…Do Mackiewicza nikt nie chciał się przyznać i dlatego, że taki literacko zacofany, i dlatego, że okropny reakcjonista, ale czytali, aż im się uszy trzęsły. Pośród znanych mi polskich literatów nikt tak nie pisał. Szlachcic szaraczkowy, jak go nazwałem, z tych upartych, wzgardliwych, zaciekłych milczków, pisał na złość. Na złość całemu światu, który czarne nazywa białym i nie ma nikogo, kto by założył veto. I właśnie w tej pasji jest sekret jego stylu. Czesław Miłosz. Kultura,  1989

Kova dėl Nepriklausomybės parodė, kokia stipri gali būti susitelkusi ir vieninga tauta. Tačiau trumpa nepriklausomo valstybinio gyvenimo patirtis atskleidė, kaip greitai susipriešinusi ir susiskaldžiusi tauta liaujasi buvusi laisvų ir orių žmonių bendrija, o jos sukurta valstybė ima silpti ir nykti.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kviesdama prisijungti prie naujos pilietinės iniciatyvos „Neužmirštuolė“, skirtos Sausio 13-ajai atminti, ragino: „Kol prisimename, niekas negali atimti Lietuvos laisvės ir iškreipti mūsų istorijos.“
Laisvieji menininkai ir laisvi piliečiai, siekdami prisiminti neiškraipytą Lietuvos istoriją, primena: Lietuvos valdžia, ką tik vieningai smerkusi sovietų agresiją prieš taikius, laisvę ir tiesos žodį gynusius žmones sausio 13-ąją, daugiau nei pusantrų metų vengia įvertinti besaikį smurto naudojimą prieš taikius piliečius Kauno priemiestyje, atsisako atskleisti, kas ir kam įsakius 2012-ųjų gegužės 17-ąją surengė Garliavos antpuolį.

Darbo partijos įkūrėjas V.Uspaskichas ar bent jau jo marionetė L.Graužinienė prarado formą: nemato po akimis gulinčio ir vis besipučiančio pagalio, kuriuo galėtų vis skaudžiau mušti prezidentę D.Grybauskaitę. O gal mato, bet sąmoningai jo nepakelia. Amsi tik Darbo partijos kandidatas į prezidentus A.Paulauskas, bet jo balsas toks silpnas, kad nepasiekia ne tik dangaus, bet ir jo naujosios partijos eilinių ausų.

Niekuomet neklystanti prezidentė D.Grybauskaitė neišvengiamai priėjo tą liepto galą, kurį prieina kiekvienas neklystantis politikas: tapo bent jau Lietuvos bamba, kuriai nesvarbi nei visuomenė, nei įstatymai. Jeigu įstatymų neįmanoma pakeisti, juos reikia apeiti.

Lietuvos žmonių iniciatyva surinkta 320 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų. Jais reikalaujama surengti referendumą dviem  tautos egzistencijai ir demokratijos plėtrai gyvybiškai svarbiais klausimais: pripažinti Lietuvos piliečiams išimtinę nuosavybės teisę į Lietuvos žemę ir sumažinti piliečių iniciatyva rengiamų referendumų kvotą iki 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių  parašų. Tai, kad surinktas toks didžiulis parašų skaičius, rodo, jog Lietuvos žmonių noras ir teisė dalyvauti šalies valdyme, apginti teisę į savo istorinius namus yra suvokta kaip ypatingos svarbos klausimai. Tačiau prieš šią tautos valią šiandien bandoma ne tik vesti antidemokratinę ir antikonstitucinę propagandą, bet ir ją blokuoti įvairių formalumų priedanga, kad  valdžios institucijos ir toliau išsaugotų antidemokratinę monopolinę teisę spręsti  visus svarbiausius tautos ir valstybės gyvenimo  klausimus nedalyvaujant pačiai tautai ir nušalinant ją nuo šalies ateities kūrimo.

Lietuvos piliečiams vis sunkiau sekasi suprasti tradicinių partijų elgesį. Socialdemokratai vis rečiau gina socialinį teisingumą, liberalai – laisvę, o Tėvynės sąjunga – tautą. Kodėl? Kokiomis vertybinėmis nuostatomis remdamiesi priima sprendimus mūsų politikai? Ar Sąjūdžio metais gintos vertybės – tautos savarankiškumas, Lietuvos žemė, piliečių laisvė – išlieka brangintinos ir gintinos šiandien?

Tiesos.lt portalo redaktorė Ramutė Bingelienė kelia šiuos klausimus pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos vadovui, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkui, Europos Parlamento nariui, profesoriui Vytautui Landsbergiui.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com