Pone Karoli Nawrocki, rugpjūčio 3 d. paskelbėme savo nuomonę dėl arogantiško ir diplomatinėje praktikoje tarp kaimyninių valstybių nepriimtino Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje laikinojo reikalų patikėtinio Grzegorzo Marko Poznańskio elgesio. Pasiūlėme jam susilaikyti nuo kišimosi į mūsų šalies vidaus reikalus ir nekurti mūsų – lenkiškai kalbančių lietuvių – įvaizdžio kaip tariamos „Lenkijos penktosios kolonos“. Taip pat siūlėme jam paskatinti Jus, kad pirmojo vizito Lietuvoje metu pradėtumėte naują etapą, kuriant Lietuvos ir Lenkijos partnerystės santykius, paremtus tiesa, abipuse pagarba ir kultūrų bei kalbų įvairovės gerbimu, be kišimosi į mūsų šalies vidaus reikalus.
Taip pat raginome Jus pagaliau atsiprašyti mūsų šalies ir jos piliečių už tarpukario Lenkijos okupaciją bei su ja susijusius žiaurumus, skriaudas ir nuostolius, ir prisiekti, kad tai niekada nepasikartos. Juolab kad, kaip žinoma, okupacija buvo lydima be teismo ir tyrimo išvežant lietuvių kalbos mokytojus ir kitus visuomenės veikėjus iš okupuotų teritorijų į Berezos Kartuskos koncentracijos stovyklą už lietuvių kalbos mokymą amžinoje lietuvių žemėje. Ši stovykla veikė pagal nacių Dachau koncentracijos stovyklos modelį ir buvo valdoma rafinuotų sadistų, vadovaujamų Wacławo Kostek-Biernackio.
Deja, sprendžiant iš Jūsų elgesio rugsėjo 8 d. vizito metu, galima daryti išvadą, kad chargé d’affaires G. M. Poznański neperdavė Jums mūsų siūlymų. Todėl Jūs ir toliau „geru, lenkišku stiliumi“ raginote mus, lenkiškai kalbančius lietuvius, dezintegruotis savo Tėvynėje – pilietybės ir gyvenamosios vietos šalyje – taikydamas totalitarinių režimų išbandytą metodą: atskirti, izoliuoti ir pažymėti atskiras gyventojų grupes skirtingais ženklais. Mūsų atveju – lenkų abėcėlės ženklais nacionaliniuose piliečių dokumentuose.
Esu vienas iš 1991 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo autorių. Šis nutarimas, sulaukęs lenkiškai kalbančių lietuvių (Lietuvos lenkų) ir tautinių mažumų atstovų palaikymo bei bendro pritarimo, nustatė tinkamą vardų ir pavardžių rašybą Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose lietuvių kalbos ženklais. Beveik ketvirtį amžiaus ši tvarka tenkino visus, kol Lenkijos finansuojamos žiniasklaidos priemonės nepradėjo propaguoti idėjos izoliuoti ir pažymėti lenkiškai kalbančius lietuvius asmens dokumentuose – neslėpdamos, kad tai daroma pagal nurodymus iš Varšuvos.
Štai pavyzdys, kaip tai veikia. Netikėtai J.V., kuris sovietmečiu dirbo elektriku KGB, o vėliau tapo UB filialo rektoriumi, panoro, kad jo varde ir pavardėje lietuviška „l“ būtų pakeista į lenkišką „ł“. Jis pradėjo teisinį procesą, o „Kurier Wileński (Czerwony Sztandar)“ ir „Radio znad Wilii“, finansuojami Lenkijos, tuoj pat ėmė viešinti tariamai skriaudžiamo „lenkiško elektriko“ problemas. Netrukus, siekiant sustiprinti spaudimą, į Lietuvą atvyko Radekas Sikorskis, jis Trakų pilyje ėmė spausti mūsų šalies užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį prie istorinių sienų ir, kaip minėtas KGB elektrikas, reikalavo įvesti lenkišką raidę „ł“ į lenkiškai kalbančių lietuvių vardus ir pavardes. Laimei, Gabrielius Landsbergis nustojo eiti ministro pareigas, ir reikalas laikinai prarado aktualumą…
Tačiau esmė ta, kad mes nesame lenkai pagal jūsų lenkišką supratimą, o Lenkija nėra ir niekada nebuvo mūsų Tėvynė – priešingai nei jūs teigėte vizito Lietuvoje metu. Trumpai tariant, lenkiškosios bendros valstybės dalies įtaka, ypač tarpukario Lenkijos okupacija dalyje mūsų šalies su istorine Lietuvos sostine Vilniumi, lėmė, kad aplink miestų telkinius susiformavo gyventojų grupės, vartojančios tarmę su dideliu lenkiškų žodžių kiekiu. Ir tik tiek. Tačiau kalbos mokėjimas nekeičia žmogaus tautybės. Juk žmogaus tapatybę formuoja ne tik kalba, bet ir plačiai suprantama kultūra, tradicija, gimtoji žemė ir jos kraštovaizdis.
