Pusiau tiesa yra pats bjauriausias melas. Šota Rustavelis1, Karžygys tigro kailyje, XIII a.

Mums atrodo, kad laikais, kai hibridinio tipo karai ir ginčai įgauna vis didesnę reikšmę ir populiarumą, verta vėl ir vėl grįžti prie Šotos Rustavelio, kad nepasiklystume piktdžiugiškos propagandos labirintuose, nutylint pagrindinius faktus, siekiant tiesos regimybės.
Mūsų nuomone, prie tokių pusinių tiesų priskiriami ir Karolio Navrockio (Karol Nawrocki) bei jį atkartojančių asmenų teiginiai bei veiksmai, kuriuose tragiškos abipusės žmogžudystės Volynėje pavaizduotos kaip izoliuotas, neišprovokuotas agresijos aktas, nė žodžiu neužsimenant apie Lenkijos ir Ukrainos santykių įvykius prieš 1943 m. Volynę.

Visiškai nutylima apie Lenkijos tarpukario politiką okupuotose Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijose, kuri turėjo visus fašizmo požymius ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių atžvilgiu. Taip pat nutylima kad kelis šimtmečius po Liublino unijos, kai Volynė ir kitos teritorijos, kurias Lenkija perėmė be išankstinio LDK sutikimo, buvo valdomos kolonijinio režimo, kuriame Ukrainos žmonės buvo tik minia, tamsuomenė, galvijai ir gauja, o nebaudžiami sadistiniai žiaurumai, įskaitant tūkstančių žmonių luošinimą, tarnavo „lenkų širdžių pakylėjimui“. Be to, Henrikas Sienkievičius (Henryk Sienkiewicz) niekada nebuvo vienintelis, šlovinantis lenkų šovinizmą ukrainiečių atžvilgiu. Ir kaip rodo K. Navrockio ir Ko veiksmai, šimtmečius gyvavęs kolonijinis mentalitetas ir vertinimas didvyriškos ukrainiečių tautos, šiandien kovojančios už savo ir mūsų laisvę, atžvilgiu Lenkijoje duoda gausių vaisių iki šiol.
Taip pat verta paminėti, kad tarpukario laikotarpis Lenkijos politikoje istorinių LDK tautų atžvilgiu buvo ypač žiaurus ir tragiškas okupuotoms tautoms, bet ne Lenkijai. Po pergalingo Varšuvos mūšio J. Pilsudskis (Józef Piłsudski) 1920 metų spalį savanoriškai ir be mūšio padovanojo Leninui ir bolševikams Minską ir gretimas teritorijas, kurios nebuvo Lenkijos dalis. Tai išgelbėjo bolševikų režimą nuo žlugimo ir parengė preliminarius metmenis būsimos, klastingos, 1921 m. kovo 18 d. Rygos sutarties, kuria Baltarusija ir Ukraina buvo padalinta į Lenkijos okupuotą (vakarinę) ir Sovietų Sąjungos okupuotą (rytinę) dalis. Tai įvyko, nepaisant ankstesnių Lenkijos pažadų kurti Ukrainos valstybingumo pamatus ir nepaisant to, kad ukrainiečiai pasiaukojamai kovojo Lenkijos pusėje 1918–1919 m. Lenkijos kare su bolševikais.
Tais pačiais 1920-aisiais, kaip žinome, Lenkija okupavo ir dalį Lietuvos, įskaitant ir istorinę sostinę Vilnių. Tik didvyriškas ir nesavanaudiškas mūsų šalies jaunos kariuomenės ir žmonių pasipriešinimas užtikrino, kad Lietuva išvengtų Ukrainos, kuris jai buvo lenkų ir bolševikų skirto likimo su toli siekiančiomis pasekmėmis, J. Pilsudskio ir Lenino suplanuoto. Šiandien Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautos, sugebėjusios pasinaudoti ir apginti trumpą galimybių laikotarpį, jau yra kitame žmonių civilizacijos lygmenyje. Kita vertus, Ukraina yra priversta tęsti kruvinas kovas su bolševizmo likučiais, kurie susiformavo XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Tai daugiausia lėmė Lenkijos valstybės tarpukariu vykdyta žiauri okupacinė politika ukrainiečių atžvilgiu. Be to, nuolat didėjo represijų mastas prieš viską, kas ukrainietiška, prieš tuos, kurie skelbė nepriklausomos Ukrainos valstybės kūrimo idėją. Taigi 1930 m., asmeniniu Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) įsakymu, Lenkijos administracinės valdžios institucijos, policija ir kariuomenė vykdė pirmąją vadinamosios Rytų Mažosios Lenkijos (tuometinės Lvivo, Ternopilio ir Stanislavovo (dabar Ivano-Frankivsko) vaivadijos) slopinimo operaciją, apimančią 450 kaimų ir 16 apskričių.
