…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954
Stebint, kas vyksta Lietuvos viešųjų diskusijų arenoje, susidaro įspūdis, kad žymi dalis mūsų tėvynainių į diskusijoms skirtą erdvę veržiasi ne diskutuoti, o pademonstruoti patologišką savo tulžies funkciją. Ypač tai išryškėja skaitant kai kuriuos komentarus, skirtus profesoriui Ignui Vėgėlei. Pabandykime apibendrinta faktų kalba apibūdinti tai, apie ką kalba ir rašo advokatas Ignas Vėgėlė mūsų visuomenei aktualiais klausimais.
„Vienintelis dalykas, kurio pasimokome iš istorijos, yra tai, kad nieko iš jos nepasimokome“. G. Hėgelis.
Laisvas žodis visada buvo didžiausias tironijų ir dogmatinių ideologijų priešas, o cenzūra – ginklas prieš neparankius kalbėtojus. Skaudžios XX amžiaus pamokos privertė suprasti žodžio laisvės svarbą demokratijoje ir įtvirtinti ją žmogaus tiesių dokumentuose. Vakarietiškos valstybės tik išimtinais atvejais gali riboti kalbą.
Czytaj więcej: Cancel kultūra kaip Pavliko Morozovo dvasios reinkarnacija
Šiai temai reikėtų paskirti monografiją, tačiau kalbant su mąstančia visuomenės dalimi, reikalo esmę galbūt pavyks suprantamai pateikti ir keletoje trumpų įžvalgų.
1. Nors pilietis yra prigimtinis ir pirminis valstybės subjektas, Lietuvos konstituciniai pagrindai skirti institucijų galioms įtvirtinti, o ne prigimtinių žmogaus teisių gynybai ir pilietinės daugumos interesų apsaugai. Tai akivaizdžiai matosi iš nuodugniai apribotų šalyje tiesioginės demokratijos raiškos formų.
Vakar, gegužės 13 d. Vilniuje, Justiniškių mikrorajone buvo atidengtas naujas skulptoriaus Vido Simanavičiaus kūrinys – „Adriana“. Skulptūra išskirtinė ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos mastu. Vaizduojamas objektas, jo meninė raiška, autorinė atlikimo technika bei supanti aplinka sudaro išties specifinį derinį, kurį nuo šiol aptikti bus galima tik sostinės Justiniškių mikrorajone.
Grįžkime vėl prie pagrindinės pastarojo meto bylos. Taigi, priėmus Liberalų sąjūdžiui išteisinamąjį nuosprendį, į viešumą šoka šios partijos vienas iš kūrėjų, galima sakyti – šios partijos krikštatėvis Eugenijus Gentvilas ir pareiškia: „Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius turėtų gelbėti savo reputacijos likučius ir neskųsti išteisinamojo nuosprendžio visa apimtimi“. Tai yra – neskųsti šio išteisinamojo nuosprendžio ta apimtimi, kuria buvo išteisintas Liberalų sąjūdis. Konkrečiai – kad išteisinamasis nuosprendis Liberalų sąjūdžiui įsiteisėtų čia ir dabar, jo neapskundus aukštesnės instancijos teismui.
Odwiedza nas 303 gości oraz 0 użytkowników.