…My, Wilnianie…(…) Tuśmy wrośli od wieków, w tę Ziemię Wileńską i nikt jej obrazu z serca nam wyrwać nie jest w stanie. I po największej nawet burzy, ci z nas, co się ostali, zdrowi czy ranni, z okopów, lasu czy piwnic, z zagranicy, czy tylko z domu, wrócimy do swej ziemi i będziemy ją orać. Józef Mackiewicz. Gazeta Codzienna, 1939

„[...]Michalas K. Pawlikowskis išgyveno didžiulį laikotarpį – nuo 1893 m. iki beveik trijų XX amžiaus ketvirčių.
[…] buvo: Minsko srities sūnus. […] tai buvo viena iš žemių, priklausančių unikaliam reiškiniui Europoje. Mat ji gulėjo specialioje juostoje nuo Ledinio vandenyno iki Juodosios jūros, kurioje viršutinis, valdantis gyventojų sluoksnis niekur nekalbėjo ta pačia kalba kaip apatinis sluoksnis.

Lenkijoje ir bajoras, ir valstietis kalbėjo lenkiškai; Rusijoje ir vieni, ir kiti rusiškai. Bet Suomijoje bajorija kalbėjo švediškai, valstiečiai – suomiškai; Baltijos šalyse bajorai kalbėjo vokiškai, o valstiečiai – estiškai ir latviškai; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – bajorai lenkiškai, o valstiečiai – lietuviškai ir baltarusiškai; ukrainietiškoje Voluinėje ir Ukrainoje iki Krymo viršutinis sluoksnis kalbėjo lenkiškai arba rusiškai, o valstiečiai – ukrainietiškai. Trumpai tariant, taip buvo iki 1914 m.
J. Mackievičius. Michał K. Pawlikowski. Wiadomości /Londonas/ 1972 Nr. 34 (1377)

***

‘[…]Man atrodo, kad tiksliausią tokio pobūdžio sugretinimą cituoja Fiodoras Stepunas: „XIX amžius buvo nesėkmingo gėrio amžius, o XX amžius – išskirtinai sėkmingo blogio“.

J. Mackievičius. Ostatnie dni Wielkiego Księstwa. „Kultura“ /Paryžius/ Nr.4/ 150 nuo 1960 m.

***

‘[…] Bolševikų laikais dažnai buvo girdėti sakant: O tas X arba Y, ar jis patikimas žmogus? – Taaaip! Juk tai lietuvis“. Iš esmės susiklostė taip, kad ne koks nors vienas visuomenės sluoksnis, o būtent visa Lietuvos buvo bolševikų priešas, baisi, kerštinga, su buožišku priešiškumu. Nes paskutiniojo karo metu Rytų Europos teritorijoje atsirado įdomus istorinis paradoksas. Nuo Pečengos iki Juodosios jūros, viskas, kas buvo demokratiška iš prigimties, taigi valstietiškos tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai, ir tos valstybės, kurios savo nepriklausomybę pelnė tarsi „juodomis nuo plūgo rankomis“, t. y. Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, priešu Nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Vientisoje grandinėje; tiktai „poniška“ Lenkija ir „kapitalistinė“ Čekija priešu Nr. 1 laikė Trečiąjį Reichą, o su sovietais sudarė sandorą.”
J. Mackievičius. Apie tikrą, paskutinį bandymą ir apie nušautą Buinickį. Kultura /Paryžius/, 1954 Nr. 11 (85)

***

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com