Nereikia pamiršti, jog daugelis įvykių, ypačiai daugybė sodžiaus gyvenimo įvykių, reiškiančių kultūrinius santykius (vaidinimai, susirinkimai ir t.t.) arba lenkų valdžios žygius (mušimai, suėmimai, draudimai ir šiaip persekiojimai) nepateko ir nepatenka į laikraščių skiltis, dažnai net negali patekti arba patenka tyčiomis neaiškiai. To dėliai į visą mano čia pateikiamąją okupuotosios Lietuvos lietuvių gyvenimo kroniką tenka žiūrėti kaip į to gyvenimo pavyzdžius, iliustravimą, ne kaip į pilną jo sąvadą. Tad patarčiau skaitytojui skaityti jos tik po kelis puslapius kas vakarą prieš atsigulant, skaityti ir galvoti apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus - Seinų kraštą ir jo žmones... Vilniaus darbui tai būtų ir naudinga.
Mykolas Biržiška "Vilniaus golgota" pratarmė. Kaunas, 1929.XII.31
1) Lenkų politika Vilniaus krašte 1920-1939 m.
1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.
Lenkijos administracinės valdžiai 1920–1939 metais vykdant prievartinę polonizaciją, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ir Lietuvių Šv. Kazimiero draugija aktyviai priešinosi, visomis priemonėmis įgyvendindamos švietimo gimtąja lietuvių kalba politiką. Buvo steigiamos mokyklos ir skaityklos, vaikų darželiai, taip pat minėtų draugijų skyriai. Reikia pripažinti, kad lietuvių, gyvenančių Lenkijos valdžios administruojamoje teritorijoje, švietimas, netekus savo mokyklų ir kultūros židinių ir siekiant išsaugoti tautinį tapatumą bei atsispirti asimiliacijai, diegiamai per valdžios įsteigtas mokyklas, neretai vykdavo daraktorinės mokyklos sąlygomis.
Lent. 1. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įsteigtos ir išlaikomos mokyklos 1920-1929 m. Santykinis stebilumo laikotarpis.
Metai Mokyklos
1920 Giriose, Jurgelionyse, Kalesninkuose, Kampuočiuose, Voriškėse.
Skyrius: Kalesninkuose
1921 Gaigaliuose, Galčiūnuose, Giniūnuose, Kaziuliuose, Knistuškėse, Krūminiuose, Didžiuosiuose Kužiuose, Lynežeryje, Maciučiuose, Marcinkonyse, Marijampolyje (Vilniaus apskrityje), Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Zasečiuje.
Skyriai: Gervėčiuose, Mockose
1922 Dainavoje, Daržininkuose, Dūkšte, Gėliūnuose (Gervėčių vlsč.), Gervėčiuose, Giraitėje, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamarūnuose, Lieponyse, Lygūnuose, Naujadvaryje, Pamerkiuose, Pelegrindoje, Pelesoje, Rimdžiūnuose, Sklodonyse, Strielčiuose, Šarkiškėse, Vydeniuose, Žižmuose.
Skyriai: Dūkšte, Gaigaliuose, Giriose, Marcinkonyse, Pelesoje, Vydeniuose.
1926 „Ryto“ draugija turėjo: 1 gimnaziją, 1 mokytojų seminariją, du mokytojų papildomi kursus, 100 liaudies mokyklų ir daug vakarinių kursų suaugusiems. Gauta koncesijų 81 mokyklai.
1927 Vilniaus „Ryto“ žinioje (yra Švenčionių „Rytas“) 1927 metais buvo šios mokyklos: 1 humanitarinė gimnazija su realiniu skyriumi, 1 mokytojų seminarija, 2 liaudies mokytojų kvalifikacijoms įsigyti papildomi humanistikos, pedagogikos ir metodikos kursai, 100 liaudies mokyklų, 50 vakarinių kursų suaugusiems kaime ir mieste. Uždarytos 44 mokyklos ir mokytojų seminarija. Represijos labiausiai palietė Lydos apskritį ir Valkininkų valsčių.
1928 Vytauto Didžiojo gimnazija, joje mokėsi 366 mokiniai. „Ryto“ draugija išlaikė amatininkų mokyklą su 3 skyrių vakariniais kursais, mokytojams vasarinius pedagogikos ir humanistikos grupių kursus, taip pat dviklasę mokyklą. Provincijoje draugija 1928 metais išlaikė 103 mokyklas.
1929 Ryto“ mokyklų skaičius 1929 metais nepadaugėjo, bet ir nesumažėjo.
Lent. 2. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ išlaikomų mokyklų mažėjimas. Lenkijos administracinės valdžios vykdomo švietimo varžymai.