Slopinimo metu buvo atliekamos gyvenamųjų namų ir ukrainiečių organizacijų būstinių (taip pat Ukrainos graikų katalikų bažnyčios) kratos, įskaitant pastatų ir kilnojamojo turto sunaikinimą, gyventojų mušimą ir areštus. Pirmojo slopinimo metu taip pat buvo uždarytos trys ukrainiečių gimnazijos.
Kaimo vietovėse slopinimo operacija buvo vykdoma pirmiausia apsupus kaimą, o vėliau apieškojus įtariamųjų namus, plėšiant grindų ir stogų dangą. Proceso metu buvo ardomi namai ir naikinamas turtas, įskaitant maistą. Kratų metu buvo naudojamas fizinis smurtas ir viešas žmonių plakimas. Papildomos bausmės apėmė kontribucijų skyrimą kaimams ir kavalerijos eskadronų įkurdinimą kaimuose, kuriuos kaimo gyventojai privalėjo išlaikyti. Vien 1930 m. spalį buvo išformuotos 145 Ukrainos socialinės ir kultūros įstaigos bei 40 sporto įstaigų, uždaryti aštuoni kooperatyvai ir 46 „Prosvita“ rateliai. 1934 m., Pilsudskiui sutikus, Kartūzų Berezoje, netoli Pružanų, buvo atidaryta viena iš trijų Lenkijos koncentracijos stovyklų. Ji sukurta pagal nacių stovyklos Dachau modelį, ji pirmiausia buvo skirta persekioti ir kankinti ukrainiečius, reikalaujančius Ukrainos nepriklausomybės. Pasak Stanislovo Mackievičiaus - Cat (Stanisław Mackiewicz (Cata))2, ukrainiečių „auklėjimo“ procesui vadovavo patologinis sadistas Vaclavas Kostka-Biernackis (Wacław Kostka-Biernacki), kuris asmeniškai planavo ir prižiūrėjo kankinimo metodų taikymą kaliniams, laikomiems sanacijos3 judėjimo priešininkais. Be to, didelė grupė lietuvių – mokytojų ir bendruomenės aktyvistų – taip pat buvo „apgyvendinti“ ten be teismo ar tyrimo už tai, kad mokė lietuvių kalbos, platino lietuviškus spaudinius ir skatino išsaugoti tradicijas bei gimtosios kultūros elementus gimtojoje, Lenkijos okupuotoje žemėje.
Po ketverių metų, prieš pat karą, 1938 m. Lenkijos valdžia įvykdė antrąjį slopinimą, nukreiptą prieš Ukrainos gyventojus ortodoksus. Vien per šį laikotarpį buvo sugriautos 127 ortodoksų cerkvės, o mažiausiai keliolika atvejų – išniekintos šventyklos. Net istorinės cerkvės buvo sugriautos ir išniekintos. Antrojo slopinimo metu ortodoksų dvasininkai buvo represuojami, o tikintieji ortodoksai buvo priversti pereiti į Romos katalikų tikėjimą.
Be to, Lenkijos valdžios kova su ortodoksija Vakarų Ukrainoje tęsėsi nuo 1919 iki 1939 m., naudojant metodus, iš esmės panašius į bolševikų metodus, kurie buvo naudojami prieš ortodoksų bažnyčias ir tikinčiuosius Sovietų Sąjungoje.
Mažiau žinome apie tai, kas vyko karo metu ir kaip buvo organizuotas lenkų pogrindis, palaikant Armiją Krajovą (AK), veiklai prieš ukrainiečius. Nepaisant to, AK centrinės vadovybės bendra direktyva buvo itin iškalbinga ir nedviprasmiška – lietuviai, ukrainiečiai ir baltarusiai buvo priešai, su kuriais buvo draudžiama bendradarbiauti, ir, kaip ir dera kare, jie turi būti persekiojami ir naikinami. Be to, šie nusikalstami veiksmai prieš vietinius gyventojus okupuotose Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijose buvo Lenkijos strategija – neapleisti tų okupuotų teritorijų po karo. Štai kodėl jau 1942 m., kaip nurodo Ukrainos šaltiniai, AK Volynėje suintensyvino savo antiukrainietišką veiklą.
Norėdami geriau suprasti situaciją, kreipkimės į Juzefą Mackievičių (Józef Mackiewicz)4, nepaprastai įžvalgų. karo įvykių Vidurio ir Rytų Europoje, o ypač istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose stebėtoją.
