…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Niekaip nesuprantu ir nesuprasiu bandymų pakartoti istoriją, o anot Dalios Grybauskaitės – ją „perrašyti“. Būtent tokį žodį ji pavartojo renginyje skirtame 1940 06 15 okupacijai minėti, Vilniuje, prie KGB rūmų, kur, tuo pačiu metu jai dar visai neseniai šiltai dirbant šiltose vietose, tos pačios okupantų valdžios valia, buvo kankimai žmonės.
Dabar gi kokia istorijos grimasa: komunistė, jau antrą kadenciją – nepriklausomos Lietuvos prezidentė, prie KGB aukų muziejaus, memorialo, ir Ypatingojo archyvo, kur saugomos jų kančios istorijos, rėžia kalbą, jog „bandoma perrašyti istoriją“.
Tai ji pati in personam yra istorijos perrašymo pavyzdys.

Nepamirštamos ir akimirkos Nepriklausomybės aikštėje, kai aš, ir atsargos kariai, ramiai stovime tremtinių gretose, ir laukiame ceremonijos, o Vadovybės apsauga, toks neišvaizdus tipas, maždaug 1,50 cm ūgio, atsistoja mums, beveik dvimetriniams, už nugarų.

Ir taip keistai „perrašoma istorija“: aš čia, prie Parlamento, kaip ir 1991 01 11, kaip ir 1991 rugpjūtį, ir jie, dabar atsargos kariai, muitininkai, šauliai, politiniai kaliniai, tremtiniai – visi čia buvome.

Tėtis rodo dukrai suolą, ant kurio Seime miegojo, mama rikiuojasi į rikiuotę, atsargos kapitonė, gaunanti 490 litų pensiją, nes jos tarnybos pradžios popieriai tiesiog dingo iš AT…O atstatyti statusą juk reikia eiti per „telefoninius“ teismus…Nepaisant tokios valstybinės paniekos, ji čia, Lietuvos kariuomenės kūrėjų rikiuotėje, ir su šypsena – ta pačia vaiskia, kuri švietė nuo parlamento stogo, kartą, kažkada, 1991 metų pradžioje, tikrinant, ar labai toli stovi sovietų tankai, o dangus buvo toks tamsiai pilkas, ir laisvė tokia ranka apčiuopiama, ją galėjai paliesti.

Ir ji, štai, stovi – su aklinai užsagstyta uniforma, iš kurios nebeišlenda, ir su kokiom vaikščiojo tik garsiausi diktatoriai – Istorijos Perrašymas viename asmenyje.

Iki 1990 metų – uoli okupacinės valdžios rėmėja, net po Nepriklausomybės paskelbimo.

Vėliau – biografijos klastotoja, bei absoliučiai neaiški neaiškių struktūrų bendradarbė.

Manau, ji – sumušusi visus rekordus Tėvynės išdavystės, ir apskritai, idealų, vizijų išdavystės.

Nes komunistai, net žiauriai kankinami, niekada nepalūžo.

Tie komunistai, kurie kalėjo Nepriklausomos Lietuvos kalėjimuose, ir kurie buvo šaudomi vien už Lenino raštus, jeigu jie čia būtų toje Nepriklausomybės aikštėje – nes jie irgi savo veiksmuose suvokė, jog kovoja už Laisvę ir Tiesą, bei Tėvynę (dabar irgi perrašoma istorija, ir sakoma, jog jie už nieką nekovojo, nors Laisvė, lygybė ir brolybė buvo ne sovietų, o Prancūzijos revoliucijos šūkiai, ir jie bent jau kovojo už žmogaus teises ir 8 valandų darbo dieną…) – jie irgi būtų pasibaisėję, kai pamatytų šitą niekuomet iš mėlyno surduto ir mažiausiai 11 apsaugininkų globos neišlendančią komunistę, o dabar – „buržuazinės“ (jų terminologija) Lietuvos pirmąją ponią. Be to, milijoninio turto savininkę.

„Buržuazinės“ – bet tokios deformavusios, apie kurią tie komunistai nė šalčiausiame karcerio rūsyje ar Varnių koncentracijos lageryje negalėjo įsivaizduoti.

O deformacija yra tame, jog šitai „buržuazinei“ valstybei vadovauja komunistė.

Kuri neseniai pradėjo girtis savo tėvais ir seneliais, kurie neva buvo tremtiniai. Deja, 2015 06 15 šito pasakyti ji neišdrįso. Nes tai buvo ne tiesa.

Prie KGB aukų pastato Birutė Burauskaitė rėžė prakalbą apie tremtis, tačiau jos balsas drebėjo.

Pirmoji šalies ponia taip pat visose ceremonijose buvo įsitempusi.

