Prawda jest nieznana, i prawdopodobnie, w obecnym stanie rozwoju gatunku ludzkiego, nigdy poznana nie będzie. Natomiast to, co stanowi najwznioślejszą cechę tego gatunku, to przyrodzony pęd do poszukiwania prawdy. Ten pęd świadczy o “uduchowieniu" naszego gatunku, wyrażonym w jego - kulturze, wszelkie zatem warunki zewnętrzne, ustroje państwowe, czy idee, wzbraniające lub tylko ograniczające prawo do poszukiwania prawdy, stają się automatycznie wrogami kultury ludzkiej. Józef Mackiewicz. Gdybym był chanem… Kultura, 1958

[...]Teorinė analizė rodo, kad radikalus hedonizmas negali vesti į laimę ir kodėl taip yra, turint galvoje žmogaus prigimtį. Tačiau ir be teorinės analizės, stebimi faktai aiškiai liudija, jog mūsų „laimės ieškojimo" būdas neveda į gerovę. Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, sugebantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomybę - žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

Mūsų epocha - tai laikai didžiausio socialinio eksperimento, koks kada nors buvo vykdytas, ieškant atsakymo į klausimą, ar gali malonumas (kaip pasyvus afektas priešingai aktyviajam - gerovei bei džiaugsmui) būti patenkinantis atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą. Pirmą kartą istorijoje malonumų poreikio patenkinimas nebėra mažumos privilegija, o prieinamas didesniajai visuomenės pusei. Šis eksperimentas į keliamą klausimą jau davė neigiamą atsakymą.

Antroji psichologinė industrinio amžiaus prielaida, o būtent - kad individualūs egoistiniai siekiai veda į ramybę ir harmoniją bei kiekvieno gerovės augimą, teoriniu požiūriu tokia pat klaidinga, ir jos nepagrįstumą vėlgi patvirtina stebimi faktai. Kodėl šį principą, kurį neigė tik vienas iš didžiųjų klasikinės ekonomikos atstovų, Deividas Rikardo (David Ričardo), derėtų laikyti teisingu? Jei aš egoistas, tai atsispindi ne tik mano elgesyje, bet ir charakteryje. Vadinasi, aš noriu visko tik sau; man malonu turėti, o ne dalytis su kitais; aš turiu tapti godus, nes, jeigu mano tikslas yra turėti, tai aš reiškiu tuo daugiau, kuo daugiau turiu; aš turiu jausti priešiškumą visiems kitiems: savo pirkėjams, kuriuos noriu apgauti, savo konkurentams, kuriuos noriu sužlugdyti, savo darbuotojams, kuriuos siekiu išnaudoti. Aš niekada negalėsiu būti patenkintas, nes mano troškimams nėra galo; aš turiu pavydėti tiems, kurie turi daugiau ir bijoti tų, kurie turi mažiau. Tačiau aš turiu slopinti šiuos jausmus ir vaizduoti (ir prieš kitus, ir prieš save) besišypsantį, protingą, nuoširdų ir gerą žmogų, kokiu stengiasi būti kiekvienas.
Troškimas turėti neišvengiamai veda į nesibaigiantį klasių karą. Komunistų tvirtinimas, kad panaikinus klases, jų sistema užbaigs klasių karą, yra fikcija, nes būtent ši sistema yra pagrįsta neriboto vartojimo, kaip gyvenimo tikslo, principu. Kadangi visi nori turėti kuo daugiau, klasių susidarymas, klasių kova, o globaliniu mastu ir karai tarp tautų - neišvengiami. Godumas ir taika prieštarauja vienas kitam...


[...]Žmogaus pasikeitimo sąlygos ir naujojo Žmogaus bruožai
Jeigu teisinga prielaida, kad nuo psichologinės ir ekonominės katastrofos mus gali išgelbėti tik esminis žmogaus charakterio pasikeitimas - orientacijos į būtį įtvirtinimas vietoj vyraujančios orientacijos į turėjimą, iškyla klausimas: ar įmanoma pakeisti charakterį plačiu mastu, ir jei taip, tai kaip tai gali įvykti?
Manau, jog žmogaus charakteris gali pasikeisti esant šioms sąlygoms:
1. Mes kenčiame ir suvokiame savo kentėjimą.
2. Mes suprantame savo kančios priežastis.
3. Mes pripažįstame, kad yra būdas išsivaduoti iš šių kančių.
4. Mes pripažįstame, jog tam, kad įveiktumėm sunkumus, privalome laikytis tam tikrų gyvenimo normų ir praktiškai pakeisti dabartinį gyvenimo būdą.
Šie keturi punktai atitinka keturias kilnias tiesas, kurios yra Budos mokymo apie bendras žmogiškosios egzistencijos sąlygas pagrindas, o ne mokymas apie konkrečius negerovės atvejus, nulemtus specifinių individualių ar socialinių sąlygų...


