…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.

Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas. 

Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?

Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.

Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.

Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet  AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.

Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų  ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.

Grįžkime prie Jūsų išsakytos minties, kad visgi paradoksalu – totalitarinės sistemos užauginti jauni žmonės sukūrė Sąjūdį, o laisvoje valstybėje užaugusieji – šalinasi politikos.

Gal tai lemia žmogaus suvokimas, kas yra gėris ir blogis. Sovietiniais laikais mums buvo aiškiau, kas yra blogis, kas yra gėris, tai padėjo geriau apsispręsti. Šiandien yra tokia situacija, kai ribos tarp blogio ir gėrio ištrintos. Kitas dalykas – tai, kad pilietiškumas daugumos žmonių suvokiamas ne kaip natūrali būsena, kuri turėtų būti, jeigu jis nori dalyvauti savo valstybės kūrimo procese. Iš dalies turime suprasti tą visuomenės dalį, kuri mano, kad politika yra ne jų reikalas. Jie paprasčiausiai nesuvokia, kokią tos pačios politikos galią jie turi. Apie tai daug rašo filosofas Algis Mickūnas. Jeigu žmogus atsisako tą savo galią panaudoti, ji yra uzurpuojama, ir tas dalies visuomenės nesuvokimas, kad jo pilietinis apsisprendimas yra tiesiogiai susijęs su jo gerove, su jo asmeniniu gyvenimu ir kitais santykiais, yra akivaizdus.

Manau tai atsitiko todėl, kad politika, kaip minėjau, yra prisipildžiusi savanaudiško intereso, ir žmogus tada natūraliai nenori tame nešvariame reikale dalyvauti. Bet kas tuomet atsitinka? Kai jie atsisako dalyvauti, tada prie urnų ateina tie, kurie pardavė savo balsus už 10 litų ar bambalį. Ir toliau tie bambaliniai balsai išrenka tokią valdžią, kuri tiesiogiai veikia to žmogaus gyvenimą, kuris nusprendė nesitepti rankų rinkimų dieną, bet kartu leisdamas tiems bambaliniams balsams nulemti jo gyvenimą, jis nesąmoningai tapo jų bendrininku.

Pats išsikėlėte, tačiau, tikiu, kad tai nereiškia, jog buvote vienas politinio karo lauke. Gal galite kiek pristatyti žmones, kurie Jums daugiausia talkino?

Be abejo, nes jeigu man nebūtų pavykę surinkti tos komandos, tai tikrai būčiau likęs vienas. Jos branduolį sudarė buvę sąjūdiečiai, tarp kurių galima paminėti buvusį Sąjūdžio Panevėžio tarybos narį Rytį Račkauską, Nomedą Simėnienę, Albertą Škutą. Prisijungė ne tiktai tie Sąjūdžio laikų veteranai, bet atėjo ir jų vaikai. Su mumis buvo ir a.a. Algio Plytniko, buvusio Sąjūdžio Panevėžio skyriaus sekretoriaus, dukra Akvilė, Ryčio sūnus Giedrius, taip pat Nomedos sūnus Daumantas, a. a. sąjūdiečio Eugenijaus Žvyko dukra Austėja. Su mumis buvo ne vien tiktai tie, kurie buvo susiję su Sąjūdžio tarybos veikla, buvo ir tie, kurių neapleido Sąjūdžio dvasia. Norėčiau paminėti Karoliną Masiulytę-Paliulis, kuri į Lietuvą iš Prancūzijos sugrįžo jau atkūrus nepriklausomybę. Visų tikrai neįmanoma išvardyti, bet tai, kad tai buvo branduolys žmonių, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Sąjūdyje, tai yra faktas.

Galima sakyti, tai – buvusių sąjūdiečių sambūris, ir būtent jų dėka pavyko padaryti tai, kas kitiems atrodė neįmanoma. Iš pat pradžių jie iš mūsų juokėsi, bet kai surinkome 3701 parašą, jie suprato, kad susiduria su jiems nesuprantama jėga, ir tą jėgą jie pradėjo demonizuoti. Taip jie tiesiog norėjo pateisinti savo pralaimėjimą. O tai, kas mums pavyko padaryti, yra ženklas ne vien tik Panevėžio miestui, bet ir Lietuvai, jog įmanoma susibūrus ne dėl postų, ne dėl pinigų, o dėl idėjos padaryti tai, kad ta idėja taptų kūnu. Ir dar daugiau galiu pasakyti, jog tai nebuvo daroma vien tiktai dėl to, kad patektų vienas kandidatas į Seimą. Mes padarėme įdirbį tam, kad atsirastų mieste judėjimas, kuris galėtų dalyvauti miesto visuomeniname-politiniame vyksme ir būti alternatyva esančioms politinėms partijoms būsimuose savivaldos rinkimuose.