Vytautas Landsbergis nesiveržė niekur kalbėti, o 2015 06 13 į Laptevų jūros brolijos suvažiavimą Rumšiškėse iš viso neatvyko – nors programėlėn buvo įrašytas. Tremtiniai tarpe savęs kalbėjosi, jog ir nenori jo matyti.

Landsbergis, dalyvaujantis tremčių minėjimo renginiuose, kai internete galima rasti jo ranka rašytą rašinėlį, jog „Raudonoji Armija išvadavo mane ir Lietuvą“ – šis vaizdas – tai irgi istorijos perrašinėjimas.

Seimos narės Marijos Čigriejienės romus dalyvavimas – laiku ir vietoje, kitų Seimo narių pasidalijimai Sibiro tremčių vaizdais – yra autentiška patirtis, ir ji yra sveikintina, ir joje nėra jokio falšo.

Deja, jeigu tremtinys dirba kokioje nors socdemų partijoje, konservatorių jaunimo neretai apšaukiamas raudonuoju. Mažai kas težino, jog Laptevų jūros brolijai priklauso eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis niekada tuo nesigiria ir nesididžiuoja. Jo tėvas tarpukariu buvo gydytojas, ir …mano senelio Zigmo Apanavičiaus geriausias draugas. Jiedu buvo iš  vieno kaimo. Inteligentas gydytojas nesidrovėjo draugauti su mokslų nebaigusiu ūkininku, nes tokie buvo laisvamanių idealai – visi lygūs. Likimiška, bet senelio brolis Juozas Opanavičius ir politiko Andriukaičio tėvas buvo kartu išvežti į Rešiotų lagerį, o jų šeimos represuotos į Laptevus.

Tai būtent Andriukaitis ir turi teisę visuose renginiuose pasakoti apie tremtį, deja, šis kuklus politikas nesipuikuoja ir nutyli.

2007 metų sausio 12 vakare prie Aukščiausiosios Tarybos darbininkams buvo liepta užgesinti laužą, kad žmonės negalėtų rymoti per naktį, prisimindami tuos įvykius. Staiga iš nakties tamsos išniro šis garbus politikas (tuo metu apšmeižtas dėka prokuratūros „tyrimo“), ir darbininkai nedrįso gesinti ugnies net iki 2 valandos nakties. Kartu su Andriukaičiu kartu su jaunimu dainavome liaudies dainas, dalinomės nesenais prisiminimais.

Nepagrįstas „dabartinių grėsmių“ kišimas tremtinių susibūrimuose.

Tiek tremtiniai, tiek politiniai kaliniai, tiek jų palikuonys – ateina į tuos renginius, ne tam, kad mums visiems kas praplautų smegenis, ar kalbėtų apie karinius konfliktus, bet ateiname atsiminti, ir …atleisti. Juodaodžiai panašiai mėgsta sakyti, jog „tu visada gali atleisti, bet niekada nepamiršk…“ – kai kalba apie vergų prekybą.

Tačiau jeigu renginiuose pasirodo politikai, kurie nieko bendro su tuo neturi, jie pirmiausia pradeda gąsdinti visus mus karu.

2015 06 13 Rumšiškėse vykusiame Laptevų jūros brolijos susibūrime, kur atvyko ir tremtinių giminaičiai, palikuonys, tvyrojo graudi atmosfera. Ten nebuvo vietos karo kurstymui.

Generolas majoras Kronkaitis netgi neminėjo Ukrainos ir negąsdino Lietuvos karu, gale savo kalbos tarp kitko paminėjo, jog Lietuvos kariuomenės kariai net nemoka Lietuvos himno…Pasidarė gėda, jog pratybų Pabradės poligone metu, Italijos kariai pastebėjo šią LK ydą, ir pasiprašė teksto, ir baigdami pratybas, jie iškilimingai giedojo mūsų himną. „Tai Italijos kariai štai kaip“,- susimąstė ir visus privertė susimąstyti generolas majoras Kronkaitis, kuris išvykstančius iš renginio asmeniškai palydėjo ir atidavė pagarbą atsargos kariškiams, žinodamas, kurie iš lapteviečių tokie esą.

Kodėl aukštas karininkas pabrėžė kalbos, himno prasmę? Tądien buvo atidengtas paminklas Gimtajam žodžiui. Akademiko Zigmo Zinkevičiaus brolio vaikai skulptoriai Zinkevičiai sukūrė tikrą šedevrą. Vėlgi vyko taiki, graži ceremonija be papildomų kalbų.

