…Genezy koncepcji mojej skłonny jestem dopatrywać się w założeniach politycznych W. Ks. Witolda: obydwa państwa utworzyły wówczas związek, który upodobnić można do dwóch ludzi opartych wzajem plecami, a zwróconych twarzami w przeciwległe strony. Wielkie Księstwo Litewskie na wschód, Korona na zachód. W ten sposób każde z tych państw miało zabezpieczone tyły. Nic oczywiście nie stało na przeszkodzie, aby działać miały, zależnie od okoliczności, w jednym kierunku wspólnie. Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Nuostabi Romo Dambrausko daina.

Rengiant 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija), šalyje dar stovėjo okupacinė kariuomenė, gerokai įtakojanti psichologinį klimatą valstybėje, kuris varžė Konstitucijos projekto autorių kūrybines laisves. Greta to, Konstitucijos tekstą rengė savistovaus valstybingumo neišgyvenę žmonės, tarp kurių buvo ir jaučiančių Lietuvą savyje, ir matančių tik save Lietuvoje. Dėl minėtų objektyvių sąlygų ir gana skirtingos Konstitucijos rengėjų tautojautos, Konstitucijos tekstas neįgavo sisteminio vientisumo ir loginio nuoseklumo. Pavyzdžiui, suvereno galios Konstitucijos 4 straipsnyje priskirtos ne tik Tautai, bet ir demokratiškai išrinktiems jos atstovams (tai reikštų Seimui, Prezidentui, o gal ir savivaldybių taryboms). Pagal žodžio „suverenus“ lietuvišką prasmę „nepriklausomas“ savo funkciniu aspektu suverenais taip pat yra teisėjai ir teismai (Konstitucijos 109 str.) bei prokurorai (Konstitucijos 118 str.). Ar gali šalis turėti aiškią raidos kryptį, kai joje tiek suverenų?

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, vakar, kovo 11 dieną Žvėryne ant namo D. Poškos g. 15 buvo atidengta atminimo lenta Marcelinui Šikšniui - Šiaulėniškiui (1874– 1970), pedagogui, dramaturgui, poetui, ilgamečiam Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui (1922 – 1939). Visų mūsų tėvų-senųjų vilniečių kartos Direktoriui.

Neapykantos kalbos normos kaip totalitarizmo irankis

„Kas ant kito sako, ant savęs pasisako“ – darželinukų išmintis, padedanti įveikti patyčias ir iškelta galva eiti per aštriabriaunį žmonių pasaulį. Anksčiau norėjome būti stiprūs, o į užgaulius žodžius stengėmės nekreipti dėmesio. Jie ne apie mus.
Dabar esame spiriami įsižeisti, verkti privačiai ar į kameras, skųstis ir skųsti kiekviena pasitaikiusia proga. Pavyzdžiui, projekto „Daugiau meilės“ iniciatoriai ragina pranešti policijai apie pastebėtą neapykantos kalbą (hate speech) ir tokiu būdu „aktyviai prisidėti kuriant visuomenę, kurioje daugiau meilės“.

Apsakyme „Michalas K. Pavlikovskis“, skirtame rašytojo atminimui, Juzefas Mackievičius pažymi, koks nepaprastai vertingas, jo nuomone, yra dviejų emigrantų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, plunksnos meistrų – Julijaus Margolino ir Michalo Kryspino Pavlikovskio – palikimas.
„[…] Prie vertingiausių iš šio būrio priskirčiau palaiminto atminimo Julijų Margoliną ir šviesaus atminimo Michalą K. Pavlikovskį. Margolinas pasakoja apie savo žydišką vaikystę įvairiose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose, nuostabiai ją aprašydamas; kartu tai ir atradimas kažko, į ką visada buvo žiūrėta ir nematyta. Deja, išspausdinta tik rusų kalba emigracijoje.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com