Mano velionis tėvas du kartus tarnavo Lenkijos kariuomenėje – 1935–1936 m. ir kaip rezervistas 1939 m. rugsėjį, kai prie Varšuvos kovėsi su hitlerinėmis pajėgomis. Jis pateko į nelaisvę ir buvo kalinamas laikinojoje stovykloje Čenstakavoje, iš kurios, kaip rezervistas, buvo paleistas po Varšuvos žlugimo ir pėsčiomis grįžo į Vilnių. Čia buvo jo Tėvynė, kurios niekada neišsižadėjo ir nepaliko.
Sovietiniame dokumente jam buvo įrašyta „поляк“, kam jis neprieštaravo, paklusdamas naujo okupanto – šįkart sovietinio – valiai. Ir tik keletą metų prieš išeidamas iš šio pasaulio XX a. pabaigoje, nedalyvaudamas jokiose diskusijose, neklausinėjamas ir nespaudžiamas, gražią saulėtą rudens dieną, žvelgdamas į jį supantį pasaulį, pasakė sau ir mums, savo palikuonims: „mes vis dėlto esame lietuviai“. Ir tai buvo ne tik jo asmeninė nuomonė, bet veikiau testamentinis to meto kartos palikimas savo vaikams.
Kita vertus, masinė lenkiškai kalbančių lietuvių evakuacija, vykdyta sovietų valdžios į vadinamąsias „atsikovotas žemes“ Lenkijos Liaudies Respublikoje, o į jų gyvenamąsias vietas atkelti daugiausia baltarusiai ir rusai, smarkiai pakeitė tautinį ir tradicinį kraštovaizdį. Tragiškas tų įvykių vaizdas įgauna aiškesnius kontūrus šiandien, XXI amžiuje, kai Lenkijos valdžia pradėjo aiškiai remti tą atvykėlių sluoksnį ir finansiškai jį stipriai palaikyti kaip tariamus lenkus. Neatsitiktinai šiandien visos lenkiškai leidžiamos žiniasklaidos priemonės Lietuvoje, finansuojamos Lenkijos (radijas „Znad Wilii“, leidiniai „Kurier Wileński (Czerwony Sztandar)“ ir „Tygodnik Wileńszczyzny (Дружба, Draugystė, Przyjaźń)“) yra valdomos asmenų, kilusių iš Baltarusijos, kai kurie iš jų įtariami bendradarbiavimu su sovietinėmis represinėmis tarnybomis. Jiems svetima mūsų istorijos, tradicijų ir lietuviškos kultūros gelmės samprata, o jų tautybę, ideologiją ir įsitikinimus labiau apibrėžia „pinigai“ ir politinė parama iš Lenkijos. Šio uždaro, nedidelio rato rankose atsidūrė ir „lenkų partija“ bei formaliai egzistuojantis, kaip „figos lapelis“ partijos reikmėms, Lietuvos lenkų sąjunga.
Logiška šios situacijos padarinys buvo daugelį metų visiškai Lenkijos remiamas politinis aljansas tarp šių „lenkų“ ir rusų, vykęs po šūkiu „Вместе мы сила“ („Kartu mes jėga“). Pagrindiniu oficialiu V. Tomaševskio patarėju, kai jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą, tapo buvęs sovietų profesionalus KGB majoras rusas Bałakinas, kuris vėliau ketverius metus, kaip V. Tomaševskio sąrašo atstovas, atstovavo minėtiems „lenkams“ mūsų šalies sostinės taryboje.
Simboliška ir tai, kad džiugų reportažą apie Jūsų vizitą Lietuvoje parengė ir publikavo „Kurier Wileński (Czerwony Sztandar)“ laikraštyje „pavyzdinis lenkas ir kovotojas už lenkiškumą“ rusų kilmės Antonas Radčenka – pirmosios sovietinės Lietuvos okupacijos laikų žiaurių NKGB darbuotojų Ivano ir Jekaterinos Radčenkų anūkas.
