…My, Wilnianie…(…) Tuśmy wrośli od wieków, w tę Ziemię Wileńską i nikt jej obrazu z serca nam wyrwać nie jest w stanie. I po największej nawet burzy, ci z nas, co się ostali, zdrowi czy ranni, z okopów, lasu czy piwnic, z zagranicy, czy tylko z domu, wrócimy do swej ziemi i będziemy ją orać. Józef Mackiewicz. Gazeta Codzienna, 1939

[...]Teorinė analizė rodo, kad radikalus hedonizmas negali vesti į laimę ir kodėl taip yra, turint galvoje žmogaus prigimtį. Tačiau ir be teorinės analizės, stebimi faktai aiškiai liudija, jog mūsų „laimės ieškojimo" būdas neveda į gerovę. Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, sugebantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomybę - žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

Mūsų epocha - tai laikai didžiausio socialinio eksperimento, koks kada nors buvo vykdytas, ieškant atsakymo į klausimą, ar gali malonumas (kaip pasyvus afektas priešingai aktyviajam - gerovei bei džiaugsmui) būti patenkinantis atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą. Pirmą kartą istorijoje malonumų poreikio patenkinimas nebėra mažumos privilegija, o prieinamas didesniajai visuomenės pusei. Šis eksperimentas į keliamą klausimą jau davė neigiamą atsakymą.

Ne visos valstybės pasaulyje reikalingos. Jeigu dėl demografinių padėčių, pasaulio elitas negali tam tikros valstybės sunaikinti karo pagalba, tai jie tai daro pamažu – naudojant politikus ir įstatymus.

Законы о запрете отрицания Холокоста, принятые в Европе с самыми благими намерениями, породили шквал подражаний, часто со зловещими последствиями.
В 2014 году российский блогер Владимир Лузгин перепостил на своей странице в популярной в России социальной сети ВКонтакте некую статью. В ней была, казалось бы, безобидная строка: «Коммунисты и Германия совместно напали на Польшу, развязав Вторую мировую войну 1 сентября 1939 года. То есть коммунизм и нацизм тесно сотрудничали».

Pradėti reikia nuo pradžios. Atsikuriančios Lietuvos valstybės demokratiškumas iš karto buvo apibrėžtas 1992 metų liepos 7 dienos Pagrindiniu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos pavadinimo pakeitimo“ publikuoto „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 22-634.“ Šitą įstatymą pasirašė LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tai iš to įstatymo pacituosiu tuos svarbius punktus apie tai, kaip turėjo būti renkamas 1992 metų spalio 25 dienos Seimas, o kartu tą dieną, kaip žinome, buvo priimta ir mūsų dabartinė LR Konstitucija.

„Šita visuomenės struktūra turės sugriūti, kad mums atsivertų akys, kad pamatytume, kuo tapome. Man šita tema skaudi, nes turiu dvi dukras ir dvi anūkes, – kalbėjo sąmoningumo ir autentiškumo mokytoja Anasuya Koopmans, – jaučiu atsakomybę už tai, kokioje visuomenėje jos gyvens po manęs. Būtent dėl šios priežasties man taip svarbu, kad žmonės panaudotų praktiškai visa, tiek daug žinių iš Rytų ir Vakarų, kurias sugebėjau surinkti.“

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com