…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui Gerb.  Arūnui Gelūnui.
Kopija: Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui

Gerbiamas Ministre
Jau eilę metų Vilniaus rajone Juodšiliose barbariškai ir sistemingai niokojamas namas, kuriame gyveno vienas iš iškiliausių Lietuvos ir Europos rašytojų Juozapas Mackevičius (Józef Mackiewicz, 1902 – 1985). Jo knygos apie Sovietų Lietuvos okupaciją, Sovietų režimo nusikalstamos veiklos gili ir visapusiška analizė neturi analogų. Jo romanai, apysakos, straipsniai ir polemikos, rašytos kaip liudytojo, gyvenusio Vilniuje ir Juodšiliose pastebėjimai, turi didžiulę istorinio dokumento vertę.

 Iskier (Kibirkštis) redakcijos prašomas – rašau keletą žodžių. Suprantama nenoriu ir negaliu lenkų jaunimui mūsų krašte primesti mano požiūrio į lenkų visuomenę Lietuvoje ir į poziciją, kurią jis, mano nuomone turėtų užimti ir tokios pozicijos užėmimas, ypač lenkų jaunimo, laikau pareiga ir taisykle. Gerai suprantu, kad tais sunkiais klausimais, kuriais mano nuomone senoji karta nepajėgė, jaunimui taip pat yra sunku iš karto susiorientuoti, be to, be vyresnių nuorodų, geresnis gali būti savas jaunimo instinktas ir savarankiškas klausimo permąstymas. Todėl nenoriu ir pats tų nuorodų duoti, kurios gali būti nepriimtos: noriu tik išreikšti savo mintį ir požiūrį į kurį telpa visa mano praeitis, protinis darbas ir daugelio metų jausmai. Tai yra mano subjektyvi tiesa, kurią perteikiau rašydamas savo knyga „Litwa“, Vilniuje karo metu veikdamas aktyviai ne politikoje, bet I Legionų brigados gretose ir užimdamas dabartinę savo padėtį Nepriklausomoje Lietuvoje.

Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį gyvenančia Lietuvoje“.

Lietuvos europarlamentarų laišką Europos Sąjungos vadovams dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje galiu vertinti tik teigiamai, bet vis dar laukiu didesnio efekto. Jo reikėtų, nes po Seimo rinkimų Lenkijoje liko vadovauti ta pati koalicija, todėl tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai artimiausiu metu pakryps geryn, būtų sunku. Nors dar labiau didinti įtampą, regis, nėra jokios priežasties. Mano nuomone, Lenkijos politika kaimynų atžvilgiu gali būti nepalanki ir pačiai Europos Sąjungai.

Patriukšmavimai, esą mokymo valstybine kalba stiprinimas Lietuvos rusų ir lenkų mokyklose diskriminuoja šių tautų atstovus, šiek tiek aprimo. Tačiau apie diskriminaciją, kuri išties smaugia tautines mažumas, jų gynėjai kažkodėl iš viso nekalba.

Ankstu ryta su mano keturkije drauguže pradedame savo tradicinį pasivaikščiojimą. Rytas vėsus, sausas. Po kojomis šiugžda nukritę lapai.
"...kloja žeme lapų šilkas,
i kapus kelelis pilkas.
Ten palaidota motule,
ten tėvelis tyliai guli..."
- išplaukia mintyse S.Neries eiles. Tikrai, greitai Vėlines.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com