Ir – mokslininko, rektoriaus, kario – kavaleristo, kovojusio su bolševikų antplūdžiu, Michało Romerio nuomonė apie mūsų tariamą lenkišką kilmę: „[…]Visų pirma ryžtingai atmetu lietuvių lenkų traktavimą kaip tariamo „Lenkijos tautos atšakos, gyvenančios Lietuvoje“. Ši teorija, siejanti mus su kažkokiais lenkų naujakuriais ar karo belaisviais, apsigyvenusiais ar apgyvendintais Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės klaidinga arba bent jau istoriškai labai netiksli. Be to, ji žemina mus šalies visuomenėje, nes iš piliečių statuso mus nuleidžia iki svetimų kolonistų, taigi politiškai mus žeidžia. Kad lenkų belaisvių įvairiais laikais galėjo būti daug, kad galėjo būti ir pavieniai lenkų naujakuriai – tai įmanoma. Tačiau teigti, kad būtent jų palikuonys yra šiandieniniai Lietuvos lenkai, ir kad būtent jie buvo apgyvendinti ten, kur dabar yra didžiausi lenkų telkiniai ar lenkų kalbos salos – tam nėra jokių įrodymų ar argumentų.“ (Michał Romer. „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr 106, 1993 m., Paryžius)
Pone Karoli Nawrocki, vizito Lietuvoje metu interviu Jūs, be kita ko, teigėte, kad „[…]yra klausimų, į kuriuos taip pat turėtume atkreipti dėmesį – pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenančių lenkų noras rašyti savo vardus ir pavardes originaliais ženklais“… Tad prašytume, jog, pasitaikius progai, kaip istorikas išplėtotumėte šią mintį, kad galėtume suprasti, kada tai buvo ir kur yra įrodymai, jog šių žmonių autentiški vardai ir pavardės buvo rašomi lenkiškais ženklais. Juk, kaip žinoma, iki 1918 metų bažnytinės knygos Lietuvoje buvo pildomos rusų kalba. Lenkų kalba rašyta tik Lenkijos okupacijos laikotarpiu, kai Piłsudskio režimas, turėjęs visus fašistinio režimo bruožus bent jau okupuotose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose, gyventojams nesuteikė jokio pasirinkimo dėl vardų ir pavardžių – jie buvo koreguojami lenkinimo tikslais. Ir tai, Jūsų manymu, turėtų būti pagrindas rašyti mūsų vardus ir pavardes lenkų abėcėlės ženklais?! Tai panašu į tai, ką šiandien daro rusų okupantas Ukrainoje…
Pasakykime atvirai – šių vardų ir pavardžių, rašomų „originaliais lenkų ženklais“, šiandien garsiai reikalauja, pakartosiu, visų pirma grupė baltarusių ir rusų kilmės asmenų, turinčių ar leidžiančių žiniasklaidos priemones, finansuojamas Lenkijos užsienio reikalų ministerijos.
Ir užbaigiant temą, susijusią su Jūsų, pono Dudos ir panašių asmenų spaudimu, nukreiptu į lenkų abėcėlės ženklų įvedimą į valstybinę lietuvių kalbos vartoseną, visų pirma reikia suvokti, jog ypač Lenkija neturi jokios moralinės teisės siūlyti ką nors, kas silpnintų šį pasaulyje unikalų, mokslo bendruomenėje itin vertinamą kalbą, kuri kiekvienam lietuviui yra šventybė. Lietuvių kalba išliko ir vystėsi nepaisant daugelį metų trukusio lenkų ir rusų spaudimo, persekiojimo bei draudimų ją vartoti. Juolab kad tarpukario Lenkijos okupacijos laikotarpiu – už jos vartojimą, mokymą, pamaldų laikymą ar vaikų katechizaciją gimtąja kalba – buvo skiriamos didžiulės piniginės baudos, žmonės kalinami, tremiami į Berezos Kartuskos koncentracijos stovyklą ar net žudomi.
Šių metų spalį Alytuje pasirodė knyga „Lietuviai tarpukariu Lenkijos kalėjimuose“, paremta neginčijamais įrodymais apie lietuvių kančias, drąsą ir pasiaukojimą kovojant už gimtosios kalbos išsaugojimą okupuotose teritorijose. Tikiuosi, kad Jūs norėsite su ja susipažinti, kad papildytumėte savo žinių spragas.
