Pastaraisiais metais apie tarpukario lietuvių gyvenimą Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte pasipildė naujomis knygomis. Tai J. Maceikos dar prieš karą parengta knyga „Lietuvių būklė Lenkijos respublikoje 1935-1938“, G. Eremino – „Lietuvių šv. Kazimiero draugijos veikla Dieveniškių valsčiuje 1924-1936 m. dokumentų rinkinys“, K. Misiaus parengta „Vilniaus Golgota“. 2025 m. Alytuje išspausdinta knyga „Lietuviai tarpukariu Lenkijos kalėjimuose“. Lietuvos gyventojai iki šiol aišku gerai žinojo apie vokiečių, sovietų vykdytas represijas bei jų kalinimą vokiečių ar sovietų kalėjimuose ir lageriuose. Bet iki šiol nieko nežinojo už ką Lenkijos valdžia kalindavo lietuvius, politinius kalinius. Šioje publikacijoje galima susipažinti su dviejų Vilniaus krašto gyventojų, Lenkijos piliečių – lietuvių, išgyvenimais Lenkijos kalėjimuose ir lageriuose.O ten buvo visko ir tardymų, mušimų, niekinimų, kankinimo elektros srove ir t. t. Vienas iš prisiminimų autorių buvo suimtas 1939 metų rugsėjo 1 dieną, t. y. prasidėjus karui, ir buvo laikomas lageryje keliolika dienų, kol iš rytų pusės Lenkiją užpuolė SSSR. Tik tada lenkiškoji Temidė paleido iš kalėjimų politinius kalinius.

Už ką lietuviai tapdavo politiniais kaliniais? Prisiminkim, kad tarpukario Lenkija buvo grobuoniška valstybė, kuri net ir XX amžiuje atiminėjo teritorijas iš savo kaimynų: Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, o po suokalbių su hitlerine Vokietija apiplėšė ir Čekoslovakiją. Kiek buvo lietuvių politinių kalinių tiksliai nėra žinoma. Iš viso per 1919-1930 metų okupaciją Lenkija nužudė 79 lietuvius, sumušė ir sužalojo 572, įkalintų buvo 1284. Tarp jų buvo 40 kunigų ir 473 mokytojai. Skaitytojas gali paklausti už ką buvo kalinami kunigai ir mokytojai – ogi už vaikų katekizaciją lietuvių kalba, už lietuviškų knygų ir spaudos skaitymą, už lietuviškų mokyklų steigimą, už visokią lietuvišką veiklą.
1939 metais žlugus Lenkijai ir Vilniui sugrįžus į Lietuvos respublikos sudėtį buvo sudarytas Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašas, kuriame yra 157 asmenys. Tai toli gražu nepilnas sąrašas, nes tuoj prasidėjo sovietinė okupacija.
Knygoje skaitytojas ras ir daugiau įdomių detalių: ir apie „Baltramiejaus nakties“ rengimą Vilniaus lietuviams, ir apie tai kaip pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Franciszekas Charwatas per priėmimą Lenkijos tautinės šventės, Gegužės trečiosios, proga linkėjo Lenkijos respublikos pasiuntinybei Lietuvoje, kuo greičiau tapti Kauno vaivadija.
Yra įdomybių ir iš kalinių gyvenimo. Tarkim ne taip seniai gidė iš buvusio Vilniaus Lukiškių kalėjimo per televiziją pasakojo apie vienintelį bandymą pabėgti iš Lukiškių kalėjimo. Šis įvykis kaip tik aprašytas tuo metu kalėjime kalėjusio P. Česnulio, taigi atitinka istorinę tiesą.
Ši knyga skirta ne tam, kad skleisti kažkokią neapykantą Lenkijos valstybei, bet tik tam, kad nuplėšti kaukę nuo veidmainiškos, ciniškos tarpukario Lenkijos politikos.

Norisi, kad Lietuvos gyventojai sužinotų ir prisimintų iškilaus veikėjo, lietuvių ir lenkų bičiulio Jerzy Giedroyco žodžius: ...[...] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau“.
Mes neabejojam, jog Lenkijoje yra daug žmonių kurie tą supranta ir taiso padėtį. Štai velionis prezidentas Lechas Kaczynskis 2009 m. rugsėjo 1 d. Westerplatėje, dalyvaujant 20 valstybių vadovams atsiprašė Čekijos už dalyvavimą suokalbyje kartu su Vokietija prieš Čekoslovakiją 1938 metais.
Manau, kad Lietuvos gyventojai irgi kažko panašaus laukia iš Lenkijos vadovų.
Knygos sudarytojas ir leidėjas Gintautas Šapoka

*** Knygą PDF formatu galite skaityti arba atsisiųsti ČIA