Metai. Vieta (miestas, apskritis, valsčius). Mokykla. Mokinių skaičius. Mokytojų skaičius. Uždaryta
1930 Vilnius Vytauto Didžiojo gimnazia, 341, 28
1930 Vilnius Dviklasė pradžios mokykla 57 3
1930 Vilniaus apskritis 42 mokyklos 1260 40
1930 Breslaujos apskritis 3 mokyklos 100 3
1930 Švenčionių apskritis 2 mokyklos 107 3
1930 Ašmenos apskritis 3 mokyklas 95 3
1930 Lydos apskritis 18 mokyklų 400 18
1930 Gardino apskritis 19 mokyklų 711 22
1930 Suvalkų apskritis 2 mokyklos 98 2
1931 Vilnius Uždaryta: Literatų gatvės Nr.11 dviklasė mokykla.
1931 Gervėčių valsčius Uždaryta: Miciūnų dviklasę mokykla, Gėliūnų mokykla
1931 Breslaujos apskritis Uždaryta: Beniūnų mokykla
1931 Kaniavos valsčius Uždaryta: Kaniūkų dviklasė mokykla.
1931 Lydos apskritis Uždaryta: Pelesos, Pavalakės mokykla.
1931 Vilniaus apskritis Uždaryta: Dubičių, Mariampolio, Klepočių ir Girų mokyklos.
1931 Ašmenos apskritis Uždaryta: Bilių mokykla.
1932 Vilnius Vytauto Didžiojo gimnazija, 36 pradinės mokyklos, 29 bibliotekos-skaityklos ir 10 vadinamųjų tėvų mokyklų.
1933 Vilnius Vytauto Didžiojo gimnazija. Mokyklų su koncesija draugija turėjo 21, bet iš jų galėjo veikti tik 16, kitos neturėjo patvirtintų mokytojų: vieni iš pristatytų kandidatų negavo moralybės pažymėjimo, kitų netvirtino dėl pedagoginių sumetimų. 1933/34 m.m. uždarytos šių vietovių mokyklos: Bižų, Bieliūnų, Gėliūnų, Keižių, Latežerio, Pelegrindos, Paąžuolės, Paliūnų, Rudnios, Žagarų, Zabarninkųir Vaiciuliškės. Be to, negalėjo veikti dėl to, kad netvirtinti mokytojai Mardasavo, Randamonių, Ratnyčios, Lynežerio ir Kapiniškės mokyklos.
1934/35 Vilnius Vytauto Didžiojo gimnazija. 219 mokinių (iš jų - 67 mergaitės)
1934/35 15 pradžios mokyklų ir 76 skaityklas. Dvi koncesijonuotos mokyklos neveikė, nes kuratorija netvirtino mokytojų, svarbiausia darbo šaka buvo skaityklos.
1935/36 Vilnius Vytauto Didžiojo gimnaziją 101 skaityklą ir 4 pradžios 1 laipsnio mokyklas. Naujai atidarė 28 skaityklas. 1935 metais vyriausybė dėl įvairių priežasčių uždarė 13 mokyklų ir 21 skaityklą, pats „Rytas“ uždarė 3 skaityklas
1936 metų kovo 22 dieną 77 skaityklos ir 4 mokyklos
1937 Draugija išlaikė 14 skaityklų ir 2 mokyklas.
1939 Atkurta draugija išlaikė Vytauto Didžiojo gimnaziją ir du licėjus
Skaityklų veikla. Dieną daugelyje vietų vedėjai versdavosi naminiu mokymu, kai kur mokydami vaikus visų dalykų (vaikai į mokyklą neina arba dėl tolumo arba paleisti dėl deklaracijų), kitur pamoko vaikus vaikščiodami po namus lietuviškų dalykų. Visuomeniniame darbe skaityklų vedėjai padėjo veikti draugijų skyriams, rengė vakarėlius, išvykas, gegužines ir rožančiaus pamaldas, tautines ir tikybines akademijas, organizuoja ir vietomis veda kooperatyvus, renka kraštotyros žinias, rašo mokyklų istorijas. Kad skaityklų darbas vyktų sklandžiau, valdyba padalino skaityklas į rajonus po 4-7 vienetus, kaip sąlygos leidžia ir paskyrė rajonų pirmininkus. Veikė 15 rajonų.
2) Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1920−1939 metais
Nors lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis nebuvo lengva jau nuo 1920 spalio 9, kada Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo L. Želigovskio, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, reikia pripažinti, kad nuo 1920 metų rudens iki 1923 metų lietuvių švietimo lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pasiekė antrą savo didelį pakilimo laikotarpį – galėjo laisviau steigti mokyklas ir tik po to apie jas pranešti lenkų valdžiai. iki 1923 „Rytas“ pats steigdavo mokyklas ir skirdavo mokytojus, o tik paskui pranešdavo valdžios pareigūnams.
Tikrieji lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ vargai prasidėjo nuo 1923 metų ir kasmet Lenkijos valdžios, siekusios įvykdyti užsibrėžto tikslą − sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, spaudimas draugijai stiprėjo.
