…Zróżnicowany narodowościowo kraj nasz stanowi część Litwy historycznej - i nas - ludzi mego pokolenia - wychowywano jako Litwinów, oczywiście w tym znaczeniu, w jakim był Litwinem Mickiewicz, gdy wołał: „Litwo, ojczyzno moja”. Marian Zdziechowski. Idea polska na kresach, 1923
Czytaj więcej: V.Radžvilas: Einame per istoriją kaip per minų lauką (I)
Pranešimas skaitytas konferencijoje Stalinizmas Lietuvoje 1944 – 1953 m.: režimas ir visuomenė, 2013 m. birželio 6 d. Pranešime keliamas teiginys, kad lenkų padėtis Lietuvoje buvo skirtinga nuo kaimyninėse sovietinėse respublikose gyvenusių lenkų padėties ir apibūdinamos priežastys, kodėl taip buvo.
Lietuvos lenkų bendruomenės bruožai
Geografiniu aspektu lenkų bendruomenę galima suskirstyti į dvi dalis: 1) Rytų ir Pietryčių Lietuvoje gyvenę lenkai, kurių padėtis XX a. pirmojoje pusėje buvo stabili ir privilegijuota, tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais sovietinės reokupacijos metais jų situacija sparčiai radikalėjo; 2) Lietuvos Respublikoje (Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės ir kt.) gyvenę lenkai, kuriuos siekta asimiliuota (lituanizuoti).
Kiekybiniu požiūriu lenkų bendruomenė Lietuvoje buvo didžiausia etninė bendruomenė Lietuvoje, nors neprilygo Vakarų Ukrainos ar Vakarų Baltarusijos lenkų bendruomenėms. 1944–1945 m. Lietuvoje gyveno 300–330 tūkst. lenkų, kurių dauguma jų telkėsi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vilniuje ir Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir Zarasų apskrityse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gyveno 260–270 tūkst. lenkų.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio 25-metį minime, mūsų Tautai atvėrė laisvės perspektyvą, kurioje turėjo būti įmanoma pilnavertiškai išpildyti žmogiškojo gyvenimo prigimtį. Sąjūdžio dėka totalitarizmo pančių atsikračiusi Tauta savo gyvybinę energiją pradėjo kreipti į savarankiško gyvenimo ir nepriklausomos valstybės kūrimą.
Kiekvieno asmens prigimtis tokiame darbe išsiskleidžia trimis formomis: politiniu veikimu – nukreiptu į valstybės kūrimą, ūkine veikla – nukreipta į asmeninės ir bendros gerovės kėlimą, bei dvasine veikla – nukreipta į kultūrinę ir religinę sklaidą. Kiekvienas asmuo, prigimties apdovanotas skirtingais gabumais ir polinkiais, vienoje iš šių veiklų save geba išreikšti labiau, nei kitose. Tačiau tai iš principo neatriboja žmogaus nuo likusių jo egzistencijos formų patirties.
Sąjūdžio istorija mums liudija, kad pamatinė ir svarbiausia žmogiškosios sklaidos forma yra būtent dvasinė.
Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.
Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.
Czytaj więcej: Memel – Wilno (III). Svarbiausias LLRA programos punktas
Odwiedza nas 76 gości oraz 0 użytkowników.