„[...]Bolševikų metais (kalbant apie pirmąją sovietų okupaciją, mūsų išnaša) dažnai buvo galima išgirsti tokius dialogus: „O ar tai X ar Y - tam tikras asmuo? – Taaip! „Juk jis lietuvis.“ Iš tiesų atsitiko taip, kad ne viena socialinė klasė, o tiesiogine prasme visa Lietuva buvo bolševikų priešas – siaubingas, kerštingas, su buožiška klasta. Praėjusio (pirmojo pasaulinio) karo metu Rytų Europoje įvyko įdomus istorinis paradoksas. Nuo Petsamo5 iki Juodosios jūros viskas, kas buvo demokratinės kilmės, tai yra, valstiečių tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai ir tos šalys, kurios nepriklausomybę įgijo, taip sakant, „juodomis rankomis nuo plūgo“, Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva, priešu numeriu vienas pripažino – Sovietų Sąjungą. Vienoje grandinėje tik „kilnioji“ Lenkija ir „kapitalistinė“ Čekoslovakija priešu numeris vienas pripažino Trečiąjį Reichą ir sudarė sąjungą su sovietais. Todėl tai netiesa, kai sovietinė propaganda mėgsta kaltinti Lenkiją tariamu antisovietiniu prasiveržimu sąjungininkų antivokiškame fronte. Buvo visiškai priešingai: Lenkija iš tiesų padarė prasiveržimą (pralaužimą) solidarumo fronte, bet Rytų Europoje ir – sovietų naudai. Žodį „prasiveržimas“ čia galiu pavartoti nerangiai. Tai gali atrodyti, kad aš iš anksto vertinu požiūrio kampą ir vienos pusės pozicijos teisingumą. Tačiau šiuo metu mane domina ne tai, kas buvo teisus, o kas ne, o tam tikros istorinės faktinės būklės nustatymas. Vienos pusės negalima vertinti pagal galutinius rezultatus. Abi pusės pralaimėjo. Viena, nes pralaimėjo vokiečiai, kita, nes laimėjo sovietai. Tačiau tikroji padėtis, tokia, kokia ji buvo, šiandien yra jautrus klausimas. Apie ją arba visai nediskutuojama, arba ji iškreipiama, ar bent jau perdėta, siekiant dabartinės politikos. Karo laikotarpis mūsų žemėse buvo trumpas ir dramatiškas. Tačiau po karo niekas nesistengia perteikti visos istorinės tiesos, būtent, kad vadinamosios buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės bendruomenės „broliškos tautos“ atsidūrė ne vienoje, o priešingose barikados pusėse. Visos abiejų okupacijų nelaimės jų nepriartino prie „Karūnos“, o pagilino prarają. AK vadas generolas Rowieckis tai tiksliai suformulavo savo 1942 m. į Londoną išsiųstame situacijos vertinime, teigdamas:
A. Priešas: 1) Vokiečiai, 2) Lietuviai, 3) Baltarusiai, 4) Ukrainiečiai.
B. Sąjungininkai: 1) Vakarų sąjungininkai, 2) Sovietai.
Nes toks iš tiesų buvo susiskaldymo modelis.“...
Juzefas Mackevičius (Józef Mackiewicz.) Apie tam tikrą, paskutinį pasikėsinimą ir Teodoro Bujnickio6 sušaudymą, 1944)
Ši vos fragmentiška istorinių įvykių Ukrainos ir Lenkijos santykių, įvykusių prieš abipuses lenkų ir ukrainiečių žudynes Volynėje, apžvalga tikrai iki galo neatspindi kaimyninių tautų santykių gilumo ir sudėtingumo. Vis dėlto tegul šios žinios trukdo plačiai skleisti pusiau tiesą, kad ukrainiečiai tariamai kalti dėl tragiškų įvykių Volynėje, todėl tik Lenkija su J. Pilsudskiu ir AK gali būti Europos struktūrose, o Ukraina su UPA ir S. Bandera jose negali būti.
Reikia prisiminti, kad šioje srityje Lenkija vykdė okupacinę valdžią, prisiimdama atsakomybę už santykių būklę, atmosferą ir gyventojų nuotaikas.
O pasipriešinimo slopinimas, koncentracijos stovyklų statyba, išradingas lyderių ir aktyvistų kankinimas, masinis maldos namų naikinimas ir išniekinimas bei kitos represijos tik sustiprino radikalias nuotaikas. Be to, tai būdingas Lenkijos politikų bruožas, nuo Pilsudskio iki dabartinės valdžios – nuolatinis nepatogių temų iškraipymas ir bandymai perkelti savo kaltę kitiems. Kaip matyti, net velionis popiežius Jonas Paulius II nesugebėjo jų įtikinti, kad tik tiesa juos išlaisvins. Tai neabejotinai lėmė Ježio Giedroyco (Jerzy Giedroyć) vertinimą, kad „[...]Lenkijos istorija yra viena melagingiausių istorijų, kokias žinau“.