Nuo 1923 metų lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis pasikeitė – dėl lietuviškų mokyklų prasidėjo jos kova su lenkų valdžia. Pirmiausia, nuo 1923 metų Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (įstaiga, prižiūrinti mokyklų veiklą, maždaug atitinkanti dab. Švietimo m-jos skyrius) ėmė reikalauti koncesijų (leidimų) mokykloms. Jų reikėdavo gauti atskirai kiekvienai mokyklai ir galiodavo ji metus (tik nuo 1927−1928 metų kuratorija pradėjo duoti neterminuotas koncesijas). Antra, tai, kad būdavo gaunama koncesija, dar nieko nereikšdavo. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybei buvo paaiškinta, kad, gavus koncesiją, mokykloje darbo pradėti negalima, kol valdžia nepatvirtins mokytojo. Patvirtintas galėjo būti tik mokytojas, turintis Lenkijos pilietybę. 1924−1925 metais ėmė reikalauti politinės ištikimybės įrodymo, t.y. moralybės liudijimo (świadectwo moralności). Tą keistokai vadinamą dokumentą valdžia retai kam išduodavo. Nuo 1925-1926 valdžia ėmė atkakliai reikalauti, kad mokytojai būtų reikiamo išsilavinimo. Pagaliau valdžia pradėjo kibti prie vadovėlių.
Oficialių pretekstų ir priemonių varžyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą Lenkijos valdžiai užteko.
Nors 1923 – 1927 metais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ jų pavyko įkurti nemažai, nuo 1923 metų prasidėję kasmet griežtesni suvaržymai 1927 metų spalio 4-5 dienomis pasibaigė pirma didele lietuviškų mokyklų uždarymo banga.
Po 1927 metų lietuvių švietimo draugija „Rytas“ jau daugiau stengėsi išlaikyti esamas, nei steigti naujas mokyklas. Kasmet uždaromas lietuviškų mokyklas iš dalies kompensavo skaityklų steigimas (dažnai tose pačiose vietovėse, kur buvo uždarytosios mokyklos).
Kokie „geri“ buvo lenkų valdžios santykiai su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, puikiai iliustruoja pastarosios organizacijos kasmetinių visuotinių susirinkimų protokolai. Iš juose esančių išsamių duomenų apie 19251938 metais Lenkijos valdžios vykdytas kultūrines represijas, nukreiptas prieš Vilniaus krašto lietuvių siekį mokytis gimtąja kalba, pateikiame svarbiausius faktus.
Apie „Ryto“ padėtį 1925 metais referavo lietuvių švietimo draugijos atstovai iš įvairių vietovių. Atstovas iš Kalesninkų, kunigas Pieška papasakojo, kad Lydos apskrityje mokyklų inspektoriaus tarnyba (inspektoratas) stengėsi įsteigti lenkiškas mokyklas vietoje lietuviškų, pavyzdžiui Pelesoje, Rudnioje, kur vietoje lietuviškų mokyklų įsteigė lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba. Atstovas iš Krūminių dėkojo „Ryto“ draugijai už įsteigtas mokyklas. Barčių atstovai pranešė apie mokyklą ir įteiktas deklaracijas, taip pat, kad inspektorius prikalbinėjo žmonės mokyti vaikus lenkiškai. Seiniškių atstovė pranešė, kad jų krašte „Ryto“ mokyklų nėra ir prašė, kad „Rytas“ pasirūpintų jų įsteigti. Pranešta apie Dainavą (Varėnos vlsč.), kad inspektorius nedavė koncesijos, netvirtina mokytojo. Punsko atstovas pranešė, kad inspektoratas jiems pareiškė, kad ten turi būti tik lenkiškos mokyklos, į prašymus, deklaracijas ir protestus pasiųstus į inspektoratą žmonės atsakymo negavo.
1931 metais švietimo ir kultūros darbui sąlygos Vilnijoje ne tik nepagėrėjo, bet dar pablogėjo. Mokyklos labai priklausė nuo kuratorijų ir inspektoratų. Kokie jų santykiai su lietuvių mokyklomis ir švietimo organizacijomis, pakankamai parodė kuratorius Szelągowskis, 1931 metų pradžioje viename Vilniaus laikraštyje pareiškęs savo nuomonę apie privačias mokyklas. Jis lietuvių švietimo ir kultūros darbe stengėsi įžvelgti antivalstybinę veiklą, todėl uždarė 10 lietuviškų mokyklų. Į tai „Ryto“ pirmininkas P. Kraujelis reagavo lietuvių ir lenkų spaudoje. 1931 metų pavasarį Varšuvos seime priimti nauji mokyklų įstatymai, kurie dar labiau varžė privačių mokyklų veikimą, o jų egzistencija priklausė nuo švietimo ministro. Naujų lietuviškų mokyklų leidimų nuo 1927 metų negauta, nors kasmet „Rytas“ prašė naujų koncesijų, o žmonės vietoje „Ryto“ mokytojų susilaukdavo valdiškų mokytojų, kurie dažnai nemokėdavo lietuviškai susikalbėti. Tautiškai susipratę tėvai negalėjo ramiai žiūrėti, kad jų vaikai net katekizmo ir poterių mokomi lenkiškai ir šalia valdiškų mokyklų samdė savo mokytojus, kad jie pamokytų tikybos ir lietuvių kalbos. Tokie mokytojai susilaukė protokolų, neva dėl slapto mokymo, buvo bausti teismuose ir kaip baustieji administracijos tremti iš pasienio zonos. Tokių bausmių už vaikų mokymą susilaukė Pamerkio, Pirčiupių, Kamarūnų, Giraitės, Barčių, Kargaudų, Leliušių, S. Druskininkų ir kitų vietų tėvų mokytojai.