Mes jau šiandien tapome alternatyva esamoms polinėms partijoms mieste ir mūsų pagrindinis tikslas – siekti, kad būtų sustiprintos bendruomenių galios, kad bendruomenės galėtų dalyvauti priimamuose sprendimuose bei jiems daryti įtaką. Šis judėjimas bus atviras žmonėms, kurie turi moralinį autoritetą įvairiose srityse. Per šį trumpą rinkimų kampanijos laiką mums teko susitikti su bendrijų pirmininkais, matėme daug iniciatyvių žmonių. Matėme žmonių iš smulkaus ir vidutinio verslo, kurie nori pokyčių ir nori juose dalyvauti.

Galiausiai matėme ir tą jaunimą, kuriam ne tas pat, kas darosi aplinkui. Mes tą judėjimą padarysime atvirą ir jiems. Kuo tas judėjimas skirsis nuo politinių partijų? Šiuo metu esančios politinės partijos egzistuoja tam, kad pasinaudotų piliečių galiomis. Judėjimas, atvirkščiai, sieks sudaryti sąlygas toms piliečių galioms reikštis.

Manau, kai kurios partijos turi suklusti ir suvokti vieną dalyką: jeigu jos nepakeis savo požiūrio į žmones, kurie juos renka, žmonės turės alternatyvų pasirinkimą. Savotiškai mes jau tampame tuo dėmeniu, kuris privers politines partijas keistis. Kitu atveju jos negalės konkuruoti su tokiu judėjimu. Jeigu tie pokyčiai įvyks ir atitiks žmonių interesus, tai laimėsime visi. Mes nebijome konkurencijos, konkurencijos dėl idėjų, o ne dėl interesų.

Ar šie rinkimai gali būti vadinami pono V. Matuzo politinės karjeros pabaiga?

Taip vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti, nes pats Matuzas yra kaip reiškinys, kuris būdingas ir kitoms partijoms. Ką reiškia vien tik tas pavyzdys, kad jo finansavimas rinkimų kampanijoje buvo gerokai didesnis už kitų tos pačios partijos kandidatų? Pagal sumą tai buvo antras konservatorių partijos kandidatas po A. Kubiliaus, remiamas taip dosniai. Taigi po triuškinamo pralaimėjimo TS-LKD atsakingo sekretoriaus R. Aleknos komentarai, kad dėl visko kalta žiniasklaida, rodo, jog bus bandoma Matuzą ir toliau palaikyti. Jeigu užsimerkiama prieš tai, kad iš viso Panevėžio krašte iš 7 konservatorių buvo išrinktas tik vienas, o Nevėžio apygardoje pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo palaikytas konservatorių kandidatas, gali sudaryti įspūdį, kad ir A. Kubilius nebėra laisvas savo sprendimuose dėl Matuzo. Galbūt Matuzas yra tas žmogus, kuris buvo atsakingas už finansus, ir jeigu jis pradėtų kalbėti, tai gal atsirastų dar vienos partijos byla dėl finansinių reikalų.

Šiandien daug šnekama, kad į valdžią ateina partija, kuri įtariama sukčiavimu ir „juodąja buhalterija“, o teismai per ilgą laiką nesugebėjo pateikti aiškaus verdikto. Kaip vertinate tokią situaciją? Ar trūksta teismams kokių nors įstatyminių pataisų, ar čia viskas priklauso nuo pačių teisėjų asmenybių ir taisyk įstatymų netaisęs? O gal iš tiesų, kaip teigia p. Viktoras, čia dar vienas politinis susidorojimas?

Darbo partijos bylos nagrinėjimas teisme ir yra tas atspindys, kokia ši problema yra skaudi. Mūsų valstybėje yra valdžių pasidalinimas, bet tas pasidalinimas negali būti pats sau, jis turi saugoti tos valdžios tam tikrą priklausomumą, bet jos negali pradėti veikti savitiksliai. Taigi, jei kalbame apie teismų valdžią, tai šiuo atveju ji yra tarsi užsidariusi savo siaurų teisinių problemų sprendimuose ir nesugebanti įvertinti to savitikslio buvimo pasekmių valstybei. Ir ne tiktai valstybei, bet ir valstybės demokratijos pamatams, nes tie signalai apie masinius papirkinėjimus, kurie buvo įvardyti su Darbo partijos narais per rinkimus, yra ne kas kita, o nebaudžiamumo atspindys.

