LIETUVIŠKAI

Grįžkime vėl prie pagrindinės pastarojo meto bylos. Taigi, priėmus Liberalų sąjūdžiui išteisinamąjį nuosprendį, į viešumą šoka šios partijos vienas iš kūrėjų, galima sakyti – šios partijos krikštatėvis Eugenijus Gentvilas ir pareiškia: „Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius turėtų gelbėti savo reputacijos likučius ir neskųsti išteisinamojo nuosprendžio visa apimtimi“. Tai yra – neskųsti šio išteisinamojo nuosprendžio ta apimtimi, kuria buvo išteisintas Liberalų sąjūdis. Konkrečiai – kad išteisinamasis nuosprendis Liberalų sąjūdžiui įsiteisėtų čia ir dabar, jo neapskundus aukštesnės instancijos teismui.

Czytaj więcej: Kaip jums visa tai?

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė išskirtinės reikšmės humanistinį aktą – VISUOTINĘ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJĄ (toliau – Deklaracija). Skelbdama šį aktą, Generalinė Asamblėja jį pateikė „kaip bendrą idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Lietuva, 1991 m. kovo 12 d. prisijungdama prie šios Deklaracijos, nostrifikavo (pripažino savomis) jos nuostatas.
Deklaracija pirmąjį savo straipsnį pradėdama teiginiu, kad “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.”, mus orientuoja į tai, jog šis tarptautinis aktas žmonių teisinės lygybės siekia visose gyvenimo srityse, t.y. ir įgyvendinant tautos valstybingumą.

Czytaj więcej: Lietuva kaip tautinė valstybė XXI a. Europinės civilizacijos kontekste

Karolio Wędziagolskio „Dienoraščiai", išleisti Lenkų kultūros fondo Londone, turėtų būti vadinamojo klasikinio „įnašo" į pasaulio istorinę literatūrą lentynoje. Jie niekada nepraras vertės, nes yra susiję ne tik su Lenkijos reikalais. Kalbant apie lenkų literatūrą, Wędziagolskio „Dienoraščiai" yra ypatinga išimtis. Apie revoliuciją Rusijoje parašyta galybė kūrinių. Tačiau daugelis šių knygų autorių yra arba revoliucijos liudininkai, arba jos „aukos". Turbūt pirmą kartą apie tai parašė ne žiūrovas, o tos istorijos aktorius. Šitas rašymas „iš vidaus" ir yra šios knygos didžiausias išskirtinumas, taip pat didžiausia vertybė. Žinoma, išleista daugybė knygų, parašytų įvairių tautų bolševikų, tarp jų - daugiau kaip tuzinas tuomet aktyviai veikusių lenkų bolševikų. Tačiau jie nepriklauso nacionalinei literatūrai, o priklauso - nekreipiant dėmesio į kalbą - komunistinės literatūros visumai, ne tik anų, bet ir šių laikų. Tai visai kas kita.

Czytaj więcej: Knyga apie nerimą keliančias analogijas Wędziagolskio „ Dienoraščiai" (ištraukos)

Istoriškai vertinant žmonijos valstybėjimo raidą, galima daryti išvadą, kad iki XXI amžiaus europinės civilizacijos kraštai per labai skausmingas karų pamokas palaipsniui artėjo prie prigimtinių žmogaus teisių kaip universalių vertybių apsaugos. Prigimtinėmis žmogaus teisėmis laikant teisę į laisvę ir teisę į saugumą, pastarąją suprantant kaip fizinio (gyvybė, sveikata), socialinio (ekonominis stabilumas) ir etnokultūrinio (teisė į savastį) saugumo sudedamąją, daugelio šalių valdysena orientavosi į tautų demokratinės savivaldos modelius. Tačiau informacinėms vertybėms pradėjus užgožti daiktines vertybes, pastarųjų gamybai tampant savitiksliu reiškiniu pelnui didinti, o ne poreikiams tenkinti, vartojimo ir jo reklavimo kultas virto pavojingu planetos užšlamštinimo procesu.

Czytaj więcej: Kur krypsta šalies valstybingumo raida?

Lietuvoje lauktina nauja antisemitizmo bangelė. Ne todėl, kad kažkas vėl susapnavo, kaip žydai valgo katalikų vaikus arba kažkaip pakito nuošimtis lunatikų, manančių, kad žydai valdo pasaulį. Taip vyksta todėl, kad tai naudinga kai kuriems vietos politikams. Sisteminiams, teisingiems ir pažangiems, kokiais jie save įsivaizduoja.
„Jis mylėjo Lietuvą labiau nei žydus. Jis buvo antisemitas“, – taip apie Joną Noreiką Vėtrą kalba jo anūkė Silvia Foti. Kalba Nacionalinio transliuotojo eteryje.