Lietuva, paukšte laki
Kur Tu pašauta leki?
Kur Tavo drąsūs vaikai?
Kur tie eiklieji žirgai?
Lietuva, Tavo sūnai
Briuselio klusnūs tarnai.
Sklidę, negrįžę ilgai
Sutepto euro vargai.
Tavo kariūnų veidai –
Svetimo krašto aidai.
Kas jiems afganų kalnai?
Ten nepražysta linai.
***
Lietuva, garsiai sakyk;
Ne sakyk, o suklyk:
„Kas mes lietuvių kapai,
Ar nukabinti varpai?“
Gaudžia pavojaus varpai:
„Vėl rafinuoti šnipai
Steigia naujus etatus
Laužyt valstybės ratys“.
***
Lietuva, aš Tavyje!
Lietuva, Tu manyje!
Lietuva, stabtelk nelėk!
Lietuva, tik netylėk!
***
Aš, Lietuva, jus girdžiu.
Aš, Lietuva, jus lydžiu.
Aš, Lietuva, čia likau.
Aš, Lietuva, jums sakau:
- Tie - „prarastoji karta“
Lietuva laiko šventa.
Jie išugdys anūkus
Savo Tėvynės vaikus.
Aš, Lietuva, tavyje
Tavo vaikai manyje.
Savo vaikaičio širdy
Lietuvą kalbant girdi?
2009.08.01
BE TĖČIO
Skiriu Juozui Palioniui,
tęsdamas jo „Kilnumą“
Žemė prie Nemuno glaudės.
Nemunas žemę drėkino.
Plėtės ir švelniai, ir skaudžiai
Vešlūs pakrantės želdynai.
Kirto iškirto likimas
Patį brandžiausią uosyną.
Dūsauja likus laukymė,
Tyli graudus jaunuolynas...
* * *
Šios netekties nereikėjo,
Norint pajaust ir suprasti,
Kaip tėčio rankos mokėjo
Vaiko svajonę įprasmint.
Mama, neverk! Nepriversim
Lemtį daryt pakeitimų
Ir raudomis neatversim
Žiemai suartų arimų.
Tėčio augus ąžuolynas
Bus mums Tėvynės idėja.
Puošis ryškiausiais žiedynais
Paliktos Tau orchidėjos.
Jonas Šėla
2011 m. spalio 17 d.
Broliukas
Aš turiu broliuką Herkų,
Nors nedidelį, bet smarkų
Jisai tėtį ir mamytę
Vienas gali suvaldyti.
Kai užtraukia savo natą,
Šie bematant viską meta:
Pagal brolio žygio dainą
Jie bėgioja arba eina.
* * *
Man reikės dar palūkėti,
Kol broliukas ims kalbėti,
O tada drauge nuspręsim,
Kada dirbsim, kada švęsim.
Aš vyresnio brolio teisėm
Jam patarsiu, kur mes eisim,
O mamytė ir tėtukas
Eis, kur siūlo jiems broliukas.
Jonas Šėla
2011 m. balandžio 25 d.
Bitutės
Nuo blindės, šalpusnės – į avilio vidų...
Netrukus šimtai jų į klevą suskrido.
Dar kelios savaitės – jau soduose groja.
Klausai, svaiginiesi tuo žemišku Rojum.
Kur pienės, avietės ar liepa skarota,
Atrodo, bitutėms tikra medaus puota.
Iš tikro pilkutė, aplankius žiedelį,
Suranda nektaro mažutį šlakelį.
Bet tūkstančiams dūzgiant per ištisą dieną,
Mes pilstom jų triūsą kaip žalmargės pieną,
O kartais dejuojam: „Prasti bičių metai“,
Nes, vežant medutį, nesubraška ratai.
Ir visgi bitelė – didžiulė vertybė
Už auksą brangiau jos beribė kantrybė.
Kai valgome vaisių, daržovę ar uogą
Neturim pamiršt ir bitutės pasogą.
Nelinktų nuo vaisių obels ilgos šakos,
Nebūtų link daržo išmindžiotas takas,
Jei žydint tenai neskraidytų bitutės.
Jos mezgamam vaisiui kaip krikšto motutės.
Nektaras, žiedadulkės, pikis, balzamas –
Jų kvapo pritvinksta ne vien bičių namas.
Čia visas bitynas ir prieigos plačios
Mus skatina šūktelt: „Bitutės, Jums ačiū !“
Jonas Šėla.
2010 m. rugpjūčio 7 d.
Dzūkų grynuolis
Ar žemė mums kėlė žolę,
Ar žolės sūpavo rasą,
Kai tarsi princą gražuolį
Išvydom Vaisietą basą?
Iš ten, kur Dzūkijos pušys,
Kur gyvas Perlojos gandas
Atėjo, žodį išpuošęs,
Tikrasis Krėvės studentas.
Ir vien dėl laisvojo Aro,
Kurį Lietuva pamilo,
Kažkam norėjosi karo,
Kažkam – laisvų dzūkų šilo...
Nelengvas laukė grįžimas
Po Aro skrydžio į sceną,
Bet lėmė pasiryžimas,
Kurs Aro širdy gyvena.
Tad sklando padangėj Aras,
Gentainiai Lietuvą gina,
Artojai žemelę aria,
Vaisieta posmais gaivina.
Prakilnios Vaidilos maldos.
Jis tvirtas tartum jaunuolis.
Dievų galybė užvaldo,
Kai kalba dzūkų grynuolis.
Jonas Šėla
2010 m. rugsėjo 22 d.
