Kiekvienas aktyvus visuomeninis judėjimas ieško savo tiesiausio kelio į tikslą. Po „Pro Patrios“ vėliava susibūrę žmonės neskuba „gelbėti“ Lietuvos. Jų kandidatų nematėme politiniuose rinkimuose, jie nedalyvavo piketuose, kai buvo protestuojama prieš nesąžiningą FNTT pareigūnų pašalinimą iš pareigų, nesimatė „Pro Patrios“ vėliavų, kai vyko akcijos prieš blogai tiriamus Garliavos įvykius, nebuvo išsakyta aiški pozicija dėl E.Kusaitės bylos. Kita vertus, skaitome labai taiklius Vytauto Sinicos ir Pauliaus Stonio straipsnius apie juvenalinės justicijos buldozerį bei dešiniųjų jėgų krizę Lietuvoje, matome gausias jaunimo pajėgas, kai vyksta piketai už lietuvybės įtvirtinimą.

Czytaj więcej: V.Radžvilas: Einame per istoriją kaip per minų lauką (I)

Pranešimas skaitytas konferencijoje Stalinizmas Lietuvoje 1944 – 1953 m.: režimas ir visuomenė,  2013 m. birželio 6 d. Pranešime keliamas teiginys, kad lenkų padėtis Lietuvoje buvo skirtinga nuo kaimyninėse sovietinėse respublikose gyvenusių lenkų padėties ir apibūdinamos priežastys, kodėl taip buvo.

Lietuvos lenkų bendruomenės bruožai
Geografiniu aspektu lenkų bendruomenę galima suskirstyti į dvi dalis: 1) Rytų ir Pietryčių Lietuvoje gyvenę lenkai, kurių padėtis XX a. pirmojoje pusėje buvo stabili ir privilegijuota, tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais sovietinės reokupacijos metais jų situacija sparčiai radikalėjo; 2) Lietuvos Respublikoje (Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės ir kt.) gyvenę lenkai, kuriuos siekta asimiliuota (lituanizuoti).

Kiekybiniu požiūriu lenkų bendruomenė Lietuvoje buvo didžiausia etninė bendruomenė Lietuvoje, nors neprilygo Vakarų Ukrainos ar Vakarų Baltarusijos lenkų bendruomenėms. 1944–1945 m. Lietuvoje gyveno 300–330 tūkst. lenkų, kurių dauguma jų telkėsi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vilniuje ir Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir Zarasų apskrityse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gyveno 260–270 tūkst. lenkų.

Czytaj więcej: Lietuvos lenkų padėties išskirtinumo klausimu: sovietinė etninė politika Lietuvoje 1944–1953 m.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio 25-metį minime, mūsų Tautai atvėrė laisvės perspektyvą, kurioje turėjo būti įmanoma pilnavertiškai išpildyti žmogiškojo gyvenimo prigimtį. Sąjūdžio dėka totalitarizmo pančių atsikračiusi Tauta savo gyvybinę energiją pradėjo kreipti į savarankiško gyvenimo ir nepriklausomos valstybės kūrimą.

Kiekvieno asmens prigimtis tokiame darbe išsiskleidžia trimis formomis: politiniu veikimu – nukreiptu į valstybės kūrimą, ūkine veikla – nukreipta į asmeninės ir bendros gerovės kėlimą, bei dvasine veikla – nukreipta į kultūrinę ir religinę sklaidą. Kiekvienas asmuo, prigimties apdovanotas skirtingais gabumais ir polinkiais, vienoje iš šių veiklų save geba išreikšti labiau, nei kitose. Tačiau tai iš principo neatriboja žmogaus nuo likusių jo egzistencijos formų patirties. 

Sąjūdžio istorija mums liudija, kad pamatinė ir svarbiausia žmogiškosios sklaidos forma yra būtent dvasinė.

Czytaj więcej: Paulius Stonis. Nepalaužtos dvasios Sąjūdis

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.
Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

Czytaj więcej: Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos

Trečiasis ir galbūt svarbiausias naujųjų autonomininkų programos punktas yra pasiekti, kad valstybinė lietuvių kalba šiame regione būtų suvokiama ir oficialiai traktuojama kaip ,,svetimos“ Lietuvos valstybės primesta kalba, be kurios geriausia būtų apsieiti arba pramokti jos tik tiek, kiek ja šnekėti yra būtina ir neišvengiama, kol tenka – be abejo, laikinai – dalyvauti tos valstybės viešajame gyvenime ir tvarkyti įvairius kasdieniškus reikalus.

Czytaj więcej: Memel – Wilno (III). Svarbiausias LLRA programos punktas