Lenkijos politikų įvaizdis yra ypač neigiamas, palyginti su vokiečiais, kurie, kaip okupantai ir Antrojo pasaulinio karo iniciatoriai, rado jėgų tinkamai įvertinti ir sąžiningai pasmerkti fašizmo laikotarpį. Čia nė puse žodžio neužsimenama apie nežmonišką išbandymą, kurį Vokietijos civiliai gyventojai patyrė nuo savo išvaduotojų iš rytų rankos.
Iki šiol Lenkija neatsiprašė nė vienos iš tarpukario laikotarpiu okupuotų tautų už Pilsudskio ir jo pasekėjų fašizmą– už koncentracijos stovyklas ir atšiaurius kalėjimus, kur buvo kalinama be teismo ar tyrimo net už bandymą išsaugoti gimtąją kalbą ar atlikti religines apeigas gimtąja kalba. Tačiau ji ir toliau iki šiandien skleidžia niekšiškus šmeižtus, kišdamasi į šių šalių vidaus reikalus, remdama ir palaikydama tose valstybėse žmonių ir organizacijų grupes, o Lietuvos aplinkybėmis net partiją, kurios skleidžia lenkų veiklos istorinius iškraipymus ir pusines tiesas. Tai liečia ir Ukrainą.
„[...] Ir čia turiu pastebėti, kad pokario vokiečių literatūra gerokai mus aplenkė objektyviai nušviesdama vieną didžiausių žmonijos krizių – Antrąjį pasaulinį karą...
Vokiečių literatūra pasmerkė nacizmą ir jo padarytus nusikaltimus tikrai nesuskaičiuojamuose leidiniuose, filmuose ir pjesėse. Net negalėčiau paminėti apytiksliai visų kūrinių, kurie tiesiogiai, netiesiogiai ar vien dėl romano siužeto smerkia kvailumą, barbariškumą ir „jo režimu“ nacistinės vyriausybės ir sistemos nusikaltimus, padarytus prieš svetimas tautas, įskaitant lenkus. Lenkų pusėje, kaip minėjau aukščiau, nėra nė vienos knygos, net straipsnio ar kalbos, kurioje būtų pasmerkti užsienio, bolševikinio okupanto nusikaltimai prieš vokiečius...
Šiuo metu sunku nustatyti, koks procentas vokiečių smerkia ne tik Hitlerį, bet ir viską, kas bent kiek susiję su jo „režimu“. „Turbūt daugiau nei 90 procentų...“ Józef Mackiewicz. Vokiečių kompleksas, 1956 m.
Nepaisant Juzefo Mackievičiaus įžvalgių pastabų ir praėjus septyniasdešimčiai metų, Lenkija tebėra arogantiška, manydama, kad tik tai, kas lenkiška, yra gera ir teisinga, ir nemato jokio poreikio kurti santykių su kaimyninėmis LDK istorinėmis tautomis remiantis tikrai partneryste, kuri taip pat atsižvelgtų į kitos pusės vertybes, nuomones, poreikius ir rūpesčius. Tai panašu į padėtį prieš daugiau nei šimtą metų, kai Lenkija svarstė planus sukurti federaciją ar konfederaciją su šiomis tautomis.
„[...] Juos siejo vienas bendras dalykas: didesniu ar mažesniu mastu (ir prie jų reikėtų priskirti ir Pilsudskio bandymus) jie rėmėsi Lenkijos tiesa, Lenkijos valstybės interesu, kaip svarbiausia, prielaida ir suteikė Lietuvai bei Baltarusijai tik (dažnai, reikia pripažinti, net labai dideles) lengvatas ir privilegijas, tačiau antraeilio, nesuvereninio pobūdžio. Todėl nebuvo kalbos apie lygių su lygiais sąjungos kartojimą, nepaisant dažno šių žodžių kartojimo. Be to, daugelis šių sąvokų išdavė nenuoširdumą, gudrybę, politinę taktiką, užmaskuotą sąmokslą, kaip P. O. W 7 atveju, ir galiausiai frazeologizmą („už mūsų ir jūsų!“), kuris, užuot pritraukęs lietuvius ir baltarusius, sukėlė jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties susitarimų pažeidimas ir Želigovskiada buvo didžiausia klaida, nulėmusi sunkų šios Rytų Europos dalies likimą“... (Juzefas Mackievičius. Apie tam tikrą, paskutinį bandymą ir apie Bujnickio sušaudymą. 1944)
Lenkijos politikai ir aktyvistai, įstrigę savo arogancijoje, akivaizdžiai pamiršo, kad būtent LDK tautos XIV ir XV amžių sandūroje išgelbėjo Lenkiją nuo išnykimo iš pasaulio žemėlapio. Matyt, jie taip pat iki galo nesuprato, kad šiuolaikinis Lenkijos suvokimas Europoje ir pasaulyje bus grindžiamas ne tik jos techninės pažangos, paremtos ES subsidijomis, vertinimu, bet visų pirma tuo, ar ji sugebės užmegzti tikrai partneryste grįstus, europietiškus santykius su abipusiai draugiškų valstybių ir tautų grupe „[...] nuo Petsamo iki Juodosios jūros, visa, kas buvo demokratinės kilmės, tai yra, valstiečių tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai, ir tos valstybės, kurios, taip sakant, įgijo nepriklausomybę „nuo plūgo pajuodusiomis rankomis“, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva...“
Pasibaigus karui ir dėl neišvengiamų pokyčių Rusijoje, būtent šios šalys galės tapti tvirtove ir tiltu tarp Europos Vakarų ir Rytų.