Tai, kad stebėtojai iš Europos valstybių kelia mums nepatogius klausimus dėl demokratinių rinkimų, tai ir yra pasekmė to labai susiaurinto teismų suvokimo, kokią funkciją jie atlieka valstybėje. Teismai turėtų priimti sprendimus, neatsižvelgdami į politines nuostatas, bet Darbo partijos bylos nagrinėjimo tikrai niekaip kitaip nepavadinsi kaip vilkinimu. Kodėl taip yra, ar vien tik dėl to, kad dalis teismų yra patys sau, tarsi valstybėlės valstybėje, ar dar prie to prisideda ir kiti subjektyvūs veiksniai, lieka neatsakyta. Pavyzdžiui, kodėl, kai tik Uspaskichui prasideda problemos su teismais, šalia jo atsiranda Artūras Paulauskas su savo ryšiais įvairiose teisėsaugos lygiuose? Kai tik tos problemos teismuose didėja, distancija tarp Uspaskicho ir Paulausko mažėja. Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad tai ir lemia, kodėl vyksta toks bylos vilkinimas.

Viena didžiausių intrigų – kurią politinę frakciją pasirinksite Seime? Ar jau apsisprendėte? Kaip įsivaizduojate savo darbą Seime? Ar be bendraminčių komandos nebus labai sunku? Kokius tikslus sau keliate?


Už mane balsavo 9807 rinkėjai. Jie mane rinko kaip nepartinį save išsikėlusį kandidatą. Jeigu aš, būdamas Seimo nariu, tapsiu partinės frakcijos dalimi, kuri atstovauja kažkurios politinės partijos interesams, tai nuvilsiu rinkėjus. Norėdamas likti ištikimas jiems, aš rinkčiausi mišriąją frakciją. Jeigu mišri frakcija nesusidarytų arba joje dalyvautų Seimo nariai, kurių nuostatos neatitiktų mane išrinkusių rinkėjų interesų, aš esu pasiruošęs nepriklausyti jokiai frakcijai. Tuomet bursiu neformalią Seimo narių grupę arba prisidėsiu prie subūrimo.

Neformalioje Seimo narių grupėje įsivaizduoju žmones iš įvairių frakcijų, kurie turi savo įsitikinimus, vertybes ir tvirtą stuburą. Tuomet būtų galima derinti pozicijas dėl atskirų teisės aktų, projektų priėmimo ir vienaip ar kitaip tiesiog viešinti tuos partinius, grupuočių interesus, kurie pažeidžia daugumos piliečių teises.

Norėčiau priminti, kad jau besibaigiančios kadencijos Seime buvo neformali Seimo narių grupė, suburta kovai su korupcija, tik gaila, kad jos veikla buvo daugiau formali. Tai, kad, ko gero, mūsų parlamentinėje tradicijoje būtų naujas reiškinys, bet taip atrodytų tik iš pirmo žvilgsnio. Pateiksiu pavyzdį, kai Seime buvo priimamas įstatymas dėl alkoholio reklamos. Tiems, kurie atstovavo alkoholio gamintojų interesams, pavyko suburti neformalią Seimo narių grupę, kuri padėjo įtvirtinti jiems naudingą nuostatą.

Priminsiu kitą pavyzdį, kaip buvo balsuojama dėl Seimo nario Matuzo teisinės neliečiamybės. Taip pat susibūrė neformali Seimo narių grupė, kuri bandė padėti išsaugoti Matuzą, ir joje buvo ne vien tik konservatoriai, ten buvo ir iš Darbo partijos, ir iš Tvarkos ir teisingumo partijų. Tuo noriu pasakyti, kad yra realių pavyzdžių, kai, vedami savų motyvų, susiburia tos neoficialios grupės. Tik, reikia pripažinti, dažniausiai tai vyksta dėl siaurų grupuočių interesų, o ne dėl rinkėjų atstovavimo. Ši praktika ne tik kad įsigalėjusi, ji susiformavusi kaip monolitas.

Manau, kad sukurti neformalią Seimo narių grupę, kuri būtų alternatyva tokiems savanaudiškiems sambūriams, yra įmanoma. Tik, noriu pabrėžti, esu realistas ir žinau, kad nebus daug Seimo narių, kurie pasiryš burtis į šią grupę, bet susijungimas sprendžiant tam tikrus klausimus padės dar labiau išryškinti kitų Seimo narių savanaudišką atstovavimą.

