Lietuvos lenkų tautinės mažumos veikėjai dažnai aiškina, kad lenkų padėtis Lietuvoje pablogėjo po to, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y. nuo 2004 metų. Nemanyčiau, kad tie metai kažkuo išsiskyrė Lietuvos valstybės  santykių su jos lenkų mažuma plotmėje. Šie santykiai ėmė krikti gerokai anksčiau, vos atkūrus šalies nepriklausomybę, kai pasipylė Lietuvos lenkų „europiniai skundai“, pirmieji iš jų buvo adresuoti Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetams dar 1991 metais. Tarp tų skundų buvo ir tokie „šedevrai“: „Lietuvos Vyriausybė siekia iškelti ir išbarstyti po visą šalį tradiciniame lenkų regione gyvenančius lenkus“...

1995 metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys  Gheorge Frunda gavo naują porciją skundų, pvz., kad „rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba“...  Tačiau po poros metų skundų jau neliko ir 1997 m. rudenį  Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339,  kur pažymėta, kad Lietuvoje visos tautinių mažumų problemos išspręstos. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Atrodė, kad pagaliau baigsis ir Lietuvos lenkų veikėjų skundai Europai. Deja! Jie ir toliau netilo, o pastaraisiais metais įgijo ir naują kvėpavimą.
Kuo gi dabar skundžiasi Lietuvos tautinių mažumų organizacijos? Imkime ir atsakykime nors į minimalų tų skundų kiekį – vienuolika, nors kai kuriuose sąrašuose jų skaičius siekia keliasdešimt. 

Czytaj więcej: Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu?

Kadaise, mokyklos laikais man labai nesisekdavo su nuotraukomis. Ne mano asmenininėmis, žinoma. Klasės.
Sustoja grupė žmonių nusifotografuoti. Gauni nuotrauką ir pradedi iš jos dergtis, kad ji negraži. Kitai nuotraukai susišukuoji, pasipuoši. Bet štai šalia irgi atsistoja pasipuošęs žmogus. Su treningais ir išeiginiais botais. Nusifotografuoji, ir vėl nuotrauka nemiela. Nori išmesti ir daryti sekančią. Kai klausia, ar nuotrauka graži, atsakydavau - ne. Ne aš, žinoma, kiti.
Būtų smagu, jei visi būtų tokie pat gražūs ir protingi, kaip aš. Kaip, pavyzdžiui,Šiaurės Korėjoje. Kostiumai surikiuoti, rankos pakeltos, net spalvos suvestos. Visos nuotraukos gražiai išeina. Jei kas ateina apsirengęs ne formatu, tą sušaudome.
Tokia yra demokratija. Laimi ne tas, kuris norime, kad laimėtų,o tas, kurį remia pakankamai didelis žmonių skaičius. Demokratijoje rezultatas niekada nebus toks, kokio aš noriu vienas. Ilgalaike prasme bus toks, kokio nori bent 5% rinkėjų.
Juk, savo esme, bent jau dabartinė situacija yra labiau įprasta politinė, negu etninė. Susijusi su politine kova, jos išdavomis, o ne stereotipais. Dabartinė konfliktinė situacija turi daugiau bendro ne su etninias stereotipais, o su politine konjunktūra.

Czytaj więcej: Etninės įtampos ar politinė kova?

Š.m. kovo 20 d. dieną įvyko steigiamasis LŽSP suvažiavimas. Panašios partijos Europoje veikia senai. Kodėl tik dabar Lietuvoje atsirado sumanymas kurti Žaliųjų partiją? Ar čia nėra susyja su  atominės stoties statybos planais?

2011 m. kovo 20 d. įvyko partijos “Lietuvos žaliųjų sąjūdis” Steigiamasis suvažiavimas. Teisingumo ministerijoje partiją įregistravome gegužės 11 d. Šiuo metu turime apie 2500 narių. Iš tikrųjų, visose ES valstybėse veikia ir formuojant politiką dalyvauja žaliosios partijos. Europos parlamente jau kelintą kadenciją veikia ketvirta pagal dydį žaliųjų frakcija. O Lietuvoje aktyviai veikianti žalioji partija įsikūrė paskutinioji tarp ES valstybių. Man sunku nurodyti priežastis, kodėl taip vėluota. Gal reikėjo suburti pakankamai nebegalinčių ilgiau stebėti Lietuvos politiką iš šalies aktyvių žmonių ratą?  Partijos įsikūrimas nėra susijęs vien su AE statyba. Veikti mus vertė ilgai brendęs noras keisti situaciją Lietuvoje, imti ir daryti patiems užuot laukus, kol kas nors kitas ateis ir nurodys, kokioje Lietuvoje gyvensime.

Czytaj więcej: Žalioji politika apima visas gyvenimo sritis

Žurnalas „Valstybė“, 2011 liepos mėn. 31 d. 12:16

Šiandien, kai Latvija renkasi tarp prorusiškų ir oligarchinių partijų ir bando apsaugoti savo valstybingumą nuo pačios didžiausios „prichvatizacijos“, Lietuvoje tvyro visiška ramybė. Net prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime apie oligarchijos keliamą pavojų užsiminta nebuvo. Tarsi po dvejų D. Grybauskaitės prezidentavimo metų oligarchija, kaip reiškinys, būtų ėmusi ir išnykusi. Susitvarkė Dalia Grybauskaitė ir Andrius Kubilius su „Leo LT“, ir viskas – oligarchijai amen.

Deja, toks požiūris labai klaidingas. Oligarchija jau yra Lietuvos gyvenimo dalis, todėl, saugant demokratinės valstybės pamatus, būtina stebėti su ja susijusius politikos, teisėtvarkos ir žiniasklaidos procesus, nes priešingu atveju po artėjančių Seimo rinkimų Lietuvą valdys prooligarchinė vyriausybė. Gelbės tik tai, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje, įtakingų verslininkų, kuriuos galima pavadinti oligarchais, yra kelis kartus daugiau, todėl konkurencija tarp jų apsunkina galimybes sėkmingai ir tyliai pasidalyti įtaką bei pinigus.

Czytaj więcej: Lietuvos oligarchų dešimtukas

                                                                                         ELTA, 2011 liepos mėn. 15 d. 14:29

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) keliama įtampa dėl esą skriaudžiamų Lietuvos lenkų dangstoma nekompetencija, yra įsitikinęs Ryšardas Maceikianecas, Vilniaus rajono gyventojas, kuris mieliau būtų vadinamas lenkakalbiu lietuviu nei Lietuvos lenku, ir yra įsitikinęs, kad visi gyvenantys šioje valstybėje yra Lietuvos tautos dalis.

"Tai buvo ir mūsų kadaise, ir valdžios klaida, kad mes laikome Lietuvos lenkus Lenkijos tautine mažuma, o jeigu Lietuva priimtų lenkakalbius lietuvius kaip savo kultūrą? Kad prezidentė viešai pasakytų, kad mes visi priklausom Lietuvos tautai. Juk konstitucinė sąvoka yra ne lietuvių tauta, o Lietuvos tauta", - sakė R. Maceikianecas, kartu su kitais Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) atstovais penktadienį naujienų agentūroje ELTA surengęs spaudos konferenciją.

Czytaj więcej: Lenkakalbis lietuvis: reikalavimus kelia ne vietos žmonės, o grupė LLRA vadovų su V.Tomaševskiu...