalba Nacionalinio transliuotojo eteryje.

Bioprotas sukūrė kuokelį ir piestelę, kiaušidę ir sėklidę. Kodėl? Manau, kad ne dėl smalsumo, o dėl įvairovės ir išlikimo sistemingai kintant. Juk skirtingų genomų jungtis sukuria naują genetinę kokybę, kuri aplinkiniams, norintiems ja pasinaudoti parazituojant, būtų ne tokia pažini ir prieinama.    Tuo pačiu nauja hibridinė esybė, kurioje užkoduotas lytinis požymis, išlieka savita, galinti toliau tęsti rūšinę egzistenciją. Nenutrūkstamoje gyvybės grandinėje (kol neįvyksta kataklizmų) bioprotas prislėptai, bet patikimai įlydė lytinį potraukį, kad gyvybės kitimas ir vystymasis nesustotų. Žinoma, genų grumtynėse dėl viršenybės neapsieinama ir be suluošinimų – Gamtos klaidų. Apmaudu, kad pats išradingiausias kūrėjas – Gyvoji gamta – kartais suklysta, palikdama individo genome tam tikrą betvarkę. Bet klaidų pasitaiko visur. Kosminis Protas kartais taip pat suklysta, pasiųsdamas kokį nors asteroidą į gyvybės pilną planetą, ir...

Nuostabi Romo Dambrausko daina.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com