Lapteviečiai – žmonės nukentėję, kuklūs, uždari, tačiau atviri tuo pačiu metu. Prie vieno suoliuko sėdi specialiai iš Jakutijos atvykusios moterys, su nacionaliniais rūbais, ir dainuoja…lietuvių liaudies dainas…

Atvykusi 15 amerikiečių delegacija: mokytojai su mokiniais. Jie tyrinėja Lietuvos tremties istoriją. Aukštas, 2 metrų ūgio mokytojas verkia. Susigraudina, kai pradeda skaityti ištrauką iš knygos, kuri jį atvedė į Lietuvą.

Tą dieną verkė ne vienas vyriškis. Skulptorius iš Elektrėnų, kuris perskaitęs Grinkevičiūtės atsiminimus apie  3 mėnesiams pakabintą vaiką – kad išgytų pragulos – išskobė skulptūras, o pakviestas prie mikrofono, negalėjo kalbėti, tik apsiverkė ir nuėjo į šalį.

Mintyse kiekvienas matėme savo artimuosius. Aš verkiau senelio brolio Juozo Opanavičiaus, tarpukario slaptosios kontržvalgybos karininko, Lietuvos kariuomenės kūrėjo, Kėdainių apskrities šaulių vado, bei vėliau – Kalnaberžės mokytojo, ir jo šeimos: žmonos Marijos, nutremtos į Trofimofską, sūnaus Algio, kuris, kaip rašo Grinkevičiūtė, žuvo sniegynuose ir jo kūnas niekada nerastas…Dėdės Marijono, kuris sugebėjo išsigelbėti 1941 06 14, nakvodamas pas gimines Panemunėje, tačiau kurio niekada gyvenime nesutikau, nes jis pabėgo į Australiją. Prieš tai nacių paimtas priverstiniams darbams…

Ir šiame gedėjime, kuriame telpa ir amžiams Vorkutoje atgulusi prosenelė Anastazija Kubilienė (kaltinimas – „buožė“), ir jau miręs močiutės brolis Juozas, kuris, būdamas vaikas gavo 25 metus lagerio, bet dėl Stalino mirties buvo paleistas, jo sesuo Valerija, kurios gyvenimas buvo sugriautas dėl 1947 m. tremties (kaip ir mano močiutės, kuri visą sovietmetį pradrebėjo su „pakoreguota“ tapatybe, ir tik 1990 06 30 išdrįso atskleisti, jog nei jos vardas toks, nei gimimo diena per kazimierines…) – šiame gedėjime, atminime, ir ATLEIDIME – nereikia jokių grybauskaičių ir landsbergių – iš esmės, elitinių šeimų atstovų, kurie niekada nesupras, ką jaučia laptevietis ar jo giminaitis, ką jaučia tremtinių ainiai.

O šlykščiausia, jog tokie landsbergiai ir grybauskaitės, niekada nepatyrę kančios, o kopę stulbinančiais karjeros laiptais, dabar bijo Tautos ir apsikarstę nesuskaičiuojamomis apsaugomis.

Ir tai yra istorijos perrašymas.

Nes net ir šiandien Skandinavijoje prezidentai, premjerai vaikšto be jokių apsaugų.

Nes jie teisingai valdo savo šalis, kad niekas į juos nesikėsina.

Jeigu okupacijos minėjime okupantų kolaborantę reikia saugoti sustiprintomis VAD pajėgomis, siunčiant už tokių „elementų“ kaip atsargos kariai „saugoti“ nežinia ką nuo nežinio ko – gal kad per daug uoliai himno negiedotume (Grybauskaitė jo niekada negieda, kiek teko stebėti ją oficialių ceremonijų metu), tai tada šitoje vietoje tai ir yra tikrasis  istorijos perrašymas.

Nekalbu jau apie Vytauto Landsbergio, paprasto liaudies rinkto deputato, tokio kaip visi kiti, nuolatinį titulavimą „pirmuoju valstybės vadovu“, kai Konstitucija nenumatė valstybės vadovo institutucijos – nei tarybinė, nei 1991 metų laikinoji…

Kaip nenumatė, kad  jos pagrindiniame straipsnyje, jog Lietuva yra laisva ir demokratinė Respublika, atsiras vietos šios Respublikos okupantams, jos griovėjams, ir kad jie minės kartu su savo aukomis jų represijas, bei apsimes, kad atjaučia, „atjautimui“ atsiųsdami uolią priežiūrą tiesiog už gedinčiųjų nugarų – kad per daug uoliai negedėtų, ir visuomet jaustų „didžiojo brolio“ priežiūrą.

Laisvaslaikrastis.lt 2015 06 18

https://visuomenedotcom.wordpress.com/2015/06/19/tautos-tremties-ir-okupacijos-minejimai-rumsiskese-ir-vilniuje-arba-kas-is-tiesu-yra-d-grybauskaites-minimas-istorijos-perrasymas/

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com