Kaip žinoma, istorija į neigiamą „lietuvių kalbos taisytojų“ sąrašą įrašė Michailą Nikolajevičių Muravjovą (Koriko) Vilniaus generalgubernatorių per 1863 m. sukilimo malšinimą, ir Ludwiką Bociańskį, tarpukario Lenkijos okupacijos laikų Vilniaus vaivadą. Neseniai prie šio sąrašo savo noru prisijungė ir Jūsų partijos kolega Andrzejus Duda. Ar norėsite ir Jūs būti šio „išskirtinio būrio“ dalimi – priklauso tik nuo Jūsų.
Kita vertus, iš socialinių tinklų ir asmeninių kontaktų aiškiai matyti, kad XXI amžiuje lenkų kalba tampa vis sunkiau suprantama ir tinkama bendrauti tarpusavyje, ypač jos liaudiškoji versija, kur kas antras žodis – tai „kur.y ir jaja“. Gal verčiau Jūs užsiimtumėte savo gimtosios kalbos taisymu ir „ravėjimu“? Jei manysite, kad tai būtina, galime paskatinti mūsų prezidentą Gitaną Nausėdą, kad, siekiant pusiausvyros, pateiktų mūsų pasiūlymus dėl lenkų kalbos tobulinimo pasitelkiant lietuvių abėcėlės raides.
Deja, su liūdesiu turime pažymėti, kad džiugiuose reportažuose apie Jūsų viešnagę Vilniuje pasirodė ir dezinformacija, esą Jūs esate mūsų balsas. Deja, mums nėra žinoma, kad mūsų visuomenė būtų suteikusi Jums tokį įgaliojimą. Juolab kad ir Lenkijos Konstitucija, kurios Jūs esate prezidentas, nesuteikia Jums tokių teisių. Jūs turite teisę kalbėti tik savo šalies piliečių vardu. Ir ne daugiau. Kaip ir Lenkijos Respublikos Senatas, kurio pirmininkė Małgorzata Kidawa-Błońska pernai viešėdama Lietuvoje viešai prisistatė kaip mūsų „globėja“, iš tiesų skatindama lenkiškai kalbančių lietuvių bendruomenę dezintegruotis savo Tėvynėje – pilietybės ir gyvenamosios vietos šalyje.
Negalima nepastebėti, atrodytų smulkaus, bet mūsų požiūriu reikšmingo fakto – Jūsų pasitikimo, esą pagal Jūsų asmeninį pageidavimą, kelių mūsų vaikų, apsirengusių lenkų kalnėnų tautiniais drabužiais. Galima spėti, kad toks Jūsų pageidavimas kilo iš stebėjimų apie lenkų emigrantų tradicijas Vakarų Europoje ir JAV, kur kartais lenkų politikus ir veikėjus pasitinka tautiniais drabužiais apsirengę žmonės iš regionų, iš kurių jie ar jų palikuonys emigravo. Tai rodo, kad Jūs, stokodamas žinių, vadovavotės stereotipais, su kuriais mes neturime nieko bendro – Lietuvoje nėra ne tik emigrantų iš Lenkijos Karpatų, bet ir iš jokio kito etnografinio Lenkijos regiono. Savo kalnėnų mes taip pat neturime, nes Lietuva yra išskirtinai lygumų šalis, o aukščiausias kalvagūbris, susiformavęs po ledynmečio, siekia vos 293 metrus. Tokių „persirengėlių“ naudojimas, mūsų nuomone, yra liūdnas ir netinkamas, nes nukreiptas į vaikų sąmonės formavimą klaidinga ir politizuota informacija.
Pone Karoli Nawrocki, gal jau atėjo laikas, mūsų manymu, nutraukti netinkamą elgesį su istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautomis, kurios išgelbėjo Lenkiją nuo išnykimo iš Europos žemėlapio ir šiandien gina ją nuo posovietinio rusų okupanto? Ypač su mūsų šalimi, kurios atstovai – Jogaila ir Vytautas Didysis – ne tik gynė Lenkiją iš rytų ir vakarų, bet ir sustiprino jos valstybingumą bei suteikė lenkams atsakingo valstybės valdymo pavyzdį per auksinį laikotarpį – du šimtmečius trukusią Jogailaičių dinastijos valdžią.
Netrukus baigsis pirmasis XXI amžiaus ketvirtis, o Jūs, kaip ir Jūsų pirmtakas Duda bei daugelis kitų panašių lenkų politikų ir veikėjų, neperžengiančių lenkiškų stereotipinių pažiūrų ribų ir savo oficialios, su tiesa mažai ką bendro turinčios istorijos, vis dar demonstruojate nesuvaldomą lenkišką puikybę, nepagrįstą viršenybės jausmą ir, pasitelkiant rašytojo Józefo Mackiewicziaus terminologiją – kiaulišką ir neriterišką laikyseną.