Karolis Navrockis grasino Ukrainai trukdyti jai įstoti į Europos Sąjungą, „nes jie nėra ideologija, jie nėra didvyriai, kurių laukia Europa“.
Natūraliai kyla klausimas – ką Lenkija ketina daryti su šaliai vadovaujančių fašistuojančiųjų pilsudskininkų ideologija (skirtingai nuo Ukrainos pogrindžio) ir jų įpėdine AK, kurios darbai vis dar šlovinami, fašistine ideologija? Ar jie turi vietą Europoje?
O skirtumas tarp UPA ir AK veiklos Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, mūsų nuomone, yra reikšmingas. UPA atsidavusi ir nuosekliai kovojo su nuolat besikeičiančiais okupantais – lenkais, sovietais ir naciais – už savo žemių išlaisvinimą ir Ukrainos valstybės sukūrimą. Tuo tarpu AK kovojo už Lenkijos okupacijos išsaugojimą tarpukariu užgrobtose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemėse, skleisdama terorą, žudynes ir naikinimą. Be to, bent jau Lietuvoje ji taip pat bendradarbiavo su naciais ir gaudavo iš jų ginklų, kurie, deja, nebuvo panaudoti kovoje su sovietų partizanais, bet persekiojant ir kovojant su lietuviais.
Verta prisiminti, kad tarptautinė teisė skirtingai apibrėžia ir vertina okupanto ir okupaciją atremiančios pusės veiksmus. Kitas reikalas – Lenkija karą laimėjo propagandos dėka, dėl ko nusikalstamus veiksmus pradėjo pateikti kaip didvyriškus darbus, o lenkišką fašizmo versiją okupuotose teritorijose – kaip tik „nedidelį nukrypimą nuo normos“, palyginti su nacių ir stalininiu teroru. Štai, pavyzdžiui, trumpa, viešai prieinama ištrauka iš AK veiklos Lietuvoje vertinimo, kurį 1993 m. atliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigta komisija.
„[…]LR Vyriausybės patvirtinta AK veiklai Lietuvoje įvertinti komisija nustatė, kad „Lenkijos vyriausybė tremtyje ir jai pavaldi AK nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi vėl atsiskirti nuo Lietuvos, t. y. pažeidė Lietuvos teritorinį vientisumą [...] Rytų Lietuvoje AK partizanai taip pat vykdė nusikaltimus žmoniškumui, dėl įvairių priežasčių terorizavo ir žudė nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius (žr. Armija krajova Lietuvoje. Vilnius-Kaunas. 1995, t. 1, p. 123–124).“
Valstybinė AK veiklos įvertinimo komisija 1993 m. nustatė, kad AK pažeidė Lietuvos teritorinį vientisumą, vykdė nusikaltimus žmoniškumui, terorizavo ir žudė nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius. Iš viso AK nužudė apie 4000 etninių Lietuvos žemių gyventojų, taip pat juos suluošino, kankino ir plėšė.
3-ioji, 5-oji ir kitos AK Vilniaus apygardos brigados, atsisakydamos pripažinti buvusią istorinę sostinę Vilnių ir regiono sostinę Lietuvai, vykdė genocidą prieš Lietuvos gyventojus – terorizavo, plėšė ir žudė civilius Lietuvos gyventojus, turinčius lietuvių, žydų ir rusų tautybių žmonių, bei draudė jiems kalbėti lietuvių kalba, tikėdamiesi, kad po karo jos „sugrąžins Lenkijai prarastas „Pasienio žemes“.
Rytinėje Lietuvos Respublikos dalyje AK nužudė apie 1000 gyventojų, o rytinėse Lietuvos teritorijose, likusiose už dabartinės Lietuvos Respublikos ribų, apiplėšė ir kankino dar apie 3000 gyventojų.
1944 m. birželio 23 d. naktį AK Vilniaus apygardos 5-oji brigada Dubingių, Joniškio, Inturkės parapijose ir gretimoje Molėtų rajono teritorijoje mirtinai nukankino 100 vaikų, pagyvenusių žmonių ir moterų.