„Ryto“ mokyklų skaičius buvo išaugęs 1931 metais iki 100 su 105 mokytojais tačiau dėl administracijos vykdytų uždarymų ir pačios „Ryto“ švietimo draugijos patirtų finansinių sunkumų draugija 1932 metais jau turėjo 73 mokyklas su 2500 vaikų ir 75 mokytojais, išlaikytos 3 kaimo skaityklos.
Tais pačiais 1931/32 mokslo metais „Ryto“ valdyba nutarė stengtis tose vietovėse, kur buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, steigti skaityklas, tokiu būdu duoti darbo bedarbiams mokytojams, palaikyti kaimiečių tarpe tautišką susipratimą.
Dėl naujai išleistų Lenkijos švietimo ministerijos nurodymų visos draugijos išlaikomos lietuvių mokyklos atsidūrė beveik visiškoje Lenkijos švietimo ministerijos vykdomosios valdžios priklausomybėje. Pagal naujus nurodymus, lietuvių mokyklos Vilniaus krašte turėjo turėti specialias liaudies mokykloms skiriamas patalpas. Tokius patalpas galima įsigyti tik naujai statant. Tuo tarpu mokyklų dauguma paprastai veikė erdviausiuose kaimo ūkininkų namuose. Tokiuose namuose veikė kaip lietuvių, taip ir valdiškos lenkų mokyklos. Bet tuo pačiu metu, kai valdiškos mokyklos galėjo laisvai veikti geresnėje ar ir blogesnėje patalpoje, tai privačios lietuvių mokyklos verčiamos įsigyti tokias, kurias tik naujai galima pastatyti. Tačiau statyti naujas mokykloms patalpas beveik nebuvo prasmės, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad vienoje vietovėje negali būti valdiška lenkų ir „Ryto“ mokykla. Aišku, kad tokiais atvejais turės nukentėti tik „Ryto“ mokykla. Bet vis tik 1932 metais draugijos valdybos pastangomis, buvo pastatyti nauji „Ryto“ mokyklai namai Musteikų kaime, Gardino apskrityje.
1932 metų įstatymas, liečiantis privačias mokyklas, kuratorijos taikytas „Ryto“ mokykloms nepalankiai, ypač naudotasi paragrafu, kuris suteikia teisę nustatyti, ar patalpos tinkamos, ar mokykla aprūpinta mokslo priemonėmis. Čia neteisėtai taikyti „Ryto“ mokykloms išimtiniai reikalavimai, kurie buvo numatyti naujai statomoms valstybinėms mokykloms švietimo ministerijos 1922, 1925 ir 1931 metų nurodymuose. Tie reikalavimai buvo numatyti ateities ir valstybinėms mokykloms, o kuratorija juos taikė dabarties lietuvių mokyklai. Mokyklų vyresnybės sferose vyrauja pažiūra, kad privati mokykla nepakankamai tarnauja valstybinei idėjai, todėl ji naikintina. Be to, lietuviškos mokyklos nenaudai veikė įsigalėjusi šiame krašte “retorsijų” dvasia: patirs suvaržymų privatus mokymas Nepriklausomoje Lietuvoje, tuoj prasidėjo represijos čia, Vilniaus krašte.
Prieš „Ryto“ mokyklas buvo vartojamos tokios priemonės: netinkamos patalpos, pedagoginiai sumetimai (tariamas mokytojo netinkamumas) ir mokytojų moralybė, kurią nustato administracija, nepasakydama priežasčių ir neduodama galimybės teisintis ir gintis. Skaitykloms įstatymas švelnesnis, jos atidaromos pranešus, bet ir čia vienur kitur administracija visai savavališkai neleido atidaryti skaityklas neva todėl, kad seniūnija (storastija) nepažįstanti vedėjo. Dėl skaityklų steigimo jaučiama, kad tautiškai susipratusiose vietose jos toleruojamos, silpnose spaudžiamos, o į Suvalkų kraštą visai neįsileidžiamos. Žmonės suprato, kad policija skaitykloms nepalanki ir dalis administracinių pabaudų jiems tekdavo už skaityklų palaikymą. Vasario 14 ir vėlyvesnėmis dienomis retorsijų vardan vyko kratos ir suėmimai. Buvo suimti ir kai kurie išlaikyti kalėjime iki šešių savaičių šie darbuotojai: Justinas Grybauskas, Petras Vaitulionis, Vytautas Borisevičius, Mikalojus Luneckas, Alfonsas Beinorius, Bernardas Černiauskas, Zigmas Prantkelevičius, Stasė Krivelienė, Veronika Žižmaraitė.
Lenkijos administracijos valdžios sprendimai subjektyvūs: lietuviškoje „Ryto“ mokykloje neturėdamas moralybės pažymėjimo mokytojas negalėjo mokyti, ėjo į valdišką gavo darbą. Lietuviškai mokyklai patalpos netiko, valstybinė mokykla kūrėsi tose pačiose ar dar blogesnėse ir tiko; patalpos prie Dombrovskio gatvės 5 gimnazijai buvo pripažintos tinkamomis, o tos pačios patalpos 4 klasės pradžios mokyklai netiko. Tie faktai gana iškalbingi.