[...]Tam, kad būtų sukurta visuomenė, pagrįsta buvimu, visi žmonės privalo aktyviai dalyvauti ekonominėje visuomenės veikloje, būti aktyvūs piliečiai. Taigi išsilaisvinti iš turėjimu pagrįsto egzistavimo būdo galėsime tik iki galo įgyvendinę dalyvavimo demokratiją pramonės ir politikos srityse.
Šito reikalauja dauguma radikaliųjų humanistų.
Industrinė demokratija reiškia, kad kiekvienas stambios pramonės ar kitos organizacijos narys aktyviai dalyvauja šios organizacijos gyvenime; kad kiekvienas yra išsamiai informuotas ir dalyvauja priimant sprendimus visais lygiais - nuo individualaus darbo proceso, sveikatos apsaugos ir saugumo technikos (tai
jau sėkmingai išbandė keletas Švedijos ir Amerikos įmonių) iki dalyvavimo sprendžiant bendrus įmonės politikos klausimus. Svarbiausia, kad dirbančiųjų interesams ne įmonėje atstovautų patys darbininkai ir tarnautojai, o ne oficialūs profsąjungų veikėjai. Industrinė demokratija taip pat reiškia, kad įmonė yra ne tik ekonominė bei techninė, bet ir socialinė institucija, kurios gyvenime ir veikloje aktyviai, todėl ir suinteresuotai, dalyvauja kiekvienas narys.
Tie patys principai taikytini ir įgyvendinant politinę demokratiją. Demokratija gali atsilaikyti prieš autoritarizmo grėsmę tik iš pasyvios „stebėtojų demokratijos" virtusi „dalyvavimo demokratija", kai bendruomenės reikalai individui tokie artimi ir svarbūs kaip ir jo asmeniniai, kitaip tariant, kai bendruomenės gerovė yra kiekvieno piliečio asmeninis rūpestis. Dalyvaudami bendruomenės gyvenime, žmonės išvys, jog gyvenimas tampa turtingesnis, skatina jų aktyvumą. Iš tiesų tikrąją politinę demokratiją, galime apibūdinti kaip tokią, kai gyvenimas tampa įdomus. Dalyvavimo demokratija, priešingai „liaudies demokratijai" ar „centralizuotai demokratijai", iš esmės yra antibiurokratinė, ji sukuria tokią atmosferą, kurioje demagogai išlikti negali.
Sukurti dalyvavimo demokratijos metodus yra turbūt nepalyginti sudėtingiau negu parengti XVIII amžiaus demokratišką konstituciją. Sukuriant ir įgyvendinant teokratijos principus bei metodus, prireiks milžiniškų daugelio kompetentingų specialistų pastangų. Kaip vienais aibės galimų pasiū¬lymų siekiant šio tikslo, norėčiau dar kartą pakartoti tai, ką daugiau negu prieš dvidešimt metų siūliau knygoje „Sveika visuomenė": reikia sukurti šimtus tūkstančių grupių (kiekvieną - iš maždaug 500 tiesiogiai bendraujančių asmenų), kurios būtų pastovūs patariamieji organai, sprendžiantys pagrindines ekonomikos, užsienio politikos, sveikatos, švietimo ir bendros gero¬vės kūrimo problemas. Šios grupės privalo gauti visą būtiną informaciją (jos pobūdis nusakomas toliau), jų nariai (neveikiami iš išorės) turėtų aptarti šią informaciją ir balsavimu priimti sprendimą. (Šiuolaikiniai technologijos metodai padėtų balsus suskaičiuoti per dieną.) Visos šios grupės sudarytų „Žemuosius rūmus", kurių sprendimai, kartu su kitų politinių organų sprendimais turėtų lemiamą įtaką įstatymų leidybai.
„Kam šie detalūs planai, - paklausite, -jei tokią pačią funkciją gali atlikti visuomenės nuomonės apklausa, leidžianti per tokį pat trumpą laiką išaiškinti visų gyventojų nuomonę?" Šis prieštaravimas susijęs su problemiškiausiu nuomonės reiškimo aspektu. Juk „nuomonė", kuria grindžiamos apklausos, yra tik požiūris žmogaus, kuris nėra deramai informuotas, kritiškai nemąsto ir nesvarsto. Dar daugiau, šitaip apklausiami žmonės žino, kad jų „nuomonės" nieko nereiškia, tad niekam neturi jokios įtakos. Tokios nuomonės tiktai fiksuoja sąmoningas žmonių mintis tam tikru momentu, tačiau neatspindi jose slypinčių tendencijų, kurios, pasikeitus aplinkybėms, suformuotų priešingas nuomones. Panašiai ir per politinius rinkimus rinkėjai žino, jog, prabalsavę už vieną kandidatą, jie toliau neturi įtakos įvykiams. Kai kuriais požiūriais balsavimas per politinius rinkimus yra dar blogiau negu visuomenės nuomonės apklausa, nes žmonių mąstymas prislopinamas pusiau hipnotinėmis poveikio prie¬monėmis. Rinkimai tampa jaudinančia „muilo opera", kai rizikuojama kandidatų viltimis bei lūkesčiais, o ne politinėmis problemomis. Rinkėjai gali netgi dalyvau¬ti šiuose dramatiškuose įvykiuose atiduodami balsus už savo kandidatą. Ir nors nemaža gyventojų dalis dalyvauti atsisako, dauguma būna pakerėti šių šiuolaikinių kautynių, primenančių Romos gladiatorių kovas, tik čia arenoje kaunasi ne gladiatoriai, o politikai.
Tikrą įsitikinimą galima formuoti esant mažiausiai dviem sąlygoms: žmogus privalo būti adekvačiai informuotas ir žinoti, kad jo sprendimas turės kokį nors poveikį. Bejėgio stebėtojo nuomonė ne išreiškia jo įstikinimą, o yra toks pats žaidimas kaip ir tam tikros cigarečių rūšies pasirinkimas. Todėl nuomonės, kurios išsakomos per apklausą ar rinkimus, atspindi patį žemiausią, o ne aukščiausią žmogaus sprendimų lygį. Šį teiginį patvirtina kad ir šie du teisingiausių sprendimų, t. y. žmonių sprendimų, gerokai peržengiančiųjų politinių sprendimų lygį, pavyzdžiai: pirma, sprendimai asmeninių reikalų plotmėje (ypač verslo reikaluose, ką įtikinamai parodė Džozefas Šumpeteris (Joseph Schumpeter)); antra, teismo narių sprendimai. Prisiekusiųjų teismas sudarytas iš eilinių piliečių, kuriems dažnai reikia spręsti itin painias, sunkiai išnarpliojamas bylas. Tačiau teismo nariai gauna visą būtiną informaciją, turi galimybių plačiai ją apsvarstyti ir žino, kad jų nuosprendis nulems asmenų, kuriuos jiems patikėta teisti, gyvenimą ir laimę. Todėl dažniausiai jų nuosprendžiai liudija didelį įžvalgumą ir objektyvumą. Priešingai, neinformuotų, pusiau užhipnotizuotų, bejėgių žmonių įsitikinimai negali būti tvirti. Be informacijos, galimybių svarstyti ir galios įgyvendinti savo sprendimą, demokratiškai išreikšta nuomonė verta tiek, kiek plojimai per sporto varžybas...


