Gerbiamieji. Gruodžio pabaigoje gavome pono ministro laiško kopiją, adresuotą LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui ponui Valentinui Stundžiui ir suprantame, kad tai yra galutinis atsakymas į mūsų pasiūlymus dėl projekto naujų ugdymo programų vidurinėje mokykloje. 
   Labai apgailestaujame, kad atmestos mūsų pastabos, dėl to kad gimtosios (lenkų) literatūros programa būtų siejama su Lietuva, o išlieka nuostata, kad „dirbdamas pagal bendrojo ugdymo programą mokytojas turėtų sieti lenkų literatūrą su Lenkijos istorijos, dailės, muzikos, teatro, kino kontekstu, skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra“ (iš Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo cento atsakymo i mūsų pasiūlymus).
   Patikėkite, gerbiamas ministre ir gerbiamas komiteto pirmininke, kad Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė neproporcingai didelė dalis iškiliausių rašytojų, rašiusių lenkų kalba, kad jų užtektų ne vienai programai. Paminėkim vien tik Adomą Mickevičių, Juliuša Slovackį, Jozefą Ignacį Kraševskį, Elizą Ožeško, Vladyslavą Syrokomlą, Jozefą Veyssenhofą, Michalą Pavlikovskį, Karolą Vendziagolskį, Jozefa Mackevičių, Česlovą Milošą. Ir dar lieka keliasdešimt kitų rašytojų ir poetų, gal mažiau žinomų, bet puikiai rašiusių apie Lietuvą. 

Czytaj więcej: LR Švietimo ir mokslo ministrui ponui Gintarui Steponavičiui, LR Seimo Švietimo, mokslo ir...

Lietuvos valdantysis politinis sluoksnis neturi tautinės ir valstybės sąmonės, – konstatuoja politologas Vytautas Radžvilas. Jo nuomone, per 20 metų, prabėgusių nuo Sausio 13–osios nepasikeitė viena – pareiga kovoti už savo valstybę ir ją ginti.
– Sukanka 20 metų sausio 13–osios įvykiams. Sukaktuvės paženklintos ne tik A. Paleckio išsišokimais ir pasakojimais, kad šaudėme į save patys, bet ir daugelio žmonių piktais riksmais, jog Aleksandras Lukašenka yra šaunuolis jau todėl, kad jį kritikuoja ūsų politikai. Kas nutiko Lietuvos masių psichologijoje?
– Masių psichologija nepasikeitė. Aštrėjanti  valstybės krizė atskleidžia tikrąją moralinę ir psichologinę daugybės šalies gyventojų būklę. Krizės sąlygomis jie tiesiog vis atviriau reiškia tikrąsias savo nuotaikas ir nuostatas dabartinės Lietuvos valstybės atžvilgiu. Norint tinkamai suvokti ir įvertinti problemos mastą pirmiausiai reikėtų pripažinti, kad po pusės šimtmečio okupacijos didelė, o gal net didžioji visuomenės dalis ne tik atprato gyventi savo valstybėje, bet net užmiršo, kas tai yra. Nereikėtų apsigaudinėti –– nepriklausomybės sąmoningai siekė ne visa tauta, o tik jos mažuma.

Czytaj więcej: Tomas Čyvas. V. Radžvilas apie Sausio 13-ąją: laikas pradėti kurti tikrą valstybę

Gruodžio mėnesį Lietuva minėjo 100–ąsias jo gimimo metines (1910–1995). Parodomis, prisiminimų vakarais, moksliniais pranešimais ir straipsniais. Vidiniame Dailės akademijos kieme atidengta memorialinė lenta. Apie įspūdingą jo asmenybę turėtų išeiti knyga. O kol kas –tik keli portreto bruožai, paryškinti jo dukters Gražinos Drėmaitės.
– Prieš 10 metų jūsų namuose mačiau lentynas supresuotų numeruotų aplankų – kiekvienam senamiesčio namui atskiras. Archyviniai dokumentai, brėžiniai, išrašai, pastabos. Bitė darbininkė, užsimojusi pripildyti visas korio akutes...
–Tėvas visą gyvenimą vadovavosi moto: dirbk taip, lyg mirtum rytoj, o planuok –tarsi gyventum amžinai.

Czytaj więcej: Ištikimasis paminklosaugos riteris Vladas Drėma

Vilniuje susirinkę Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai tariasi dėl bendros istorinės knygos, kurioje būtų aprašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės gyvavimo laikotarpis. 
Tikimasi, kad pirmasis tomas apims laikotarpį nuo Jogailos karūnavimo Lenkijos valdovu iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tikimasi, kad veikalas anglų kalba pasirodys jau kitąmet.

Czytaj więcej: Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai ketina rašyti bendrą istorijos knygą

Pranešimas skaitytas šių metų rugsėjo 17 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Lietuvą kuriame kartu: tautinės bendrijos per 20 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų“.

Gerbiamieji susirinkusieji. Visų pirma norėčiau padėkoti konferencijos organizatoriams už sumanymą ją organizuoti, pakvietimą dalyvauti bei pasisakyti. Ji svarbi tuo, kad atviros diskusijos šia tema – retas atvejis. Tuo labiau, kad praėjus 20 metų po Lietuvos nepriklausomybės, valstybei tapus NATO ir ES nare, kada Lietuvos raida tapo aiški ir numatoma, o mūsų retorika ir mąstysena (kalbu apie Lietuvos lenkus) nelabai pasikeitė.

Mes nuolat kovojame, o kova, kaip žinoma, reikalauja kad butų priešas – lietuviai ir Lietuvos valstybė, kad butų vienintelis vadukas ir tik viena, net nesveika nuomonė. O kovodama visuomenė nesivysto.

Lietuvos lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms visų pirma reikėtų pakeisti žodį „kova“ į žodį „darbas“, ir kad būtų daugiau vietos idėjoms, iniciatyvoms, plėtotei, skirtingoms nuomonėms, bendradarbiavimui tarpusavyje ir su valdžia. Tuo visų pirma turi būti suinteresuotos tautinės mažumos.

Bet ypač to reikia Lietuvos lenkų bendruomenei, kurios vystimasis jau prieš 10 metų faktiškai sustojo ir turi neigiama pagreitį. Kaip pastebėjo iškilus vilnietis, rašytojas Juozapas Mackevičius (Jozef Mackevič), kad visuomenė galėtų vystytis, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir kuo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau tai liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, vadinasi, ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma suskleista rankose greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą… (Juzefas Mickevičius. „Vokiškas kompleksas“. Kultūra, 1956, Nr. 1(99).

Czytaj więcej: Lietuvos lenkų pilietiškumo tapsmas