Ypač daug nepalankumo buvo jaučiama nuo naujųjų 1936 metų (kodėl lenkų administracija nuo 1936 vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu, sužinota 1939 metais, žlugus Lenkijos valstybei ir radus Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio memorialą; visas jo tekstas paskelbtas straipsnių rinkinyje „Lietuvos rytai “ Vilnius 1993, p.399415). Įvairiais pretekstais uždaryta 13 mokyklų, 21 skaitykla (dešimčiai veikimas tik sustabdytas). Vedėjams atimta radijo imtuvai (Mockos, Dzidziuliai, Biliai, Petrikai) arba teisė juos laikyti (Punskas, Antalgė, Zabarnykai, Damošiai), dėl įvairių formalių priežasčių policija surašė daug protokolų skaityklų namų savininkams.
1938 sausio 29 dieną Vilniaus miesto seniūnija sustabdė „Ryto“ draugijos veikimą kaip tariamai neatinkančią su esamais draugijų įstatais bei įstatymais ir gresiančią viešajam saugumui, ramybei ir tvarkai.
Nors politiškai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos sąlyginai normalizavosi priėmus Lenkijos ultimatumą ir 1938 metų kovo 19 dieną užmezgus diplomatinius santykius, lietuvių švietimas Vilniaus krašte ir toliau tebebuvo varžomas.
Tik 1939 metų gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija atšaukė savo 1938 metų vasario 28 dienos sprendimą ir leido draugijai veikti.
Atiduodant draugiją vaivadijos atstovai pareiškė, kad draugija dabar galėsianti steigti skyrius, skaityklas, mokyklas, bet tik tose vietose, kur lietuvių yra dauguma. Atidavimo rašte tos pastabos nebuvo. Draugijos veikimą varžė Balstogės vaivadijos draudimas, išleistas prieš uždarant draugiją, veikti pasienio zonoje, tai panaikina jos veiklos galimybes Gardino ir Suvalkų apskrityse. Tuo reikalu valdyba tuoj po draugijos atidarymo kreipėsi į Balstogės vaivadiją, bet draudimo panaikinimo dar nesulaukė. Po šių pergyvenimų draugijos žinioje veikia tik Vytauto Didžiojo gimnazija ir du licėjai, visos kitos įstaigos likviduotos, jų inventorius išblaškytas ar parduotas. Draugijai teko visą darbą pradėti iš naujo.
Siekiant atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą derinti su Lenkijos administracija mokyklu klausimu birželio 10 dieną kunigas K. Čibiras ir direktorius M. Šikšnys lankėsi kuratorijoje. Ten buvo kuratoriui Gudeckiui (Gudickiui?) išsakyti lietuvių pageidavimai švietimo srityje, teirautasi dėl galimybių steigti mokyklas. Kuratorius, sutikdamas, kad mokyklas kai kur bus galima steigti, pažymėjo, kad steigiant reikės duoti tokias patalpas, kurias vaivadijos komisija pripažins tinkamomis, realias garantijos mokyklų biudžetui, tam tiksiąs nekilnojamas draugijos turtas, o mokytojai privalėsią turėti moralybės pažymėjimus. Kuratoriaus supratimu draugija neturėtų šiais metais daugiau mokyklų steigti kaip penkias. Visus šiuos dalykus teks kiekvieną kartą aptarti. Kitais žodžiais sakant lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui kunigui K. Čibirui ir Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui M. Šikšniui mandagiai buvo pasakyta, kad steigti lietuviškas mokyklas bus problematiška. Net jeigu lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ pavyktų įvykdyti kuratorijos reikalavimus, siekiant atidaryti lietuviškas mokyklas, pagrindinė kliūtis būtų politinės ištikimybės įrodymas arba moralybės pažymėjimas. Kaip pastebi Vincas Martinkėnas, tą keistokai vadinamą dokumentą administracija retai kam išduodavo. 1939 metų birželio 25 dieną visuotinis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkimas svarstant draugijos veiklą ateityje, nusistatė steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas.
Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ tikriausiai numatė veikti pagal senąją kovos su lenkų administracija taktiką, tačiau politinės perversijos neleido išplėtoti stabilios veiklos. 1939 metų rugsėjo mėnesį žlugo Lenkijos valstybė. 1939 metų spalio 10 dieną Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti su SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais SSRS neva laikydamasi 1920 metų liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 metų spalio 9 dieną Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.
