…Zróżnicowany narodowościowo kraj nasz stanowi część Litwy hi­storycznej - i nas - ludzi mego pokolenia - wychowywano jako Li­twinów, oczywiście w tym znaczeniu, w jakim był Litwinem Mickie­wicz, gdy wołał: „Litwo, ojczyzno moja”. Marian Zdziechowski. Idea polska na kresach, 1923

Kalbant apie šalies ateitį, daug kas neviltingai žvelgia į tautos išlikimo perspektyvą. Jeigu 2024 metai netaps lūžio metais, mes jau istorijos paraštėse, - samprotauja dažnas tautietis. Jeigu teisėjai visiškai skirtingai taiko įstatymus ir bijoma pasakyti, jog tai ne kažkurio teisėjo suklydimas, o padarytas nusikaltimas, tai nėra apie ką kalbėti, - privačiuose pokalbiuose pasvarsto ne vienas.
Nepaisant besikartojančių paradoksų, pažvelkime į tikrovę truputį atidžiau.
LR Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje teigiama taip: ,,Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.” Kad būtų aiškiau, panagrinėkime teisėjo, kuris yra teismo ,,gyvastis”, nepriklausomumo sąlygas.

Pirmoji teisėjo konstitucinio nepriklausomumo sąlyga – teisingumo vykdymas. Pagal Konstitucijos tekstą, ne nagrinėdamas bylą ar priimdamas sprendimą teisėjas yra nepriklausomas, o tik vykdydamas teisingumą. Vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai. Jeigu teisėjas byloje prasilenkia su tiesa, Konstitucija nesaugo teisėjo nepriklausomumo. Tai reikštų, jog konstituciniu reguliavimu teisėjo nepriklausomumas yra sąlyginis, žinoma, jeigu teisingumas suprantamas kaip objektyvi vertybė, o ne bet kokios teisminės procedūros rezultatas. Suprasdami teisingumą kaip teisminės procedūros rezultatą, mes negalėtume turėti kelių teismo instancijų, nes viename ginče negali būti kelių teisingumų.
Kita vertus, to paties Konstitucijos 109 straipsnio 3-ioji dalis nurodo, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, ,,klauso tik įstatymo.” Tai reiškia, kad teisėjas turi besąlygiškai paklusti įstatymui. Greta to, Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis nustato, kad teisėjas (teismas), taikydamas įstatymus, ,,privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.” Negalima nuneigti, kad teisėjas, būdamas priklausomu nuo įstatymo, tuo pačiu yra priklausomas nuo faktinių bylos aplinkybių, sveiko proto, t.y. logikos normų ir bendruomeninių dorovės principų. Jeigu tiek veiksnių determinuoja (lemia) teisėjo elgesį, ar galima teigti, jog teisėjas, priimdamas sprendimą, yra nepriklausomas, kaip dažnai primityviai aiškinama, kai aptariamas teisėjo atsakomybės klausimas už neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Iš to darytina išvada, kad teisėjų ,,sudievinimas”, atleidžiant juos nuo atsakomybės (Civilinio kodekso 6.272 str.) už tiesos niekinimą, nėra joks Konstitucijos laikymasis, o atvirkščiai – Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas. Tai, kas nustatyta Konstitucijos 114 straipsnio 1-oje dalyje (,,Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.”) yra ne teisėjo nepriklausomumo, o jo nepaveikiamumo principo įtvirtinimas, užtikrinantis teisėjo apsaugą nuo išorinio spaudimo ar kitokio poveikio. Tai teisėjo pareigos nepasiduoti spaudimui, o ne teisės savavaliauti konstitucinis įtvirtinimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad Prezidento kanceliarija į piliečių pranešimus apie konkretaus teisėjo akivaizdų įstatymo pažeidimą ir teisėjo priesaikos sulaužymą (,,Asmuo, paskirtas teisėju, (…) prisiekia (…) vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.” – Konstitucijos 112 str. 6 dalis) dažniausiai ,,atsirašo” Konstitucijos 109 ir 114 straipsnių melaginga interpretacija, neva teisėjas yra toks nepriklausomas, kad gali nesilaikyti nei Konstitucijos, nei kitų įstatymų.
Tačiau tai nereiškia, kad visiškai nėra pagrindo kalbėti apie teisėjo nepriklausomumą. Teisėjų finansinis nepriklausomumas nuo valdžios ir valdymo institucijų yra esminė valstybingumo kultūros ir teisėjų nepaveikiamumo sąlyga. Tik konstituciškai susiejus teisėjų ir aukščiausių politikų (Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės narių) atlyginimus su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje, valstybingumo praktikoje pasijustų esminis ,,didžiosios korupcijos” sumažėjimas, nes finansinis priklausomumas yra svarbiausias poveikio teisėjams svertas. Jeigu prie svarbiausių pareigūnų finansinio nepriklausomumo nuo politikų prisidėtų ir atitinkama piliečių kontrolė ,,valdžiai”, Lietuvoje formuotųsi pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės pagrindai.
Ar tai nėra viena iš diskutuotinų temų, aptariant šiandieninių pretendentų į valstybės vadovo poziciją vertybines nuostatas? Kas mums trukdo išmintingai nuspręsti, kas ko vertas, įvertinus svarbiausias pretendentų įžvalgas, o ne prabėgom paklausius neįgyvendinamų jų pažadų arba pasižiūrėjus į nuotraukas netoli balsadėžių?
Jonas Ivoška

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com