Gal ne visi prisimena, kad 1998 m. birželio 30 d. įstatymu Nr.VIII-823 KGB (VSK) buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Buvusiems VSK kadriniams darbuotojams buvo uždrausta 10 metų dirbti valstybės pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios ir valdymo, savivaldos, krašto apsaugos institucijose, Valstybės saugumo departamente, policijoje, prokuratūroje, teismuose, diplomatinėje tarnyboje, muitinėje, Valstybės kontrolėje ir kitose kontrolę ir priežiūrą vykdančiose valstybės institucijose, advokatais ir notarais, bankuose ir kitose kredito įstaigose, strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose (struktūrose), kitose tarnybose (struktūrose), teikiančiose detektyvų paslaugas, ryšių sistemoje, švietimo įstaigose pedagogais, auklėtojais ir šių įstaigų vadovais, taip pat neleista dirbti darbo (eiti pareigų), susijusio su ginklo turėjimu.
To meto duomenimis iš menamo 118 tūkstančių VSK darbuotojų skaičiaus 1589 prisipažino apie savo bendradarbiavimą. Prisipažinusieji KGB bendradarbiai nežinia nuo ko buvo įslaptinti.

Czytaj więcej: Kurios valstybės interesams atstovauta, įslaptinant KGB (VSK) bendradarbius

Valstybės viešojo sektoriaus paskirtis ne tik skirstyti ir naudoti viešuosius išteklius (privataus valstybės sektoriaus suneštas biudžetines lėšas), bet ir tvarkyti bendruosius Tautos reikalus. Teismų kaip viešojo valstybės sisteminio sektoriaus funkcinė paskirtis – spręsti ginčus tarp įvairių valstybės subjektų, vadovaujantis teisingumo ir teisėtumo kriterijais.
LR Konstitucinio teismo teisėjams mokamos algos už tai, kad jie prižiūrėtų ar svarbiausios valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė), priimdamos savo aktus, laikosi Tautos valia priimto pagrindinio įstatymo – Konstitucijos. Dėl to pagal funkcinę kompetenciją Konstitucinis teismas nėra tikroji teisminė institucija, nes Konstitucija nėra savo interesus ginantis subjektas.
Sunku suprasti, kodėl teismų aktai, kurie skaitlingiausi ir tiesiogiai veikia fizinių asmenų interesus bei atitinkamai keičia juridinių asmenų turtinę ar režiminę padėtį, nepateko į konstitucingumo kontrolę, rengiant 1992 metų Konstituciją. Siekiant Konstitucijos vientisumo, kai buvo nustatoma, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, teismo aktų palikimas be atitikties Konstitucijai kontrolės buvo akivaizdi konstitucinio reguliavimo klaida.

Czytaj więcej: Kaip kasacinė teismo instancija ir Konstitucinis teismas tampa Lietuvos valstybingumo kenkėjais

Daugelyje savo publikacijų teikiau atskirų galiojančios LR Konstitucijos nuostatų loginius prieštaringumus. Ne kartą pateikiau mūsų, pilietinės visuomenės šalininkų, parengtos naujos LR Konstitucijos projekto normų pavyzdžius, kurių formuluotės eliminuoja dalies esamos Konstitucijos nuostatų ydas. Tačiau daugeliui „klanininkų“ atrodo, jog geriau toks absurdas, kai visuomenei pavojingu laikomas asmuo – kalinys yra Tautos atstovas, negu racionali konstitucinė reforma.

Czytaj więcej: Gal Vytauto Gapšio teisinė situacija atvers akis bijantiems konstitucinės reformos?

Kalbant apie šalies ateitį, daug kas neviltingai žvelgia į tautos išlikimo perspektyvą. Jeigu 2024 metai netaps lūžio metais, mes jau istorijos paraštėse, - samprotauja dažnas tautietis. Jeigu teisėjai visiškai skirtingai taiko įstatymus ir bijoma pasakyti, jog tai ne kažkurio teisėjo suklydimas, o padarytas nusikaltimas, tai nėra apie ką kalbėti, - privačiuose pokalbiuose pasvarsto ne vienas.
Nepaisant besikartojančių paradoksų, pažvelkime į tikrovę truputį atidžiau.
LR Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje teigiama taip: ,,Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.” Kad būtų aiškiau, panagrinėkime teisėjo, kuris yra teismo ,,gyvastis”, nepriklausomumo sąlygas.

Czytaj więcej: Netikėkim, kad Lietuva be ateities

Nuteisus partijas šimtatūkstantinėmis baudomis, kilo klausimas: iš kokių lėšų šaltinių bus mokamos baudos? Atidžiau pažvelgus į „Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą“, išaiškėja, kad teismas tik tariamai nubaudė įstatymų pažeidėjus, o iš tikro nusprendė grąžinti mokesčių mokėtojų uždirbtas lėšas į biudžetą. Geriau įsigilinus į politinių partijų finansavimo šaltinius (Politinių partijų įstatymo 19 straipsnis) ir įvertinus politinės partijos nariams bei aukotojams nustatytus gana griežtus finansinės paramos apribojimus, (kai kas tai vertina kaip antidemokratinį žmogaus teisių ribojimą), peršasi išvada, kad pagrindinis parlamentinių partijų finansavimo šaltinis – valstybės biudžeto asignavimai. Netgi gyventojo vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis kaip partijos finansavimo šaltinis yra mokestinės prievolės biudžetui dalis. Tai reiškia, kad mokestinėmis šalies gyventojų prievolėmis formuojami viešieji ištekliai, kurių paskirtis tenkinti bendruosius piliečių poreikius, skiriami ne visuomeninėms reikmėms, o atitinkamoms partinėms grupuotėms. Tai privileginis reiškinys, prieštaraujantis LR Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms.

Czytaj więcej: Blogas korupcijos apibrėžimas ar partijų biudžetinis finansavimas yra „didžioji korupcija“?