…Za uczciwego polityka uważam tylko takiego, który w swojej publicznej działalności przyznaje się do popełnionych błędów, koryguje swoje tezy w miarę narastania wiadomości i doświadczenia zaczerpniętego z rzeczywistości. Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Nuteisus partijas šimtatūkstantinėmis baudomis, kilo klausimas: iš kokių lėšų šaltinių bus mokamos baudos? Atidžiau pažvelgus į „Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą“, išaiškėja, kad teismas tik tariamai nubaudė įstatymų pažeidėjus, o iš tikro nusprendė grąžinti mokesčių mokėtojų uždirbtas lėšas į biudžetą. Geriau įsigilinus į politinių partijų finansavimo šaltinius (Politinių partijų įstatymo 19 straipsnis) ir įvertinus politinės partijos nariams bei aukotojams nustatytus gana griežtus finansinės paramos apribojimus, (kai kas tai vertina kaip antidemokratinį žmogaus teisių ribojimą), peršasi išvada, kad pagrindinis parlamentinių partijų finansavimo šaltinis – valstybės biudžeto asignavimai. Netgi gyventojo vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis kaip partijos finansavimo šaltinis yra mokestinės prievolės biudžetui dalis. Tai reiškia, kad mokestinėmis šalies gyventojų prievolėmis formuojami viešieji ištekliai, kurių paskirtis tenkinti bendruosius piliečių poreikius, skiriami ne visuomeninėms reikmėms, o atitinkamoms partinėms grupuotėms. Tai privileginis reiškinys, prieštaraujantis LR Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms.

Gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente, gerai, kad pareiškėte, jog bandysite siekti antros kadencijos, naujai prisiimdamas valstybės vadovo teises ir pareigas. Toks Jūsų apsisprendimas liudija, jog suprantate, kad ne viską padarėte, kas priklausė pagal Prezidento funkcinę kompetenciją. Kažin ar galėjote nuveikti daugiau, nes piliečių lūkesčiai, poreikiai ir pasiūlymai Jus retai tepasiekdavo. Prezidento kanceliarija tartum cerberis saugojo Jus nuo tautos balso, tvarkingai atsakydama kiekvienam pareiškėjui, kad su Prezidentui siųstu laišku kažkieno buvo susipažinta. Jeigu ruošiatės tęsti tokią praktiką, tai gerai pasvarstykite, kas svarbiau – brandaus valstybingumo siekianti Tauta, ar defektiniame valstybingume ilgai ir gerai besijaučiąs PREZIDENTAS.

Vakar Buivydiškių pagrindinėje mokykloje vyko graži ir įspūdinga lietuviško žodžio šventė ,,Tu skambėk stebuklingas ir didis!", skirta lietuvių kalbos paskelbimo Lietuvos valstybine kalba 35 -osioms metinėms. Renginį organizavo Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga.

Galiu pasakyti, kad kiekvieno pretendento, pareiškusio norą ar sutikusio dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose 2024 metų gegužę, įžvalgose yra kažkas pozityvaus. Tačiau didžioji dalis pretendentų akivaizdžiai neturi sisteminio požiūrio į naikinamo Lietuvos valstybingumo užkardymą. Daugelio pretendentų akiratis pasibaigia ties pavieniais šalies valdysenos trūkumais. Tikima, jog aptvarkius kažką vieną, reikalai susitvarkys daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, pakėlus atlyginimus švietimo sistemoje ir mokytojams pasijutus oriau, neišvengiamai atsiras jiems mokinių pagarba. Dėl to automatiškai pakils pažangumo rodikliai, o narkotikai mokyklose taps praeities atgyvena.
Deja, tai bergždžios svajos. Valstybė yra sudėtinga sistema, todėl joje, siekiant pozityvaus kokybinio virsmo, būtini kompleksiniai valstybingumo pokyčiai. Vien personalinėmis permainomis valstybės vadovybėje, nekeičiant vertybinių nuostatų, valstybės vadyba nepasuks pilietinės daugumos interesų tenkinimo kryptimi, nes klaninė valdysena orientuota į klaninius interesus.

Kai po Seimo rinkimų prasideda grumtynės dėl prieigų prie viešųjų išteklių, dalinantis ministrų “portfelius”, supranti, jog dalybose besistumdančios būtybės valstybę mato tik kaip rinkiminės kovos grobį. Gaila, kad formuojant daugumą Seime nevyksta paieška tų asmenybių, kurios pajėgios gauti naudos Lietuvai, o tuo pačiu ir kiekvienam piliečiui. Visa tai matant ir liūdna, ir pikta – juk visas laimėtųjų dėmesys sutelkiamas tam, kad kuo daugiau naudos iš Lietuvos būtų gauta savo klanui. Dažnai gana apgailėtinai atrodo į ministro kėdę patupdytas mažaraštis valstybės vadyboje, kuriam apdairus šeimininkas nedrįstų patikėti ožkų kaimenę pamiškės ganykloje. Tačiau palaipsniui susitapatinanti su valstybe ta “paauglių” kuopelė tampa patikima priedanga įžuoliems arogantams, kurie šiandien beveik atitinka enciklopedinę totalitarizmo apibrėžtį: “neribota valstybės valdžia, nepripažįstanti visuomenės kontrolės jokioje gyvenimo srityje …”
Kadangi brandžiam parlamentarizmui suvešėti Lietuvoje nėra būtinų konstitucinių pagrindų (LR Konstitucija stokoja norminių savigynos procedūrų), o politikoje dalyvaujančių interesų grupių nariai dažniausiai neturi valstybiško mąstymo, pakalbėkim apie Lietuvos Prezidento kaip valstybės vadovo galimybes pakelti šalies valstybingumo kultūrą.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com