[...]Aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime reikalingas maksimalaus pramonės ir politikos decentralizavimo.
Imanentinė egzistuojančio kapitalizmo logika lemia tai, kad įmonės bei vyriausybės aparatas nuolat auga ir ilgainiui virsta milžinais, kuriuos centralizuotai, iš viršaus valdo biurokratinė mašina. Viena iš humanistinės visuomenės sukūrimo sąlygų yra sustabdyti šį centralizacijos procesą ir pradėti plataus masto decentralizaciją. Ir tam yra keletas priežasčių. Jei visuomenė virs tuo, ką Mamfordas (Mumford) vadina „megamašina" (t. y. jei ji su visais savo nariais bus tarsi didelė iš vieno centro .valdoma mašina), ilgainiui fašizmo neišvengsime, nes a) žmonės taps panašūs į avis, praras sugebėjimą kritiškai mąstyti, jausis bejėgiai, bus pasyvūs ir neišvengiamai norės turėti lyderį, kuris „žino", ką daryti, - žino viską, ko nežino jie, ir b) „megamašiną" gali paleisti kiekvienas, kuris ją pasiekia, - užtenka paspausti tam tikrus mygtukus. Iš esmės megamašiną, kaip ir automobilis, veikia pati, t. y. vairuojančiam asmeniui tereikia teisingai spaudyti mygtukus, valdyti vairą ir stabdžius bei atkreipti dėmesį į keletą kitų, tokių pat paprastų detalių; automobilio ar kitos mašinos ratelius megamašinoje atitinka daugiasluoksnė biurokratinė administracija. Ir nedidelės išminties bei sugebėjimų asmuo gali nesunkiai valdyti valstybę, jei jis (ar ji) atsisėda į jėgos sostą.
Valdymo funkcijas reikia suteikti ne valstybėms - jos pačios yra didžiuliai konglomeratai, - o nedidelėms apygardoms, kuriose žmonės dar gali vienas kitą pažinti ir vertinti, taigi aktyviai dalyvauti tvarkant bendruomenės reikalus. Pramonės decentralizavimas privalo suteikti daugiau valdžios mažiems įmonės pa-daliniams ir suskaldyti milžiniškas korporacijas į mažesnius vienetus...

