…Jestem za ścisłością, gdyż wydaje mi się, że jedynie prawda jest ciekawa. Ale jednocześnie prawda jest z reguły bardziej bogata i wielostronna, i barwna, niż wykoncypowane jej przeróbki. Józef Mackiewicz
Vakar Buivydiškių pagrindinėje mokykloje vyko graži ir įspūdinga lietuviško žodžio šventė ,,Tu skambėk stebuklingas ir didis!", skirta lietuvių kalbos paskelbimo Lietuvos valstybine kalba 35 -osioms metinėms. Renginį organizavo Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga.
Czytaj więcej: Lietuviško žodžio šventė Buivydiškių pagrindinėje mokykloje
Galiu pasakyti, kad kiekvieno pretendento, pareiškusio norą ar sutikusio dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose 2024 metų gegužę, įžvalgose yra kažkas pozityvaus. Tačiau didžioji dalis pretendentų akivaizdžiai neturi sisteminio požiūrio į naikinamo Lietuvos valstybingumo užkardymą. Daugelio pretendentų akiratis pasibaigia ties pavieniais šalies valdysenos trūkumais. Tikima, jog aptvarkius kažką vieną, reikalai susitvarkys daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, pakėlus atlyginimus švietimo sistemoje ir mokytojams pasijutus oriau, neišvengiamai atsiras jiems mokinių pagarba. Dėl to automatiškai pakils pažangumo rodikliai, o narkotikai mokyklose taps praeities atgyvena.
Deja, tai bergždžios svajos. Valstybė yra sudėtinga sistema, todėl joje, siekiant pozityvaus kokybinio virsmo, būtini kompleksiniai valstybingumo pokyčiai. Vien personalinėmis permainomis valstybės vadovybėje, nekeičiant vertybinių nuostatų, valstybės vadyba nepasuks pilietinės daugumos interesų tenkinimo kryptimi, nes klaninė valdysena orientuota į klaninius interesus.
Czytaj więcej: Kodėl matau prasmę pritarti Igno Vėgėlės kandidatūrai prezidento rinkimuose
Kai po Seimo rinkimų prasideda grumtynės dėl prieigų prie viešųjų išteklių, dalinantis ministrų “portfelius”, supranti, jog dalybose besistumdančios būtybės valstybę mato tik kaip rinkiminės kovos grobį. Gaila, kad formuojant daugumą Seime nevyksta paieška tų asmenybių, kurios pajėgios gauti naudos Lietuvai, o tuo pačiu ir kiekvienam piliečiui. Visa tai matant ir liūdna, ir pikta – juk visas laimėtųjų dėmesys sutelkiamas tam, kad kuo daugiau naudos iš Lietuvos būtų gauta savo klanui. Dažnai gana apgailėtinai atrodo į ministro kėdę patupdytas mažaraštis valstybės vadyboje, kuriam apdairus šeimininkas nedrįstų patikėti ožkų kaimenę pamiškės ganykloje. Tačiau palaipsniui susitapatinanti su valstybe ta “paauglių” kuopelė tampa patikima priedanga įžuoliems arogantams, kurie šiandien beveik atitinka enciklopedinę totalitarizmo apibrėžtį: “neribota valstybės valdžia, nepripažįstanti visuomenės kontrolės jokioje gyvenimo srityje …”
Kadangi brandžiam parlamentarizmui suvešėti Lietuvoje nėra būtinų konstitucinių pagrindų (LR Konstitucija stokoja norminių savigynos procedūrų), o politikoje dalyvaujančių interesų grupių nariai dažniausiai neturi valstybiško mąstymo, pakalbėkim apie Lietuvos Prezidento kaip valstybės vadovo galimybes pakelti šalies valstybingumo kultūrą.
Todėl, kad negaliu iš didžiosios dalies Lietuvos gyventojų, priklausomų nuo Stokholmo sindromo, atimti malonumo toliau būti kankinamiems. Paaiškinu, ką reiškia Stokholmo sindromas, tiems, kurie nežino, tai – psichologinis reiškinys, kuomet įkaitai ar aukos ima jausti teigiamus jausmus – savanorišką paklusnumą, pagarbą, ir meilę – savo kankintojams. Jei žmonės to nori, ką gali padaryti, tai jų valia.
Lietuva Europos Sąjungoje (ES) iki šiol garsėja kaip šalis, iš kurios emigruoja daugiausiai žmonių, kurioje bene mažiausi atlyginimai ir pensijos, kurioje socialinė nelygybė jau daug metų stebina Briuselio politikus.
Czytaj więcej: Artūras Zuokas. Kodėl aš balsuosiu už Šimonytę
Istoriniu laikotarpiu, kai dėl praturtėjimo buvo plėšiami kaimynai ir atitinkamai ginamasi nuo plėšikų, reikėjo karių luomo. Kariams išlaikyti ir aprūpinti iš materialinių vertybių kūrėjų (dažniausiai žemdirbių) sukurto turto siekta sukaupti reikiamus išteklius. Tam prievoliniam reikalavimui įgyvendinti reikėjo prievartinio steiginio – valdžios. Vėliau, religinių ekspansijų laikotarpiu, kai kitaminčių prievartavimas vyko Dievo vardu, vėl reikėjo tariamo Dievo vietininko Žemėje – valdžios.
Mūsų dienų žmogus, siekdamas patenkinti pripažinimo motyvą per jo santykius su įsivaizduojama etalonine grupe (elitu), ir šiandien jaučia valdžios poreikį.
Czytaj więcej: Ar valdžia prie dirbtinio intelekto nėra civilizacinė atgyvena?
Odwiedza nas 344 gości oraz 0 użytkowników.