Žudynės prasidėjo 1944 m. birželio 23 d. naktį. 5-oji AK (vadas Šendzielaž-Lupaška Z. Szendzeliarz-Łupaszka) Vilniaus apygardos brigada ieškojo lietuvių Dubingių, Joniškio, Inturkės, Bijutiškių ir Giedraičių apylinkėse ir juos naikino, negailėdama net keturių ir vienuolikos mėnesių kūdikių, vaikų nuo vienerių iki trylikos metų, moterų ir senelių...“
Yra pagrindo manyti, kad AK elgėsi panašiai ir okupuotoje Ukrainos dalyje, juolab kad centrinė vadovybė buvo jungtinė, kuri okupuotų teritorijų šeimininkes – tautas – laikė priešais.
Ir šiuo metu – jau kelerius metus su ypatingai akiplėšiškai, su pompastika – Lenkija Vilniuje ir apylinkėse (o ne savo šalyje) organizuoja AK – tos pačios, kuri žudė ir kankino lietuvius, – įkūrimo metinių minėjimus, taip demonstruodama nesuvaržytą lenkų pasididžiavimą, įžūlią aroganciją lietuviams ir nekatalikišką požiūrį į savo agresijos aukas. Visa tai yra tiesiog makabriškas dviveidiškumas.

Galiausiai, dar kartą grįžkime prie griežtai ukrainietiškų temų, kurias Lenkija puoselėja Ukrainos atžvilgiu šiuolaikiniame XXI amžiuje, kad suprastume, kaip kaimyninės Lenkijos valstybės vadovas galėjo Lenkijoje ir tarptautiniu mastu pradėti demagoginius išpuolius prieš Ukrainą už tai, kad ši suteikė garbės vardą „UPA didvyriai“ Nepriklausomam specialiųjų operacijų centrui „Šiaurė“ tuo metu, kai šis atremia mirtinus išpuolius iš rytų.
Pirma, tai nėra nieko naujo, todėl negalėjo būti K. Navrockio antiukrainietiškų protrūkių priežastis. Ukrainoje tikriausiai nėra didesnės gyvenvietės ar miesto be gatvių, aikščių ar atskirų pastatų, pavadintų Ukrainos sukilėlių armijos didvyrių vardais.
Antra, būtent Lenkijos Seimas nuo 2013 m. sistemingai kurstė ir kursto įtampą kasmetiniais vienpusiais vertinimais ir diskusijomis apie tragiškus įvykius Volynėje. 2025 m. birželio 4 d., kruvinų ukrainiečių gynybinių mūšių prieš posovietinius okupantus metu, Lenkijoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo liepos 11-oji paskelbta „[...] Nacionaline ukrainiečių nacionalistų prieš Antrosios Lenkijos Respublikos piliečius įvykdyto genocido aukų atminimo diena, skirta Volynės žudynių ir kitų Antrosios Lenkijos Respublikos piliečių žmogžudysčių, kurias Antrojo pasaulinio karo metu įvykdė ukrainiečių nacionalistai, atminimui...“
Trečia, kitaip nei Lenkija, nei Ukraina, nei Lietuva niekada nesikišo, kai Lenkija savo teritorijoje rengė didelio atgarsio ceremonijas, suteikė titulus ir statė paminklus J. Pilsudskiui, AK - tiems, kurie prisidėjo prie ilgalaikio lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių pragaro arba, pavyzdžiui, reklamavo Leono Kozlovskio, (Leon Kozłowski) lenkų koncentracijos stovyklos Kartūzų Berezoje statybos organizatoriaus figūrą. Stovykla buvo skirta įkalinti asmenims kovojusiems už laisvą ir nepriklausomą Ukrainą.
Mums atrodo, kad esminė problema Lenkijos ir jos politinio elito, kuris visai visuomenei primeta vertinimo toną dėl panašių problemų ir įvykių, yra augančios šiuolaikinės ambicijos, paremtos tolimais laikais ir didžiulėmis teritorijomis, kurios kadaise priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei kaip bendros valstybės dalis. Taip pat ir nepalenkiamas J. Pilsudskio ir pilsudskininkų bei jų įpėdinės – Armijos Krajovos – modernizuotos, grėsmingos politikos tęsimas kaimyninių tautų atžvilgiu rėmuose tarpukariu okupuotose teritorijose. Todėl iš ten atsiranda „mūsų pasienio teritorijos“, „mūsų Vilnius“ arba „mūsų Lvivas“, o lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai tariamai turi tik „antrojo laipsnio, nesuverenią teisę į valstybingumą“. Kaip neseniai žiniasklaidoje taikliai pastebėjo Švedijos pilietis, teikiantis humanitarinę pagalbą kovojantiems ukrainiečiams per Lenkijos teritoriją, „provincija su imperinėmis ambicijomis“.
Ir keli iškalbingi pavyzdžiai.