[...]Reikia uždrausti visus „smegenų plovimo" metodus, naudojamus pramonės reklamoje ir politinėje propagandoje.
Šie „smegenų plovimo" metodai pavojingi ne tik todėl, kad skatina mus pirkti daiktus, kurių mums visai nereikia, bet ir dėl to, kad pastūmėja mus išrinkti tuos politikos atstovus, kurių niekada neišrinktumėm, jeigu visiškai kontroliuotumėm savo protą. Tačiau propagandos naudojami hipnotizavimo metodai trukdo kontroliuoti save. Kovodami su šiuo nuolat augančiu pavojumi, privalome uždrausti visų nformų hipnotizuojančio poveikio priemones, kurias propaganda taiko ir vartojimo, ir politikos srityje.
Reklamoje ir politinėje propagandoje naudojami hipnotizavimo metodai kelia didelę grėsmę psichinei sveikatai, ypač aiškiam ir kritiškam mąstymui bei emocinei nepriklausomybei. Aš neabejoju, kad išsamūs tyrimai parodys, jog narkotikų vartojimas - tai tik dalis tos žalos, kurią žmonėms daro „smegenų plovimo" būdai -nuo pasąmoningos įtaigos iki tokių pusiau hipnotizuojančių priemonių, kaip nuolatinis kartojimas ar nukrei-pimas nuo racionalaus mąstymo apeliuojant į seksualinį potraukį („Aš - Linda, mylėk mane!"). Bombardavimas įtaigos priemonėmis reklamoje, ypač televizijos komerciniuose filmuose, atbukina. Individo protas ir realybės pojūtis atakuojamas visur ir šimtus kartų per dieną: ilgas valandas sėdint prie televizoriaus, prie automobilio vairo, per politinius rinkimus irt. t. Ypatingas šių poveikio metodų rezultatas yra tas, kad jie sukuria atmosferą, kurioje žmogus yra pusiau nesąmoningas, jis ir tiki, ir netiki tuo, kas vyksta, jis praranda realybės pojūtį.
Nustojus nuodyti vartotojus šiais masinės įtaigos nuodais, jie pajus tokį poveikį, kokį jaučia narkoma¬nai, liovęsi vartoti narkotikus...

[...]Daug šiuolaikinių kapitalistinių ir komunistinių visuomenių blogybių išnyktų, įvedus garantuotas metines pajamas.
Šios idėjos esmė yra ta, kad visi žmonės, nesvarbu, dirba jie ar ne, turės besąlygišką teisę nebadauti ir nelikti be pastogės. Jie gaus ne daugiau ir ne mažiau negu būtina žmogaus egzistavimui. Ši teisė dabar mums atrodo nauja, nors nuo seno ją skelbė krikščionybė ir daugelyje „primityvių" genčių buvo įtvirtinama besąlygiška žmonių teisė gyventi nepriklausomai nuo to, ar jie vykdo savo „pareigą visuomenei". Kaip tik šią teisę mes suteikiame naminiams gyvūnėliams, tačiau ne savo artimiesiems.
Toks įstatymas gerokai išplėstų asmeninės laisvės sritį; nė vienas asmuo, ekonomiškai priklausomas nuo kito (t. y. nuo tėvo, vyro, viršininko), nebebūtų verčiamas paklusti grasinant badu; talentingi žmonės, norintys pakeisti savo gyvenimą, galėtų tai padaryti, jei ryžtųsi pasiaukoti ir kurį laiką pagyventi gana neturtingai. Šiuolaikinės visuotinės gerovės valstybės beveik pripažino šį principą - „beveik"... o tai reiškia „iš tikrųjų ne". Biurokratija toliau „administruoja" žmones, vis dar juos kontroliuoja ir žemina. Tačiau egzistuojant garantuotų metinių pajamų įstatymui, nereikėtų jokių „įrodymų", kad kiekvienam žmogui reikia paprasto būsto ir minimumo maisto. Taigi, įgyvendinant socialinio aprūpinimo programą, nereikės jokios biurokratijos su jai būdingu švaistūniškumu ir žmogiškojo orumo žeminimu.
Garantuotos metinės pajamos laiduotų tikrą laisvą ir nepriklausomybę. Todėl ši idėja nepriimtina bet kokiai išnaudojimu ir kontrole paremtai sistemai, ypač įvairių formų diktatūrai...

