…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Televizoriaus ekrane šmėžuoja vangiai vykstanti debatų laida. Tema: uždrausti ar ne alkoholio reklamą? Ar draudimas mažins alkoholio vartojimą ar ne? Ir prisiminiau ryte matytą scenelę. Rytas ankstyvas. Septinta valanda. Ryto brėkšmoje, paremdamos viena kitą, dvi svyruojančios žmogystos stengėsi pasiekti artimiausią suolelį. "Įdomu, ar jie dar iš vakaro tokie, ar jau dabar pasipildė" - pagalvojau.

Tarp Lietuvos menininkų yra nemažai vardų, kurie galbūt nebuvo labai garsinami, tačiau savo pasirinktoje srityje nuveikė didžiulius darbus, paliko pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. „Lietuvos“ ansamblio istorija neatsiejama nuo Eduardo Pilypaičio vardo – aukštos kultūros, profesinės kompetencijos, subtilios meninės nuovokos žmogaus, atidavusio ansambliui net dvidešimt trejus, pačius kūrybingiausius savo gyvenimo metus. Jo gimimo šimtmetis – puiki proga pažvelgti į šio puikaus žmogaus, Vilniaus krašto lietuvio gyvenimą ir kūrybinę veiklą. 

Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui Gerb.  Arūnui Gelūnui.
Kopija: Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui

Gerbiamas Ministre
Jau eilę metų Vilniaus rajone Juodšiliose barbariškai ir sistemingai niokojamas namas, kuriame gyveno vienas iš iškiliausių Lietuvos ir Europos rašytojų Juozapas Mackevičius (Józef Mackiewicz, 1902 – 1985). Jo knygos apie Sovietų Lietuvos okupaciją, Sovietų režimo nusikalstamos veiklos gili ir visapusiška analizė neturi analogų. Jo romanai, apysakos, straipsniai ir polemikos, rašytos kaip liudytojo, gyvenusio Vilniuje ir Juodšiliose pastebėjimai, turi didžiulę istorinio dokumento vertę.

 Iskier (Kibirkštis) redakcijos prašomas – rašau keletą žodžių. Suprantama nenoriu ir negaliu lenkų jaunimui mūsų krašte primesti mano požiūrio į lenkų visuomenę Lietuvoje ir į poziciją, kurią jis, mano nuomone turėtų užimti ir tokios pozicijos užėmimas, ypač lenkų jaunimo, laikau pareiga ir taisykle. Gerai suprantu, kad tais sunkiais klausimais, kuriais mano nuomone senoji karta nepajėgė, jaunimui taip pat yra sunku iš karto susiorientuoti, be to, be vyresnių nuorodų, geresnis gali būti savas jaunimo instinktas ir savarankiškas klausimo permąstymas. Todėl nenoriu ir pats tų nuorodų duoti, kurios gali būti nepriimtos: noriu tik išreikšti savo mintį ir požiūrį į kurį telpa visa mano praeitis, protinis darbas ir daugelio metų jausmai. Tai yra mano subjektyvi tiesa, kurią perteikiau rašydamas savo knyga „Litwa“, Vilniuje karo metu veikdamas aktyviai ne politikoje, bet I Legionų brigados gretose ir užimdamas dabartinę savo padėtį Nepriklausomoje Lietuvoje.

Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį gyvenančia Lietuvoje“.

Lietuvos europarlamentarų laišką Europos Sąjungos vadovams dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje galiu vertinti tik teigiamai, bet vis dar laukiu didesnio efekto. Jo reikėtų, nes po Seimo rinkimų Lenkijoje liko vadovauti ta pati koalicija, todėl tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai artimiausiu metu pakryps geryn, būtų sunku. Nors dar labiau didinti įtampą, regis, nėra jokios priežasties. Mano nuomone, Lenkijos politika kaimynų atžvilgiu gali būti nepalanki ir pačiai Europos Sąjungai.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com