Pirmą kartą viešėdamas Lietuvoje, Jūs nuo pat pirmųjų žingsnių ėmėtės pamokymų, nurodymų ir neapgalvotų vertinimų. Panašiai elgėsi ir prieš keletą metų Lenkijos Seimo pirmininkas Marekas Tadeuszas Kuchcińskis – profesionalus daržininkas, turintis profesinio mokymo lygio išsilavinimą, kuris per savo pirmąjį ir paskutinį vizitą Lietuvoje dar prie sostinės pakraščių davė interviu, nurodydamas, kaip turėtume organizuoti mokslo ir švietimo sistemą savo šalyje.
Nors lietuvio požiūris į kitokią nuomonę ir netradicinį elgesį yra demokratiškesnis nei lenko, tokios karikatūrinės, rimties stokojančios laikysenos yra tiesiog juokingos ir kenkia Lietuvos–Lenkijos santykiams. Rašau Jums tai remdamasis gyvenimo patirtimi, kelių kartų amžiaus skirtumu ir kelių šimtmečių dokumentuota mano protėvių gyvenimo istorija toje pačioje vietovėje Lietuvoje.
Taip pat apgailestaujame, kad vizito Vilniuje metu bandėte kelti abejones dėl būtinybės remti ir padėti Ukrainai, kovojančiai su posovietiniu Rusijos agresoriumi. Turite suprasti, kad Ukraina niekada daugiau nebus Lenkijos kolonija, kaip tai buvo nuo Liublino unijos iki Antrojo pasaulinio karo. Jos nepriklausomybės niekas nebesustabdys. Ir Ukrainos nebus galima vėl padalyti, kaip tai buvo padaryta pagal 1921 m. Rygos sutartį tarp Lenkijos ir bolševikų. Neabejotina ir tai, kad savo tautoje nesulauksite palaikymo strateginei partnerystei su posovietine Rusija, kurią bandėte užmegzti už ukrainiečių nugaros 2013 m. gruodį.
Šiuo kontekstu norėčiau pacituoti keletą minčių išskirtinio Lenkijos istorijos ir kultūros žinovo, kilusio iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Jerzy Giedroyco, kurios, tikiuosi, padės Jums objektyviau vertinti tikrovę:
„[…] Mūsų (lenkų) požiūris į mažumas yra toks pat, kaip į kaimynines tautas: kupinas paniekos, išdidumo ir nežinojimo. Nepriklausoma Ukraina yra svarbesnė mūsų ateičiai nei narystė NATO. Nes be Ukrainos Rusija niekada netaps imperine valstybe. Tuo tarpu lenkų visuomenė visur, kur tik gali, demonstruoja pasauliui savo antiukrainietiškas fobijas“ („Polityka“, Nr. 35 (2208), 1999 m. rugpjūčio 28 d.)
„[…] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai iškraipytų istorijų, kokias pažįstu“ („Paskutiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai“, red. Tadeusz Bujnicki ir Krzysztof Stępniak, Maria Curie-Skłodowska universiteto leidykla, Liublinas, 2005)
Ir pabaigai – apie temą, kuri galėtų pagaliau pradėti formuoti ir plėtoti Lietuvos–Lenkijos partnerystės santykius, paremtus tiesa ir be baimės dėl galimų naujų Lenkijos agresijos protrūkių prieš mūsų šalį. Kalbu apie tinkamą tarpukario Lenkijos okupacijos laikotarpio užbaigimą, kuris aiškiai panaikino visus istorinius Lietuvos–Lenkijos susitarimus, unijas ir traktatus. Juolab kad beveik visi Lenkijos politikai pirmuosius žingsnius Vilniuje nukreipia į J. Piłsudskio kūno dalies palaidojimo vietą – to, kuris Lietuvai paruošė ilgalaikę okupacinę kančią.
Sunku nepastebėti, kad per beveik keturiasdešimt metų nepriklausomo Lietuvos ir Lenkijos gyvavimo - pastaroji ne tik neparodė jokio geranoriško gesto, bent jau moralinės skriaudos atitaisymo link, bet nuolat kelia anti-lietuviškus reikalavimus, palaiko žiniasklaidos tinklą, kuris giria tarpukario okupacijos laikotarpį ir jos diktatorių J. Piłsudskį, bei, neva mūsų vardu, skatina iniciatyvas, vedančias į visuomenės susiskaldymą ir silpninančias Lietuvos pilietinės bendruomenės vienybę. Rusijos agresijos prieš Ukrainą fone tai ypač šlykštu ir žeidžiama.
