Čerkasai. Čerkasai (Черкаси, Чаркасы, Черкассы, Czerkasy, Cserkaszi, Čerkasy, Cerkasî), seniau dar ir Čirkasai, Cirkasiai, Cerkasiai, Čerkai, Cerkiai, Cirkiai, kitaip — pramoninis Vidurio Ukrainos miestas dešiniajame Dniepro paupyje, dabar vakarinėje Kremenčiuko tvenkinio pakrantėje.
Pirmiausia kyla pagunda miesto vardą kildinti iš Šiaurės Vakarų Kaukazo gyventojų čerkesų (Čelebis, Ilovaiskis, Karamzinas, Rigelmanas, Tatiščevas, Vernadskis, Znoiko, Janko). Bet čerkesai, kitaip cirkasiai — visai ne „indoeuropiečiai“, bet tiurkai, o jų savivardis yra adygiai. Be to, Čerkesų, Čerkasų, Čeikų ir panašių vietovardžių yra Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir visuose slavų kraštuose, ypač Rytų Lenkijoje ir Vakarų Ukrainoje, o giminiškų bendrinių žodžių gausu lietuvių kalboje.
Kadangi Čerkasų tvirtovę su gyvenviete po „Mėlynųjų vandenų“ pergalės XIV amžiuje įkūręs imperatoriaus Algirdo brolėnas Jūrius Kairietaitis, tai žymūs Ukrainos mokslininkai Dmitro Kuštanas ir Valerijus Lastovskis MA Archeologijos instituto 2016 m. išleistoje knygoje „Čerkasų archeologija ir ankstyvoji istorija“ priėję išvados, kad miesto vardo klausimu reiktų kreiptis į Lietuvos baltistus.
Čerkasų tvirtovės rekonstrukcijos maketas 2015 m.

Czytaj więcej: Perkėlų vardai

2024 m. lapkričio 28 d. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje vyko rašytojos, žurnalistės Ilonos Skujaitės istorinio romano „Karo nuotaka“ pristatymas. 2024 m. spalį už šį kūrinį autorė buvo apdovanota Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrine premija ir tapo trečiąja šios jau trečius metus iš eilės teikiamos premijos laureate (premijos steigėjas – Alytaus regiono plėtros taryba).

Czytaj więcej: Istorinis romanas „Karo nuotaka“: kūrybos vakaras su laureatės knyga

Gerokai prieš prasidedant 2024 metų Lietuvos prezidento rinkimams, parengiau naujo tipo politinės jėgos „Piliečių Lietuva“ įstatus ir vienam iš pretendentų tapti prezidentu pasiūliau kurti partiją, kuri siektų sisteminių šalies valdysenos pokyčių konstitucinės reformos keliu. Tikriausiai dėl to, kad politinės partijos Lietuvoje užsitarnavusios blogą (klanų) reputaciją, mano pasiūlymas, siekiant prezidento pareigybės, nesulaukė dėmesio. Kita vertus, daug ką mūsuose gąsdina konstitucinės reformos idėja. Šiandien vis dar tikima, kad prie bet kokio konstitucinio reguliavimo viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo. Tuo tikėti, žinoma, daugiau negu naivu, nes sąlygos ir aplinkybės, o ne individo prigimtinės savybės labiau apsprendžia jo elgesį. Pastebėkite, kaip skirtingai vaikšto tie patys žmonės esant plikledžiui ir sausai grindinio dangai. Pagalvokime, ar tik dėl nebranduolinių valstybių piliečių sąžiningumo jos neužpuola branduolinių valstybių?

Czytaj więcej: Kas imsis telkti politinę jėgą „Piliečių Lietuva“?

Pastaruoju laikotarpiu atskleistas politinės korupcijos atvejis, su kuriuo siejama TS-LKD narė Monika Navickienė, atkreipė dėmesį į „konservatoriais“ vadinamos interesų grupės veiklos būdus. Ingridos Šimonytės viešas bandymas atsieti M. Navickienę nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinių pagrindų be tam būtinų teisinių procedūrų verčia pasigilinti į taip vadinamų „konservatorių“ organizacinius pagrindus.
Kas tie „konservatoriai“ – politinė partija, klanas ar totalitarinė sekta?

Czytaj więcej: Partija, klanas ar totalitarinė sekta?

Laisvės partija be perstojo mums piršo invazines „vertybes“, pateikdama jas kaip „vakarietišką“ pažangą. Tai, kad tauta paliko šią pedokratija užsikrėtusią grupelę už praeinamumo prie mandatų dalybų ribos, teikia viltį, kad tarp rinkėjų nedaugėja svetimpročių. Gal pagaliau lietuviai atgaus savivertės jausmą ir supras, kad tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose siekiama savų, o ne Lietuvos interesų tenkinimo.

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Ar lietuviai atsikratys „invazininkų“ sindromo?