LIETUVIŠKAI

Gerokai prieš prasidedant 2024 metų Lietuvos prezidento rinkimams, parengiau naujo tipo politinės jėgos „Piliečių Lietuva“ įstatus ir vienam iš pretendentų tapti prezidentu pasiūliau kurti partiją, kuri siektų sisteminių šalies valdysenos pokyčių konstitucinės reformos keliu. Tikriausiai dėl to, kad politinės partijos Lietuvoje užsitarnavusios blogą (klanų) reputaciją, mano pasiūlymas, siekiant prezidento pareigybės, nesulaukė dėmesio. Kita vertus, daug ką mūsuose gąsdina konstitucinės reformos idėja. Šiandien vis dar tikima, kad prie bet kokio konstitucinio reguliavimo viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo. Tuo tikėti, žinoma, daugiau negu naivu, nes sąlygos ir aplinkybės, o ne individo prigimtinės savybės labiau apsprendžia jo elgesį. Pastebėkite, kaip skirtingai vaikšto tie patys žmonės esant plikledžiui ir sausai grindinio dangai. Pagalvokime, ar tik dėl nebranduolinių valstybių piliečių sąžiningumo jos neužpuola branduolinių valstybių?

Czytaj więcej: Kas imsis telkti politinę jėgą „Piliečių Lietuva“?

Pastaruoju laikotarpiu atskleistas politinės korupcijos atvejis, su kuriuo siejama TS-LKD narė Monika Navickienė, atkreipė dėmesį į „konservatoriais“ vadinamos interesų grupės veiklos būdus. Ingridos Šimonytės viešas bandymas atsieti M. Navickienę nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinių pagrindų be tam būtinų teisinių procedūrų verčia pasigilinti į taip vadinamų „konservatorių“ organizacinius pagrindus.
Kas tie „konservatoriai“ – politinė partija, klanas ar totalitarinė sekta?

Czytaj więcej: Partija, klanas ar totalitarinė sekta?

Laisvės partija be perstojo mums piršo invazines „vertybes“, pateikdama jas kaip „vakarietišką“ pažangą. Tai, kad tauta paliko šią pedokratija užsikrėtusią grupelę už praeinamumo prie mandatų dalybų ribos, teikia viltį, kad tarp rinkėjų nedaugėja svetimpročių. Gal pagaliau lietuviai atgaus savivertės jausmą ir supras, kad tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose siekiama savų, o ne Lietuvos interesų tenkinimo.

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Ar lietuviai atsikratys „invazininkų“ sindromo?

Visiškai netinka šiandieninei Lietuvai prieš šimtmetį neblogai tikęs politinių jėgų skirstymas į „dešiniąsias“ ir „kairiąsias“. Labai mažai bendro su anuometiniu „kairuoliškumu“ turi šiandieniniai Lietuvos socdemai. Dar mažiau anuometinio „dešinumo“ išsaugojusi politinė grupuotė TS-LKD, kurie, lyg pasityčiojant iš žodžio prasmės, dažnai pavadinami „konservatoriais“. (Dėl tam tikro personalinio ryšio su buvusia Lietuvos konservatorija interesų grupę TS-LKD gal ir galima sąlyginai vadinti „konservistais“.)

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Tradicininkai ar neofitai siekia pažangos Lietuvai?

Daugiau kaip trijų dešimtmečių Lietuvos valstybingumo praktika įrodė, kad esamas šalies valdysenos modelis neperspektyvus. Vien tai, kad ne mažėja, o didėja piliečių turtinė atskirtis, kad kas penktas šalies gyventojas taikos sąlygomis kenčia dėl nepriteklių, kad savo Tėvynę paliko apie ketvirtadalis mūsų tautiečių, rodo valstybės vadybos sisteminį ydingumą. Jeigu tai būtų galima sieti vien su valstybines funkcijas atliekančių asmenų aukštesniu ar žemesniu profesionalumo lygiu, tai personaliniai pokyčiai Seime ir Vyriausybėje duotų juntamus kokybinius pasikeitimus. Tačiau to (nežiūrint epizodinių išimčių) nėra. Taip vadinamus „dešiniuosius“ po Seimo rinkimų pakeitus taip vadinamiems „kairiesiems“ pilietinės daugumos gyvenimas praktiškai nekinta. Iš to tenka daryti loginę išvadą – norint pažangos tautos gyvenime, būtini sisteminiai pokyčiai valstybės valdysenoje.