[...]Taip pat reikia sukurti efektyvią veiksmingos informacijos skleidimo sistemą.
Informacija yra lemiamas veiksmingos demokratijos elementas. Užtenka slėpti informaciją ar falsifikuoti ją tariamais „nacionalinio saugumo" tikslais. Tačiau netgi nustojus neteisėtai slėpti informaciją, ši problema vis tiek išlieka, nes dabar realios ir būtinos informacijos kiekis, kurį gauna eilinis pilietis, beveik lygus nuliui...
[...] Faktiškai laikraščiai, žurnalai, televizija ir radijas gamina prekę - naujienas iš įvykių žaliavos. Paklausą turi tik naujienos, ir tik masinės informacijos priemonės nusprendžia, kurie įvykiai yra naujienos, o kurie ne. Geriausiu atveju informacija būna standartinė, tik paviršutiniškai nušviečianti įvykius ir vargu ar suteikianti piliečiams galimybę prasiskverbti į juos bei įžvelgti gilumines jų priežastis. Kol naujienų pardavinėjimas bus verslas, tol turbūt niekas nesutrukdys laikraščiams ir žurnalams be didesnių ar mažesnių skrupulų spausdinti tai, kas turi paklausą ir neprieštarauja reklamai...

[...]Mokslinius tyrinėjimus reikia atskirti nuo jų taikymo pramonėje ir gynyboje.
Nors bet koks pažinimo troškimo suvaržymas stabdytų žmogaus vystymąsi, praktinis visų mokslinių tyrimų pritaikymas sukeltų didžiulį pavojų. Kaip jau pabrėžė daugelis tyrinėtojų, kai kurie genetikos, neurochirurgijos, psichiką veikiančių preparatų gaminimo ir daugelio kitų sričių atradimai gali ir bus panaudoti Žmogui pakenkti. Tai neišvengiama, kol visi nauji teoriniai atradimai bus laisvai naudojami gamybos bei karo interesais. Mokslinių tyrinėjimų pritaikymo negali toliau lemti pelnas bei šių atradimų tinkamumas karo reikalams. Todėl reikia sukurti kontrolės organą, kurio leidimas būtų privalomas praktiškai taikant visus naujus teorinius atradimus. Neverta aiškinti, kad toks kontrolės komitetas turėtų - teisiškai ir psichologiškai -visiškai nepriklausyti nuo pramonės, vyriausybės bei karo institucijų. Aukščiausioji kultūros taryba turėtų galią formuoti šį komitetą ir prižiūrėti jo darbą.
Nors įgyvendinti visus pasiūlymus, kuriuos tik ką išdėstėme, bus sunku, šie sunkumai tampa beveik ne-įveikiami, jei atsižvelgiame į dar vieną ypač svarbią naujos visuomenės sukūrimo sąlygą - branduolini nusiginklavimą.
Vienas iš nesveikų mūsų ekonomikos elementų yra tas, kad jai reikia didžiulės ginklų pramonės. Net ir šiandien JAV, turtingiausia pasaulio šalis, priversta mažinti išlaidas sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui ir švietimui, kad pakeltų karinių išlaidų naštą. Iš tiesų socialinio eksperimentavimo išlaidos per didelės valstybei, kuri skurdina save gamindama ginklus, kuriuos panaudoti galima nebent kaip savižudybės priemonę. Dar daugiau, individualizmo bei veiklumo dvasia negali skleistis tokioje atmosferoje, kai kasdien stiprėjanti karinė biurokratija toliau skatina baimę ir paklusnumą...

Erich Fromm. Turėti ar būti? Verba vera 2015, Kaunas.


-
|

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com