Todėl, kad negaliu iš didžiosios dalies Lietuvos gyventojų, priklausomų nuo Stokholmo sindromo, atimti malonumo toliau būti kankinamiems. Paaiškinu, ką reiškia Stokholmo sindromas, tiems, kurie nežino, tai – psichologinis reiškinys, kuomet įkaitai ar aukos ima jausti teigiamus jausmus – savanorišką paklusnumą, pagarbą, ir meilę – savo kankintojams. Jei žmonės to nori, ką gali padaryti, tai jų valia.
Lietuva Europos Sąjungoje (ES) iki šiol garsėja kaip šalis, iš kurios emigruoja daugiausiai žmonių, kurioje bene mažiausi atlyginimai ir pensijos, kurioje socialinė nelygybė jau daug metų stebina Briuselio politikus.

Czytaj więcej: Artūras Zuokas. Kodėl aš balsuosiu už Šimonytę

Istoriniu laikotarpiu, kai dėl praturtėjimo buvo plėšiami kaimynai ir atitinkamai ginamasi nuo plėšikų, reikėjo karių luomo. Kariams išlaikyti ir aprūpinti iš materialinių vertybių kūrėjų (dažniausiai žemdirbių) sukurto turto siekta sukaupti reikiamus išteklius. Tam prievoliniam reikalavimui įgyvendinti reikėjo prievartinio steiginio – valdžios. Vėliau, religinių ekspansijų laikotarpiu, kai kitaminčių prievartavimas vyko Dievo vardu, vėl reikėjo tariamo Dievo vietininko Žemėje – valdžios.
Mūsų dienų žmogus, siekdamas patenkinti pripažinimo motyvą per jo santykius su įsivaizduojama etalonine grupe (elitu), ir šiandien jaučia valdžios poreikį.

Czytaj więcej: Ar valdžia prie dirbtinio intelekto nėra civilizacinė atgyvena?

Prakilniai skamba žodžiai: LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAS. Tai teisminės hierarchijos viršūnė ir daugelio teisėjų profesinė siekiamybė. Deja, tai tik paviršinis apdaras, kevalas, lukštas, nes LR Konstitucinis Teismas negina konstitucinių vertybių tokių kaip teisėtumas, asmenų lygiateisiškumas. Užtat čia uoliai ginamas „savanaudiškų lūkesčių principas“, budriai saugant, pavyzdžiui, antikonstitucinį atlygį už praeityje turėtą pareigybę, tai mokant iš tautos suneštų biudžeto lėšų valstybinių pensijų, rentų ar kitaip pavadintų išmokų pavidalu.

Czytaj więcej: Primityviai meluok ir tiksi į LR Konstitucinio teismo teisėjus

Jau daugiau kaip pusantro tūkstantmečio gyvuoja iškilaus filosofo ir teologo Šventojo Augustino (354 – 430 m.) įžvalga: „Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos.“ Tačiau ir šiandien teisingumas valstybingumo kontekste išlieka dažnai nepasiekiama vertybė. Pasigilinus į mūsų šalies piliečių bendrabūvio teisinius modelius, pradedant konstitucinėmis normomis, peršasi išvada, kad teisingumas laikomas ne vertybine, o procedūrine kategorija.

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Nelogiškas teisinis modeliavimas – teisingumo šalyje niokotojas (Konstitucijos...

Nereikia pamiršti, jog daugelis įvykių, ypačiai daugybė sodžiaus gyvenimo įvykių, reiškiančių kultūrinius santykius (vaidinimai, susirinkimai ir t.t.) arba lenkų valdžios žygius (mušimai, suėmimai, draudimai ir šiaip persekiojimai) nepateko ir nepatenka į laikraščių skiltis, dažnai net negali patekti arba patenka tyčiomis neaiškiai. To dėliai į visą mano čia pateikiamąją okupuotosios Lietuvos lietuvių gyvenimo kroniką tenka žiūrėti kaip į to gyvenimo pavyzdžius, iliustravimą, ne kaip į pilną jo sąvadą. Tad patarčiau skaitytojui skaityti jos tik po kelis puslapius kas vakarą prieš atsigulant, skaityti ir galvoti apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus - Seinų kraštą ir jo žmones... Vilniaus darbui tai būtų ir naudinga.

Mykolas Biržiška "Vilniaus golgota" pratarmė. Kaunas, 1929.XII.31

1) Lenkų politika Vilniaus krašte 1920-1939 m.

1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.

Czytaj więcej: Gintautas Ereminas. Vilnius ir Vilniaus kraštas. Lenkai ir lietuviai 1920 - 1939 m.