2010 m. sausio 22 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka po mirties suteikė KGB nužudytam Stepanui Banderai Ukrainos didvyrio vardą „[...] už nepalaužiamą dvasią tarnaujant nacionalinei idėjai, didvyriškumą ir pasiaukojimą kovoje už nepriklausomą Ukrainos valstybę“. Ryšium su tuo, Lenkijos ambasada Kijeve pradėjo viešai kviesti Ukrainos piliečius pasirašyti protesto laišką Lenkijos diplomatinėje atstovybėje prieš teisėtą Ukrainos valstybės vadovo sprendimą?!
Tačiau, ryšium su keturių jaunų Ukrainos dviratininkų ketinimu (2010 m. vasarą) keliauti per Lenkiją į Vokietiją prie Stepano Banderos kapo ir padėti ten gėlių, per Lenkijos žiniasklaidą visoje šalyje pasklido garsios antiukrainietiškos fobijos. Be to, šis dviračių reidas, kurį atidžiai stebėjo visa Ukrainos visuomenė, nebuvo įvykdytas ir įstrigo prie Lenkijos sienos dėl ketvertuko atvykimo vizų panaikinimo.
Sunku abejoti, kad šie veiksmai, skirti „pakylėti šiuolaikinių lenkų širdis“ ir sukurti vienybę prieš rinkimus, veiksmingai tarnauja tam, kad neapykantos nuodais užnuodytų vėlesnių lenkų kartų širdis ir protus.
2013 m. gruodžio 19 d. Liko du mėnesiai iki posovietinės Rusijos vykdomos Ukrainos Krymo okupacijos pradžios. Tuo tarpu Lenkijoje, kaip praneša žiniasklaida ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija, „[...] ketvirtadienį Varšuvoje, pirmininkaujant abiejų šalių užsienio reikalų ministrams Radoslavui Sikorskiui (Radosław Sikorski) ir Sergejui Lavrovui, posėdžiavo Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo strateginis komitetas. Susitikimas buvo proga apibendrinti Lenkijos ir Rusijos dvišalių santykių būklę ir aptarti bendradarbiavimo programą ateinantiems metams. Susitikimas vyko Varšuvos Karališkajame Lazienkų parke esančiuose rūmuose“.
Lenkijos ir Rusijos delegacijų nedidelėse grupėse ir darbo grupių posėdžiuose buvo aptartos 2015 m. Lenkijos metų Rusijoje ir Rusijos metų Lenkijoje temos. Šio renginio organizavimas yra puiki proga plėtoti abipusiai naudingą bendradarbiavimą: ekonomikos, kultūros, turizmo, jaunimo bendradarbiavimo, regioninio bendradarbiavimo ir socialinių kontaktų srityse. Šių švenčių projektai turėtų tarnauti, parodant dabartinius mūsų valstybių pasiekimus, turi būti skirti platiems visuomenės sluoksniams, o ypatingai jaunimui. Ministras Sikorskis kalbėjo, kad tikisi jau 2014 ćm. atsiras daug kultūros, visuomenės, savivaldybių projektų, kurie papildys valdžios iniciatyvą.“... „[...]Užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas po Lenkijos-Rusijos Strateginio bendradarbiavimo komiteto posėdžio pasirašė susitarimą. Nutarta pradėti abipusį bendradarbiavimą “aktyviu partnerystės lygiu“, vystyti politinį dialogą, plėsti ūkinį bendradarbiavimą, plečiant bendradarbiavimą tarptautinėje arenoje – yra įrašyta deklaracijoje apie strateginius tikslus, pasirašytoje abiejų Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų.
„[...] Taip pat siekiama toliau plėtoti tarpregioninį bendradarbiavimą ir plėsti bendradarbiavimą tarptautinėje arenoje, „siekiant sustiprinti stabilumą ir saugumą Europoje ir už jos ribų“.
Dokumente taip pat išdėstytos konkrečios užduotys, kurias turėtų remti Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos, kad „pasiektų užsibrėžtus tikslus“.
Užsienio ir saugumo politikos srityje numatoma plėtoti bendradarbiavimą Jungtinėse Tautose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje ir Europos Taryboje, „taip pat dalyvauti remiant ES ir Rusijos bendradarbiavimą“. Taip pat numatoma remti: bendradarbiavimo NATO ir Rusijos taryboje plėtrą, stiprinti „abipusį pasitikėjimą, skaidrumą ir nuspėjamumą euroatlantiniame regione siekiant taikos, saugumo ir stabilumo...“
„[...] Užsienio reikalų ministras (R. Sikorskis) sekmadienį įvertino, kad tiek Ukrainos valdžia, tiek opozicija turėtų laikytis santūrumo, sumažinti lūkesčius ir pradėti kalbėtis...“
„[...] Užsienio reikalų ministras taip pat įvertino, kad prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsistatydinimo reikalavimas buvo politinė klaida. „Prezidentas yra tas, kuris gali nuspręsti, pavyzdžiui, dėl koalicinės vyriausybės formavimo ar asociacijos sutarties pasirašymo. Abi pusės turėtų laikytis santūrumo, sumažinti lūkesčius ir pradėti diskutuoti, kaip išbristi iš šios aklavietės“, – pabrėžė jis.
