Baigiant mūsų diskusiją dėl Konstitucinio Teismo koncepcijos, negaliu apsimesti, kad  mes lygiaverčiais pagrindais su Jumis keičiamės nuomonėmis dėl konstitucingumo ir teisingumo supratimo. Tai apsunkina  mūsų amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumai.
Kai 2003 metais mūsų valdžios ir valdymo organai, siekdami likviduoti teisėjų nepaveikiamumą, vietoje normalių atlyginimų ir pagal juos mokėtinų  orios senatvės pensijų iš socialinio draudimo lėšų, teisėjams  ir prokurorams pasiūlė priimti „poveikio priemonę“ - „valstybines” pensijas, kurias teisėjai ir prokurorai  noriai priėmė. Šiurkštus ir akivaizdus  Konstitucijos 29 ir 52 straipsnių pažeidimas, savo esme atitinkantis atlyginimo mokėjimą iš biudžeto lėšų už praeityje eitas pareigas, yra antikonstitucinė privilegija, kuria naudojasi ir Konstitucinio Teismo teisėjai. Tokia ,,pseudopensinė“ praktika vienu metu likvidavo deklaruojamą siekį kurti demokratinę valstybę, grindžiamą (be kita ko) ir teisėjų nepaveikiamumu bei nepriklausomumu nuo politikų valios.

Galimai gyvenant išskirtinėmis sąlygomis, gilioje atskirtyje nuo tautinės daugumos, Konstitucinio Teismo teisėjams nežinoma ar nenorima žinoti apie tikrąją padėtį: vis gilėjančią turtinę bendrapiliečių atskirtį, pasitikėjimo teismais ir valstybės vadovais nuosmukį, nesaugumo jausmą, verčiantį darbingiausius mūsų šalies piliečius palikti savo Tėvynę.
Iki šiol Europos Sąjungoje buvo dvi šalys – Lietuva ir Lenkija, kurios ne tik nesudarė sąlygų teismų ir teisėjų nepaveikiamui, bet tas sąlygas vis blogino. Po atitinkamų pokyčių Lenkijoje, atrodo, kad priklausomi nuo politinės konjunktūros teisėjai liks tik Lietuvoje. Todėl, manau, visiems mums reikia veikti taip, kad Lietuva atsigautų ir galų gale turėtų nuo politikų  nepriklausomų ir nepaveikiamų teismų sistemą ir kad į čia, savo Tėvynę, norėtų grįžti visi Lietuvos sūnus ir dukros, mūsų vaikai ir anūkai. Apie ką ir aš svajoju. Nors nežinau ar sulauksiu.
Linkiu Jums sėkmės!
 Pagarbiai
 Ryšard Maceikianec, 2024 m. sausio 08 d.