Ankstu ryta su mano keturkije drauguže pradedame savo tradicinį pasivaikščiojimą. Rytas vėsus, sausas. Po kojomis šiugžda nukritę lapai.
"...kloja žeme lapų šilkas,
i kapus kelelis pilkas.
Ten palaidota motule,
ten tėvelis tyliai guli..." - išplaukia mintyse S.Neries eiles. Tikrai, greitai Vėlines.

Apie tai primena prie geliu kioskelio išsirikiavusios chrizantemos ir Vėlinių žvakes. Į lapų šiurenimą įsipina mintys apie gyvenimą, gyvųjų atminti, savo šaknis. Už nugaros suskambęs juokas suardę minčių rimti. Atsisuku. Pasirodo, pakeliui i mokykla keli mokinukai sugriuvo i sušluota lapu kupeta. Ridinėjasi tame cezanciame patale ir juokiasi, juokiasi. Jiems linksma. Ir jokios juodos bei sunkios mintys netrikdo jų mažų galvelių. Juk prieš akis toks ilgas ir nenumatytu stebuklu kupinas gyvenimas.
***
Vakare einame pasivaikščioti ant kalno. Iki pat miškelio pakraščio, kur naminiu gyvūnėliu kapines. O ten, tarsi nusileidę žvaigždes, pro sakas mirgėjo žvakes. Ant papūgos Kėsos, katytes Silvos, tiesiog Margio ir Rekso kauburėlių ar akmenėlių. Kas jas uždegė? Ar vaikai savo žaidimu draugams, ar pensininkai savo vienišu dienu palydovams? Sakoma, kad tai negalima, nes gyvūnai neturi sielos. O kodėl gi ne? Juk šventas Pranciškus Asyžietis visada apsuptas paukštelių ir žvėrelių. Ir šventas Rokas laikomas sunų globėju. Gal tos žvakeles greičiausiai tėra tik žmogišku šiltu jausmu išraiška...