LIETUVIŠKAI

Nėra rimtesnių problemų? Tai dažnai skambantis pasipiktinimas, kai vėl ir vėl kalbame apie civilinės sąjungos įteisinimą. Išties, keista – įstatymas, kuris skirtas kelių procentų žmonių interesų įgyvendinimui, tapo viena svarbiausių politinių temų. Tačiau šių diskusijų iniciatoriai ne tie, kurie ginasi nuo galiojančios šeimos sampratos keitimo, bet tie, kurie per įstatymus atkakliai stumia pamatinės visuomenės moralinės sanklodos reformą. Nereikėtų ginti, jei niekas nepultų. Užtektų ramiai ir nuosekliai puoselėti.

Czytaj więcej: Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kokias šeimas ginti? Atsakymas P. Gritėnui

Dažnas piktinasi, kad visos valstybinės institucijos, tarp jų ir Konstitucinis teismas šiurkščiai pažeidinėja Tautos priimtą pagrindinį įstatymą – LR Konstituciją. Tačiau kai užsimeni apie konstitucinės reformos reikalingumą, dažnas nesupranta, kam reikalinga kitokia Konstitucija, jeigu Lietuvoje pagrindinio įstatymo pažeidinėjimas jau tapo mūsų gyvenimo norma. Tenka sutikti, kad konstitucines nuostatas žymi dalis mūsų valdininkijos nelaiko vertybėmis.

Czytaj więcej: Kodėl nesilaikoma Lietuvos Konstitucijos

Vilniaus etninės kultūros centras gruodžio 16 d. pakvietė į Vilniaus rotušę į kasmetinį kalėdinį koncertą „Vidury lauko grūšelė“, kuriame šiemet po mitologinį sodų pasaulį vedžiojo Vilniaus folkloro ansamblis „Labingis“ (vadovė Milda Ričkutė)

Czytaj więcej: Vilniaus folkloro ansamblio „Labingis“ muzikinė mitologinių dainų ir sakmių programa „Sodo gyvata“

Gruodžio 5 dieną minima Tarptautinė savanorių diena. Šią prasmingą dieną, Ribiškių bendruomenė sukvietė savanorius ir partnerius, kad ištartų didelį AČIŪ už glaudų bendradarbiavimą ir pagalbą įgyvendinant bendras veiklas, kurias finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vilniaus miesto savivaldybė. Minėdami Tarptautinę savanorių dieną, ribiškiečiai nuoširdžiai dėkojo kiekvienam SAVANORIUI už nuostabų darbą, kuris atliekamas kartais tyliai ir nematomai, tačiau visuomet su dideliu atsidavimu.

Czytaj więcej: Tarptautinės savanorių dienos minėjimas Ribiškių bendruomenėje

Čerkasai. Čerkasai (Черкаси, Чаркасы, Черкассы, Czerkasy, Cserkaszi, Čerkasy, Cerkasî), seniau dar ir Čirkasai, Cirkasiai, Cerkasiai, Čerkai, Cerkiai, Cirkiai, kitaip — pramoninis Vidurio Ukrainos miestas dešiniajame Dniepro paupyje, dabar vakarinėje Kremenčiuko tvenkinio pakrantėje.
Pirmiausia kyla pagunda miesto vardą kildinti iš Šiaurės Vakarų Kaukazo gyventojų čerkesų (Čelebis, Ilovaiskis, Karamzinas, Rigelmanas, Tatiščevas, Vernadskis, Znoiko, Janko). Bet čerkesai, kitaip cirkasiai — visai ne „indoeuropiečiai“, bet tiurkai, o jų savivardis yra adygiai. Be to, Čerkesų, Čerkasų, Čeikų ir panašių vietovardžių yra Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir visuose slavų kraštuose, ypač Rytų Lenkijoje ir Vakarų Ukrainoje, o giminiškų bendrinių žodžių gausu lietuvių kalboje.
Kadangi Čerkasų tvirtovę su gyvenviete po „Mėlynųjų vandenų“ pergalės XIV amžiuje įkūręs imperatoriaus Algirdo brolėnas Jūrius Kairietaitis, tai žymūs Ukrainos mokslininkai Dmitro Kuštanas ir Valerijus Lastovskis MA Archeologijos instituto 2016 m. išleistoje knygoje „Čerkasų archeologija ir ankstyvoji istorija“ priėję išvados, kad miesto vardo klausimu reiktų kreiptis į Lietuvos baltistus.
Čerkasų tvirtovės rekonstrukcijos maketas 2015 m.