1940 metų kovo 8 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime draugijos sekretorius, kunigas K. Pukėnas apie padėtį nuo 1939 metų birželio 25 dienos iki 1940 metų kovo 8 dienos referavo, kad lenkams valdant, buvo imtasi steigti kaimuose skyrius, jų buvo suorganizuota per 100, bet jų legalizacijai užtrukus, kilo karas ir jie savo veikla nepasireiškė. Lenkų vyriausybė nepalankiai traktavo skyrių steigimą: jei į skyriaus valdybas įeidavo žmonės, kurie anksčiau yra buvę Šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybose, jau netvirtindavo skyrių. Mobilizacijai ir karui prasidėjus buvo sustabdytas visų draugijų veikimas. Kita vertus, vyriškam jaunimui nuėjus į kariuomenę, suiro kaimų gyvenimas ir neliko ką veikti. Rusų kariuomenei užėmus Vilnių veiklai taip pat nebuvo sąlygų. Draugija užsiregistravo ir laukė. Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, pakito iš pagrindų gyvenimo sąlygos ir draugijai tenka persiorientuoti ir persitvarkyti. Draugija neteko savo ligi šiol buvusių tarnautojų: jie įstojo į valstybinę tarnybą, draugija neteko ir lėšų, nes anksčiau plaukusios iš Lietuvos visuomenės aukos sustojo, o naujų šaltinių kol kas nematyti. Mokyklas ir skaityklas organizuoja pati vyriausybė. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ susirinkime buvo konstatuota, kad stinga su šiuo kraštu susipažinusių darbininkų, ypač nemokamų, kad teks jų palaukti ir prisiauklėti; kad reikės toliau aukų kreiptis į kitas vietas, o ypač į Amerikos lietuvius, nurodant jiems, kad su Vilniaus atvadavimu nepasibaigė vilniečių vadavimas iš nutautinimo. Visų buvo pabrėžiama, kad švietimo darbas teks dirbti glaudžiai kontaktuojant su kitomis giminingomis organizacijomis.
Istoriniuose šaltiniuose nefiksuojama, kada lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo egzistuoti. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1940 metų kovo mėnesio 8 dieną protokolas ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1940 metų narių knyga liudytų, kad „Ryto“ organizacija dar egzistavo 1940 metų kovo mėnesį. Gali būti, kad lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo veikti vėliau - 1940 metų birželio 15-16 dieną arba iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų, vykusių tų pačių metų liepos 14 dieną.
3) Lietuvių Šv.Kazimiero draugijos veikla Vilniaus krašte (1926-1940 m.)
Nors Lietuvių Šv.Kazimiero draugija buvo įsteigta itin nepalankiu lietuvių organizacijų gyvavimui laikotarpiu - manoma, kad 1926 metų lapkritį (kt. duomenimis 1925 m. spalio 5 dieną) ji iki prievartinio likvidavimo 1937 metais sugebėjo sustiprinti lietuvių tautinę savimonę. Atsikūrusi po 1939 metų spalio 28 d., Lietuvių Šv. Kazimiero draugija ketino atgaivinti visų savo turėtų skyrių ir vaikų darželių veiklą, įkurti naujus. Iki lemtingų Lietuvai 1940 metų įvykių draugija pradėjo savo užsibrėžtus tikslus įgyvendinti, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių buvo priversta veiklą nutraukti.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugija buvo įsteigta tuo laikotarpiu, kai su Lenkijos administracinė valdžia Vilniaus krašte jau trys metai kaip vyko arši kova dėl galimybės lietuvius šviesti gimtąja kalba. Draugijos sąlyginai ramų įsikūrimą ir veiklos pradžią, manau, galima paaiškinti tuo, kad ji Vilniaus krašte nesteigė lietuvių ugdymo įstaigų - mokyklų, tik skyrius ir negausiai - vaikų darželius. Tokia veikla draugijai leido palyginti netrukdomai įgyvendinti platesnio masto švietimą - į skyrius nuolatos vykdavo draugijos Centro valdybos įgaliotiniai, kurie atlikę skyrių auditą, skaitydavo žmonėms aktualiomis temomis paskaitas, rodydavo kino filmus, mokydavo jaunimą naujų žaidimų. Pačių draugijos skyrių narių uždavinys buvo rūpintis savo ir vietinių žmonių savišvieta: tam buvo naudojamos kiekvieno skyriaus turimos bibliotekos.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugija 1926-1936 metų laikotarpiu Ašmenos, Brėslaujos, Dysnos, Gardino, Lydos, Suvalkų, Švenčionių, Valažino, Vilniaus, Vilniaus-Trakų ir kitose apskrityse iš viso įkūrė 482 skyrius.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyriai buvo kuriami pagal tokią schemą: vietos kunigas, Lietuvių švietimo draugijos "Rytas" mokytojas arba išsilavinęs ūkininkas tik gavę informaciją apie Lietuvių Šv.Kazimiero draugiją, sukviesdavo vietos žmones, jiems išaiškindavo draugijos tikslus ir surašydavo prašymą Lietuvių Šv. Kazimiero centro valdybos, esančios Vilniuje, vardu įkurti skyrių, o juos pačius priimti nariais. Jį dažnai už visus susirinkusius pasirašydavo kunigas arba mokytojas, tačiau būta atvejų, kad pasirašydavo ir patys vietos gyventojai. Gavusi kolektyvinį konkrečios vietovės, gyventojų prašymą įsteigti Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyrių, centro valdyba prašytojams išsiųsdavo instrukcijas kaip toliau elgtis: kokių raštvedybos reikalavimų laikantis, Lenkijos administracinės valdžios institucijoms - seniūnijoms reikia sudaryti dokumentus, reikalingus, siekiant įregistruoti skyrių. Naujojo skyriaus valdybai viską sutvarkius pagal Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos centro valdybos instrukcijas, skyriaus įregistravimu Lenkijos administracinės valdžios institucijose - seniūnijose rūpindavosi Lietuvių Šv.Kazimiero draugijos centro valdyba.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyriai, gavę konkrečias veikimo gaires nurodančias instrukcijas iš centro valdybos, veikdavo gana savarankiškai. Apie draugijos skyrių veiklą ir kontrolę sužinome iš dviejų išsamią informaciją teikiančių šaltinių: Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos centro valdybos išsiųstų anketų, kurias draugijos skyrių pirmininkai privalėdavo užpildyti ir atsiųsti atgal centro valdybai Vilniuje, ir draugijos centro valdybos siunčiamų auditorių ataskaitų.
Remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomomis Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos ir Lietuvių švietimo draugijos "Rytas" abėcėlinėmis kartotekomis, galima teigti, kad tose pačiose vietovėse tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu veikė Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos ir Lietuvių švietimo draugijos "Rytas" skyriai, tų pačių švietimo organizacijų skyriai (skyrius ir negausius vaikų darželius steigė Lietuvių Šv. Kazimiero draugija, atskiro mokyklų ir skaityklų tinklo ji neturėjo) ir mokyklos, mokyklos ir skaityklos, mokyklos ir skyriai, skaityklos, skaityklos ir skyriai, mokyklos, skaityklos ir skyriai. Lietuvių Šv. Kazimiero draugija Vilniuje turėjo savo skaityklą, skyrius, vaikų darželius, Lietuvių švietimo draugija "Rytas" − mokyklas.
Nors Lenkijos administracinė valdžia Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos veiklą labiau toleravo negu Lietuvių švietimo draugiją "Rytas", nuo 20 a. 4 dešimtmečio pradžios jau prasidėjo ir šios "Rytui" giminingos lietuvių draugijos kryptingo naikinimo procesas. Ypač sparčiai uždraudimo visko, kas lietuviška, politika Lenkijos administracinės valdžios buvo vykdoma vietovėse, kur iki Lietuvių Šv. Kazimiero skyrių įsteigimo jau buvo veikę ar egzistavo Lietuvių švietimo draugijos "Rytas" skyriai (pvz., Dūkštas, Petrikai), mokyklos (pvz., Beržininkai, Bikėnai, Gėliūnai, Kaniava), mokyklos ir skaityklos (pvz., Driškūnai).
1940 metais Lietuvių Šv. Kazimiero draugija Švenčionių, Vilniaus, Zarasų apskrityse ir Rudaminos valsčiuje iš viso buvo įkūrusi 5 skyrius.
Atsikūrusi po 1939 metų spalio 28 dienos Lietuvių Šv. Kazimiero draugija Švenčionių apskrityje ir kol kas nenustatytose apskrityse įkūrė 9 vaikų darželius, 1940 Valkininkų apskrityje ir kol kas nenustatytose apskrityse - 7 vaikų darželius. Dar 1 vaikų darželio įkūrimo vieta ir metai kol kas nežinomi.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyriai 1940 m. veikė: Antaledėje, Antalgėje, Barteliuose, Berniūnuose, Biekšiuose, Butvidonyse, Čebatoriuose, Čižiūnuose 1, Čižiūnuose 2, Dargužiuose, Daržininkuose, Driškūnuose, Dvarciškiuose, Dziegcioruose, Giraitėje, Giražeryje, Girminiuose, Grybuose, Jurkionyse, Kalviuose, Kaneišiuose, Krūminiuose, Kūriniuose, Kuršiuose, Lieponyse, Magūnuose, Matuizose, Melagėnuose, Mergažeryje, Mištūnuose, Murmose, Nagėnuose, Naniškyje, Oškiniuose, Palkabalyje, Pamerkyje, Pašalčiuose, Pažemiškiuose, Pirmiuose Pirktiniuose, Pupiškyje*, Pučkornėje, Ratkūniškyje, Rekučiuose, Rimšėnuose, Stašionyse, Švenčionėliuose, Tiltuose, Voriškyje, Žiūriuose.
Veikimo schema visur buvo vienoda: pvz., Dargužiuose.
Valdybos tvirtinimas Lietuvos VRM L.1 1940.IV.26
Įtraukimas į VRM registrą L. 2 1940. IV. 26
Išsiųsta skyriaus valdybai: 1940.IV.30
* LCVA F.1367 Ap.1 Lietuvių Šv. Kazimiero draugija. Skyriai A-Ž.
LMAVB RS F.175 B.525 L.1
4) Ar buvo bendradarbiavimas 1939– 1940 m.?
