Prieš gerą savaitę atsitiko svarbus įvykis, apie kurį parašyti anksčiau tiesiog nepriteko rankos. Bet jis reikšmingas, tad porą minčių pridursiu kad ir pavėluotai.
Regionų administracinis teismas šių metų kovo 27 d. sprendimu panaikino LGGRTC 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, kuriuo centras buvo nurodęs pašalinti partizanų vado Juozo Krikštaponio bareljefą nuo paminklinio akmens Ukmergėje.

Teismas konstatavo, kad LGGRTC sprendimas neatitiko įstatymų reikalavimų, buvo nemotyvuotas, nepagrįstas. Sprendimo tekste pažymėta, jog bylos nagrinėjimo metu LGGRTC pripažino, kad patikimų istorinių duomenų dėl J. Krikštaponio dalyvavimo vykdant nusikaltimus nėra. Teismas padarė išvadą, kad sprendimo priėmimo procedūra buvo šališka, neatitiko skaidrumo ir objektyvumo principų.
Prie LGGRTC veikianti desovietizacijos komisija savo sprendimą dėl Ukmergėje stovinčio paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo motyvavo tuo, esą batalionas, kuriame kuopos vadu tarnavo J. Krikštaponis, vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 m. galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje. Įrodymų, kad J. Krikštaponis pats dalyvavo minimose žudynėse nėra, o sovietmečiu represinių struktūrų išgauti amžininkų liudijimai šiuo klausimu išsiskyrė.
Tai labai svarbi teisingumo Lietuvoje pergalė. Pranokstanti vien šios konkrečios bylos reikšmę. Tikiu, kad bent nedidele dalimi prie šio laimėjimo prisidėjo ir istorijos tyrinėtojai bei visuomenininkai, dalyvavę praėjusių metų rugsėjo mėnesį Seime atstovo Valdo Rakučio (Valdas Rakutis Seimo narys) suorganizuotoje konferencijoje, kurios pranešimų autoriai ir dalyviai kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas, pateikdami argumentus kodėl kaltinimai Juozui Krikšaponiui stokoja istorinio bei teisinio pagrindimo.
Praėjusį pirmadienį spaudos konferenciją Seime šiuo klausimu surengė Seimo narys Vytautas Sinica. Jis labai tiksliai sudėliojo politinius akcentus, išplaukiančius iš minėto teismo sprendimo. Parlamentaras kalbėjo: „Jei visuomenė – teisininkai, istorikai, žurnalistai – nusileis, kad užtenka įtarimo, užteks pasakyti, kad koks nors laisvės kovų herojus „galimai“ kažką padarė, ir mes kaip valstybė atsitrauksime nuo to asmens įamžinimo, tai yra pasmerkta strategija, nes tai tik skatins tokius išpuolius. Mesti žodelį „galimai“ galima kiekvieno adresu ir tas neabejotinai bus daroma. Kaip civilizuota teisinė valstybė Lietuva privalo į tai atsakyti: smerkiame tik tuos laisvės kovotojus, kurių kaltė įrodyta nepaliekant pagrįstų abejonių“.
J. Krikštaponio gynybos advokatas Aivaras Žilvinskas toje pačioje spaudos konferencijoje užkabino, mano nuomone, visos šios problematikos (ne vien J. Krikštaponio, taip pat J. Noreikos, K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago, J. Lukšos-Daumano ir kitų apšmeižtų ir tebešmeižiamų žmonių) esmę.
Teisininkas pažymėjo, kad gerai žinoma kurie konkretūs laisvės kovų dalyviai yra žuvę, prieš tai reikšmingai nusipelnę valstybei, laisvės kovoms. Tarp jų, sakė advokatas, „galimai” galėjo būti ir žmonių, kurie padarė kažką negera. Bet tai klausimas tik „galimai“, tai tik įrodymais nepagrįsta prielaida. Ir jis čia pat iškėlė kitą faktą, kuris tikras ir nėra jokia prielaida.
Tai žmonės, prisipažinusieji, kad bendradarbiavo su sovietiniu saugumu. „Čia jau ne „galimai“, čia faktas”, – kalbėjo A. Žilvinskas. Jie ne „galimai“, o tikrai bendradarbiavo, kenkė Lietuvos valstybei, įtvirtindami okupacinį režimą.
Pagal liustracijos įstatymo nuostatas, jų duomenys yra įslaptinti ir paslėpti 75-eriems metams. Tuo tarpu abejonių nekeliančiais darbais įsiamžinę didvyriai, kurie „galimai“ galbūt ir kažką negero padarę (bet tai neįrodyta), be teismo drabstomi purvais, jų duomenys viešai valkiojami ir taršomi.
Teisininkas iškelia esminį klausimą: Ar gali šios kartos žmonės [nuo savęs pridursiu: kurių pačių duomenys yra „galimai” įslaptinti – V.V.] objektyviai ir nešališkai vertinti savo tėvų ir senelių kartos veiksmus?
2025-04-07