Be to, 1998 m. balandį Lenkijos Senatas priėmė nutarimą dėl teisinio tęstinumo tarp Antrosios ir Trečiosios Lenkijos Respublikos, nepadarydamas išimties, neatmesdamas ir nepasmerkdamas 1922 m. balandžio 6 d. Lenkijos Steigiamojo Seimo įstatymo dėl Vidurio Lietuvos (Vilniaus krašto) prijungimo prie Lenkijos. Formaliai tai reiškia, kad Vilnius ir Trakai vis dar priklauso Lenkijai? Kaip tai dera su viešais Lenkijos pareiškimais apie strateginę partnerystę ir amžiną draugišką bendradarbiavimą?
Todėl, gerbiamas pone Nawrocki, raginame Jus ne tik formaliai užbaigti tarpukario agresijos prieš Lietuvą ir dalinės jos okupacijos laikotarpį, bet ir vyriškai, su derama pagarba atsiprašyti, prisiekiant, kad tai niekada daugiau nepasikartos. Kartu nutraukiant įvairialypius hibridinius išpuolius ir spaudimą, kurie mūsų šalyje kelia nerimą ir sumišimą.
Juolab kad velionis prezidentas Lechas Kaczyńskis pradėjo Lenkijos apsivalymo nuo pagrindinių istorinių nuodėmių procesą, kai 2009 m. rugsėjo 1 d. Westerplatte, dalyvaujant 20 valstybių vadovų, atsiprašė Čekijos už dalyvavimą padalijant jos valstybę ir kalbėjo apie „lenkų nuodėmę“, turėdamas omenyje Zaolzės užėmimą 1938 m. – dieną po to, kai Čekija buvo aneksuota nacistinės Vokietijos.
Lenkija iš to aiškiai laimėjo. Čekijos ambasadorius Jan Šechter, akivaizdžiai sujaudintas, tuomet pareiškė: „Prezidentas Kaczyńskis pasakė nepaprastai stiprius žodžius, kuriuos labai vertiname. Niekas dar nėra atlikęs tokio gesto Čekijos atžvilgiu, dalyvaujant tiek daug užsienio svečių.“
Be abejo, vienus metus trukusi Zaolzės – teritorijos Čekijos pakraštyje – aneksija išvakarėse prieš Antrąjį pasaulinį karą ir devyniolika metų trukęs istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus užėmimas, kartu su Bociańskio vykdyta politika ir teroru prieš šios žemės gyventojus, ypač rafinuotai nukreiptu prieš lietuvius – tai istoriniai įvykiai, turintys skirtingą svorį ir reikšmę.
Tad sekite velionio L. Kaczyńskio pavyzdžiu, tęskite jo pradėtą darbą ir įeikite į istoriją kaip doras žmogus. Mes Jums tai priminsime.
Su sėkmės linkėjimais, Ryšard Maceikianec, Lietuvos Respublikos pilietis.
2025 m. spalio 20 d.
***
Potwierdzamy odbiór listu nadesłanego na skrzynkę poczty elektronicznej Prezydenta RP Karola Nawrockiego.
Dziękujemy i uprzejmie informujemy, że list został przekazany do rejestracji.
Zapewniamy, iż niezwłocznie zapoznamy się z treścią e-maila. Jednak z uwagi na dużą liczbę korespondencji do Kancelarii Prezydenta RP, odpowiedzi udzielone będą zgodnie z kolejnością wpływania. Prosimy o cierpliwość.
Jednocześnie zachęcamy do korzystania ze strony internetowej Kancelarii Prezydenta RP: www.prezydent.pl, gdzie znajdą Państwo wszelkie informacje dotyczące działań, stanowisk i wypowiedzi Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej oraz członków kierownictwa Kancelarii.
Wiadomość została wygenerowana automatycznie i prosimy na nią nie odpowiadać
***
Pranešimas apie gautą kreipimąsi
Dėmesio, tai – automatinis pranešimas. Informuojame, kad Jūsų kreipimasis* Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje yra gautas.
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
El. p. Ten adres pocztowy jest chroniony przed spamowaniem. Aby go zobaczyć, konieczne jest włączenie w przeglądarce obsługi JavaScript.
www.lrp.lt