Lenkai iki šių dienų lietuvius laiko okupantais, neteisėtai šią teritoriją perėmusiais iš SSRS ir diskriminavusiais lenkų piliečius. Tačiau lenkai sėkmingai pamiršta lojalią ir humanišką lietuvių laikyseną vokiečiams parklupdžius Lenkiją, taip pat, kad priglaudė kelias dešimtis tūkstančių lenkų civilių ir kariškių pabėgėlių. (Genocidas ir rezistencija 2004 nr. 2 Konferencijos. Birutė Burauskaitė:Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos lenkų, baltarusių, lietuvių ir žydų bendruomenės istorijos verpetuose 1939-1944 m. Mitai ir stereotipai. Psl. 114)
*Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis) – 1939 m. tarptautinė sutartis tarp Lietuvos ir SSRS, pagal kurią mainais į Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą (faktiškai tik penktadalį okupuotos teritorijos, negu buvo pažymėta1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartyje) Lietuva suteikė teisę šalyje dislokuoti SSRS sausumos ir oro pajėgų dalinius. Sutartį 1939 m. spalio 10 d. pasirašė šalių įgaliotiniai Juozas Urbšys bei Viačeslavas Molotovas.
1939 m. – pagal sutartį su SSRS mainais už karinių įgulų įvedimą į Lietuvą Lietuvai atiduotas penktadalis Vilniaus krašto. SSRS 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos–SSRS sutartimi perdavė mažesnę Vilniaus krašto dalį Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490000 gyventojų.
**Lenkų teiginį apie 1939 m. lietuvių įvykdytą Vilniaus ir Vilniaus krašto „okupaciją“ galima paneigti:
1) Lenkai 1920 m. rudenį užgrobė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Jį prievarta polonizavo. 2) Nors 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos Lietuvai paskelbtas ultimatumas, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai, Lietuva niekada nesutiko su de jure Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai. Lietuva niekad nepripažino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos.
Keli bandymo bendradarbiauti atvejai buvo: Lenkijos užsienio reikalų ministras (emigracijoje. G.E.) Augustas Zalieskis 1939 m. spalio 31 d. Paryžiuje susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministru Petru Klimu. Visos Vilnijos pogrindžiui siunčiamos direktyvos draudė imtis karinių veiksmų prieš lietuvius. Emigracinei (Lenkijos. G.E.) vyriausybei nedarė įspūdžio informacija apie neva antilenkiškus, šovinistinius lietuvių veismus, o ginkluotos akcijos prieš lietuvius net buvo draudžiamos. Tikriausiai taip tikėtasi užmegzti ryšius su lietuvių emigracija. Savo ruožtu gen. Roweckis įsakė pplk. N.Sulikui bendradarbiauti su lietuviais (Birutės Burauskaitės straipsnis Konferencijos. Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos lenkų, baltarusių, lietuvių ir žydų bendruomenės istorijos verpetuose 1939-1944 m. Mitai ir stereotipai. Genocidas ir rezistencija 2004 nr. 2 Psl. 114,116).
Kelios pastabos apie SSRS terorą, okupaciją ir prie Lietuvos dar prijungtą Vilnijos teritoriją.
Sovietinis teroras, pirmieji suėmimai ir sovietų kariuomenės savivaliavimas, plėšimai Lietuvos teritorijoje prasidėjo dar 1939 m., kai sovietų kariuomenė 1939 m. rugsėjo mėn. okupavo Vilniaus kraštą, tuomet dar buvusį Lenkijos sudėtyje. 1939 m. spalio 10 d. pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį, į Lietuvos teritoriją įžengė sovietų kariuomenės daliniai, kurie kėlė neramumus, savivaliavo, labiausiai tai jautėsi pasienyje. 1940 m. pavasarį sovietų kariuomenė tampa ypač agresyvi. Lietuva buvo kaltinama karių grobimu, o tai rodo, kad buvo ieškoma politinių, teisinių pretekstų įvesti didesnius kariuomenės dalinius ir taip įgyvendinti jau anksčiau brandintą Lietuvos okupaciją. Okupacijos išvakarėse ties Lietuvos pasieniu sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų. 1940 m. birželio 15 d. nesutikdama lietuvių pasipriešinimo įžengė sovietų kariuomenė. Ji kartu su partinėmis represinėmis struktūromis padėjo įtvirtinti okupacinį režimą Lietuvoje ir vykdyti represijas.
https://www.kgbveikla.lt/lt/sovietu-kariuomene-lietuvoje-1939-1949-m
1940 m. birželis – Lietuvą okupavo SSRS, įsteigta Lietuvos SSR, prie buvusios Lietuvos teritorijs dar prijungta šiek tiek žemių iš Vilniaus krašto (Švenčionys, Druskininkai). 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos 7-oji sesija nutarė Lietuvos SSR perduoti tą Baltarusijos SSR teritorijos dalį, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Lapkričio 6 d. SSRS AT prezidiumo įsaku nustatyta Lietuvos–Baltarusijos siena. Lietuvai atiteko lietuviškos Adutiškio, Daugėliškio, Dieveniškių, Druskininkų, Marcinkonių, Mielagėnų, Ratnyčios, Rudnios, Švenčionių, Tverečiaus apylinkės – viso 2647 km² (82000 gyventojų). Vilniaus krašto teritorija padidėjo, joje tuo metu gyveno 565.400 gyv.
PS. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras rengia paskaitų ciklą, „Vilnius sovietų ir nacių okupacijos verpetuose“, skirtą Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui paminėti. Pirmoji istoriko Gintauto Eremino paskaita "Vilnius ir Vilniaus kraštas. Lenkai ir lietuviai 1920–1939 m." įvyko 2023 m. rugsėjo 20 d.