Jo nuomone, Ukraina, kaip ir Lenkija 1989 m., yra ant labai rimtų ekonominių sunkumų ribos. „Jos finansinis patikimumas yra labai pažeistas. Jai labai reikia pinigų injekcijos. Tai galėtų ateiti arba iš Rusijos Federacijos už tam tikrą kainą, arba iš Vakarų už reformų ir proeuropietiškos krypties kainą“, – pažymėjo ministras...“ (Daugiau informacijos žr.: https://www.pogon.lt/ukraina/1136-partnerstwo-strategiczne-wschodnie-po-prostu-polskie.html)
Tuo tarpu ukrainiečiai minėtą Lenkijos ir posovietinės Rusijos strateginę brolystę suvokė kaip dar vieną išdavystę ir Rygos sutarties nr. 2 rengimą. Matyt, ne be pagrindo.
Vėlesniais metais vyko nesibaigiančios, kasmetinės, vienpusės Lenkijos Respublikos Seimo diskusijos, nutarimai ir rezoliucijos, o minėtas įstatymas (apie Volynės aukų paminėjimą) buvo skubiai priimtas 2025 m. birželio 4 d., be jokių abiejų šalių istorikų išvadų ar vertinimų.
Nežinant visų 1943 m. Volynės įvykių aptarimų detalių ir išvadų, viena iš jų neabejotinai kelia nerimą: kaip tai galėjo atsitikti, kad sovietų KGB atliktas UPA ir Stepano Banderos, kuriuos minėtoji institucija nuteisė mirties bausme ir įvykdė mirties bausmę, veiklos vertinimas bei šių tragiškų istorinių įvykių vertinimas, pateiktas šiuolaikinių lenkų politikų ir aktyvistų, iš tikrųjų yra identiški?!
Ir galiausiai, gerai žinoma pranašiška Ježio Giedroyco, emigranto iš baltarusiškosios dalies LDK, Paryžiuje leidžiamo istorinio žurnalo „Kultura“ redaktoriaus ir leidėjo, mintis ir vizija. Beje, ją pakartojo ir kiti aukšto rango politikai. Tikėdamiesi, kad ji bus perskaityta ir suprasta. pačios Lenkijos labui.
„[...] Mūsų (lenkų) požiūris į mažumas yra toks pat kaip ir į kaimynines tautas: kupinas paniekos, arogancijos ir nežinojimo. Nepriklausoma Ukraina yra svarbesnė mūsų ateičiai nei įstojimas į NATO. Nes be Ukrainos Rusija niekada nebus imperine valstybe.“ Tuo tarpu Lenkijos visuomenė, kur tik gali, pasauliui skleidžia antiukrainietiškas fobijas“... (Jerzy Giedroyć. Polityka nr. 35 (2208), 1999 m. rugpjūčio 28 d.)
Ryšard Maceikianec

Pastabos:
1 Šota Rustavelis (apie 1172–1216 m.) – garsus gruzinų viduramžių poetas ir valstybės veikėjas, kūręs Gruzijos aukso amžiuje. Jis yra genialios poemos „Karžygys tigro kailiu“ autorius.
2 Stanislovas Mackevius (Cata) (Stanisław Mackiewicz (Cata), žymus XX amžiaus lenkų poblicistas , Cata buvo jo slapyvardis.
3 Tarpukario Lenkijoje - Juzefo Pilsudskio 1926 metais įvestas autoritarinis politinis režimas vadintas sanacija.
4 Juzefas Mackievičius (Juzef Mackiewicz) LDK rašytojas ir publicistas.
5 Petsama – buvęs Suomijos miestas prie sienos su SSSR, šį miestą 1944 metais okupavo Sovietų Sąjunga šį miestą okupavo ir prijungė prie Rusijos.
6 Poetas Teodoras Buinickis (Teodor Bujnicki) buvo nušautas 1944 m. lapkričio 27 d. Vilniuje, savo namuose. Mirties bausmę jam dar 1942 m. gruodį už bendradarbiavimą su sovietų okupantais skyrė Lenkijos pogrindinio teismo specialus tribunolas, o nuosprendį 1944 m. rudenį poetui grįžus į Vilnių įvykdė Armijos Krajovos pogrindžio kuopos nariai.
7 P. O. W. - Lenkų karinė organizacija rengusi perversmą Lietuvoje 1919 metais