Politinė korupcija Lietuvoje. Vieni sako, kad ji tarsi voratinklis apraizgė visas institucijas, ir beviltiška su ja net kovoti, kiti teigia, jog kalbos apie korupciją išpūstos. Kokia Jūsų pozicija?


Kasmet Europos Sąjungos valstybėse atliekama piliečių apklausa, kur prašoma įvardyti grėsmes, kurias jie mato savo valstybėje. Lietuva išsiskiria tuo, kad piliečiai kaip vieną iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui įvardija korupciją. Tie, kurie bando politinės korupcijos mastą sumenkinti, tai daro sąmoningai. Galų gale net per rinkimų kampaniją, kai tekdavo diskutuoti su žmonėmis, teko pripažinti, kad kai kurie iš jų jau susitaikė, jog jie renka į valdžią tuos, kurie ateina vogti, tiktai renkasi tą kandidatą, kuris, jų manymu, mažiau vogs... Jeigu yra tokia piliečių nuostata, kad jie į valdžią pasiruošę rinkti vagis, manau, jog jau pasiekta kritinė riba.

Šiandien vėlgi konstatuojame, kad rinkėjas parduoda savo balsą ir sutinka, kad tas, kuris jį nupirko, ateityje jį ir valdys, ir tas reiškinys yra ne vienetinis, o masinis. Tai apie ką kalbame? Kitas dalykas – kol kas niekas neužakcentavo, iš kur atsiranda tie pinigai, kurie yra panaudojami papirkinėti rinkėjus? Jie juk  imami iš tos pačios korupcinės kasos. Tai, kad problemos, kurios susidarė socialinėje srityje, padidėjęs žmonių socialinis pažeidžiamumas, tai, kad pas mus smulkus ir vidutinis verslas yra nustumtas į šalikelę, kieno tai yra pasekmė? Tai yra politinės korupcijos padarinys. Politinė korupcija iš principo deformavo mūsų valstybės vystymąsi ir pažeidė visas sritis – verslo, finansines, socialines.

Vienas pavyzdys: kai buvo sulaikytas vienas iš lobistų, tai tarp asmenų, kurie pasirašė laišką, kuriame bandė paveikti teismą, kad neskirtų jam suėmimo, jį pasirašė du Seimo pirmininkės pavaduotojai, žiniasklaidos, verslo atstovai. Tai jūs man pasakykite, kokioje normalioje valstybėje gali būti toks reiškinys? Ką jis atspindi? Atspindi tai, kad pati politinė korupcija suvokiama kaip norma įvairiuose socialiniuose sluoksniuose – nuo eilinio rinkėjo iki įstatymų leidėjo. Ir tie, kurie kalba, kad taip neturi būti, tampa vos ne raupsuotaisiais.

Tai savotiškai sugrąžina į totalitarinę visuomenę, kurioje dominavo viena ideologija, ir jei kažkas išdrįsdavo suabejoti, ar taip iš tiesų turi būti, arba išdrįsdavo priešintis, tai jo atžvilgiu pradėdavo veikti represinės struktūros, tokiems žmonėms buvo sugalvota diagnozė, buvo konstatuojama, kad šitas žmogus neadekvačiai suvokia realybę, ir uždarydavo į psichiatrinę ligoninę.

Dabar susidaro toks įspūdis, kad įsigali tam tikra politinės korupcijos ideologija, todėl politinė korupcija tapo norma. O tie, kurie pradeda tuo abejoti arba tam priešintis, jie net tik kad pripažįstami kaip neadekvačiai suvokiantys aplinką, bet yra izoliuojami nuo tam tikrų sričių ir daroma viskas, kad jie nebūtų viešumoje ir negalėtų padaryti poveikio viešajai nuomonei. Tos problemos tolesnis toleravimas iš tiesų gali būti pražūtingas, ir jeigu laiku nebus padarytos išvados, mes prarasime valstybę. Tokio kaip Uspaskichas politinėje arenoje atsiradimas ir tokio kaip Uspaskichas reiškinio dominavimas jau lemia mūsų valstybės likimą, o tai yra būtent politinės korupcijos pasekmė. Jeigu šiandien konstatuojame tai, kad politinėse partijose nebedominuoja idėjos, o dominuoja interesai, tai ar čia ne politinės korupcijos mąstymo pasekmė, politinės korupcijos santykio pasekmė? Jei pripažįstame, kad tai yra pasekmė, tuomet mes atitinkamai privalome įvardyti tos politinės korupcijos pavojų ne tik mūsų valstybei, bet ir mūsų, kaip žmonių, egzistencijai.

Politinė korupcija, kaip ir kiekviena ydinga sistema, atima galimybę žmogui rinktis tarp gero ir blogo, o tik palieka galimybę rinktis tarp didesnio ir mažesnio blogio. Jeigu tai įvardytume kaip šėtoną ir velnią, kas nors pamanys, kad kalbame kažkokiomis viduramžių inkvizicijos sąvokomis, bet realiai blogis turi savo veidą, blogis turi savo šaltinį. Tik kažkodėl jei kas nors pradeda kalbėti apie blogio šaltinį, iš jo pradedama šaipytis ir tyčiotis. Tai čia ir yra lakmuso popierėlis. Tai jau pirmoji indikacija, kad tas blogis yra tikras, nes blogio tikslas yra slėpti savo veidą. Pagrindinis blogio tikslas yra ištrinti ribą tarp blogo ir gero. Tai, kas ir yra šiandien su politine korupcija atsitikę.

Viena iš sunkiausių ligų politiniame gyvenime – į aktyvią politiką įsitraukę žmonės apsigyvena tarsi savarankiškame elito pasaulyje ir visiškai atitrūksta nuo žmonių, kuriems žadėjo tarnauti rūpesčių ir lūkesčių. Ar įmanoma to išvengti? Gal jau turite savo receptą?


Turiu receptą. Aš jį naudojau visada – ir kai dirbau valstybės tarnyboje, ir kai teko eiti vadovaujančias pareigas. Pirma, ką reikia padaryti, tai nesutapatinti savęs su einamomis pareigomis. Tavo, kaip žmogaus, būtis yra daug daugiau negu tavo pareigos ir daug daugiau už tą kėdę, ant kurios sėdi. Pareigos yra tiktai priemonė save realizuoti kaip žmogų, bet ne tikslas. Kai tik žmogus sutapatina save su pareigomis, o ta kėdė tampa jam tikslu, tuomet – viskas, jis tampa tuo, kuris į aplinką žiūri tiktai pro tą siaurą langelį.

Teko matyti žmonių, kurie praranda savo pareigas, valdžios kėdes, ir jiems atrodo, kad griūva visas pasaulis, visas jų gyvenimas. Tai ir atsitinka todėl, kad jis sutapatino savo žmogišką būtį su tomis laikinomis pareigomis. Visada reikia išlaikyti tą distanciją, ir tik ta distancija leidžia pažiūrėti ir įvertinti save kritiškai bei atlaikyti tą tuštybės išbandymą. Teko pastebėti, kad ne vien tik Seimo nariai, bet ir kiti, žemesnes pareigas einantys valdininkai dažnai pradeda manyti, jog jie yra tik tam, kad valdytų. Tai atsitinka todėl, jog tos pareigos jiems tampa tikslu, o kai ta žmogiškoji būtis yra saugiame atstume nuo valdžios įgaliojimų, tai iš tikro ne tik kritiškai leidžia į save pažiūrėti, bet ir suvokti tai, kad tu nevaldai nieko, o tik tarnauji. Tu, kaip žmogus, esi tik galimybė tai tarnystei atlikti.

Susidaro įspūdis, kad dauguma esančiųjų valdžioje nelabai suvokia šį savo santykį. Todėl dabar ir yra tas didžiulis žmonių nepasitikėjimas valdžia. Tai faktiškai yra ne ko nors kito, o totalitarinės visuomenės reiškinys. Sovietinėje  visuomenėje iš tiesų buvo taip, kad viskas buvo paremta valdyti žmones, tiktai buvo sudaromas propagandinis įspūdis, jog tarybinė valdžia tarnauja žmonėms. Šiandien yra panašus vaizdelis, tik dabar dažnas valdininkas net nesivargina sudaryti tokio įspūdžio. Todėl kitokio žmonių požiūrio į valdžią ir negali būti, tokiuose santykiuose neatsiranda tarpusavio pasitikėjimo ir pagarbos, tokiuose santykiuose neatsiranda pilietinės visuomenės, nes tokiai valdžiai nereikalingas pilietiškumas, kuris ją kontroliuotų ir įpareigotų atsiskaityti.

Bernardinai.lt 7.11.2012.

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com