…Złamanie Traktatu Suwalskiego i Żeligowskiada były największym błędem, który zaciążył na losach tej części Europy Wschodniej. A stworzona przez Piłsudskiego Litwa Środkowa, była niewątpliwie szopką wysoce szkodliwą. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Pranešimas Mokslinei – praktinei konferencijai „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Vilnius 2011 m., rugpjūčio 25 d.

Kalbant apie stereotipus bei aiškinantis galimybes juos koreguoti, keisti, bet kažin ar įveikti, ar juos kam nors panaudoti svarbu žinoti kaip ir kodėl jie atsirado, kam jie buvo naudojami. Mano pranešimo tikslas – bandyti atkreipti dėmesį, jog nūdienos viešajame diskurse, o ir teisinėje aplinkoje, vyraujantis lenkų Lietuvoje kaip įprastos tautinės mažumos statusas – nekorektiškas. Mano nuomone, toks požiūris, traktuotė –  viena iš priežasčių dėl ko atsiranda valdžios, politikų, nemažos lietuviškos visuomenės dalies nesusikalbėjimai, įtampos ir priešpriešos su Lietuvos lenkų tautine -kultūrine grupe.

Kodėl nekorektiškas? Kadangi esu istorikas, tad tikraisiais būsiu nuobodus tai mūsų auditorijos daliai, kuri mano, jog „atkasinėti lavonų nereikia“, nes ir be jų turime problemų. Tačiau aš manau, kad nūdienos problemos neatsiranda „čia ir dabar“, o turi gilesnes šaknis praeityje, procesų, kurie išsitęsia iki mūsų dienų „genezinėje stadijoje“. Pranešime svarstoma tema – iki šiol besiplėtojančio nacionalizmo proceso sudėtinė dalimi. Taip jau atsitiko, kad XIX amžiuje susiformavusios arba pradėjusios formuotis modernios visuomenės ir toliau funkcionuoja šio proceso rėmuose.
Tad noriu pasidalinti keliomis pastabomis dėl Lietuvos lenkų raidos ypatybių šio proceso plėtojimosi metu. Tai darysiu, primindamas, atkreipdamas dėmesį į akademinių tyrimų išvadas, atskirų asmenų savireflecija ar reflekcija.
Iš akademinių tyrimų žinoma, kad tautą galima traktuoti kaip modernizacijos procesų kūrinį ir kaip sudėtinę tokių procesų dalį paskutiniuose dviejuose Europos istorijos šimtmečiuose. Dėl šių procesų pasekoje susiformavo du skirtingi Europos modernių tautų tipai. 1.Etninis-kalbinis (arba etnokultūrinis) tautos tipas, kurio tapsmą lėmė etniniai, ypač kalbiniai, elementai, tapę bendruomenę konstitutuojančiais veiksniais.  2. Politinės tautos tipas, kur svarbiausiu tokiu veiksniu buvo valstybinės priklausomybės jausmas t.y. politinės vertybės privelijavo prieš etninį partikuliarizmą. Tipiniais pavyzdžiais dažnai nurodomi atitinkamai prancūzai  ir vokiečiai. Tokio aiškaus susiskirstymo nerandama Vidurio Rytų Europoje, kuriai charakteringas daugiau antrasis tautos tipas. Tai apsprendė senųjų valstybinių struktūrų sunaikinimas (ypač senosios Žečpospolitos padalinimas) bei lėta kapitalistinio ūkio raida.  Todėl individus integruojančiu veiksniu čia tapo etnokultūriniai elementai. Pagal juos, o ne valstybinę priklausomybę, valstybės teritoriją identifikavo save  individai.  Tačiau, kaip rodo faktai, vis tik, buvusios valstybės teritorija, formuojantis modernioms tautoms šiame regione, tebebuvo vienu iš individo tautinės identifikacijos  faktorių. Dažnai ji  veikė jau kaip “tėvynės”, “gimtosios žemės” veiksnys. Žinia, kad  tėvynės ir tautos priklausomybė yra abipusė. Tėvynė daugiausia išreiškia tas vertybes, kurios yra neatskiriamos nuo tautinės kultūros, yra svarbūs jos elementai. Todėl emigrantas tol yra tos tautos nariu, kol savo tėvyne laiko “senąjį kraštą”. Kai savo tėvyne pradeda laikyti naująją tėvynę, jis tampa ir naujos tautos atstovu. Tokio tautinio mentaliteto ypatumai, formuojantis modernioms tautoms buvusios LDK teritorijoje, yra pateikę netikėtų tautinės identifikacijos konstruktų.

 Lenkų Istorinėje Lietuvoje mentaliteto tyrinėjimų pagrindines kryptis aptaręs Juliuszas Bardachas pateikė gana išsamią lenkų tautinės sąmonės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (toliau – LDK) žemėse raidos charakteristiką 1. Apibūdinęs lenko Istorinėje Lietuvoje 2 tipą, mokslininkas pažymėjo tą faktą, jog lenkai pagal savo kilmę buvo ne kolonizatoriai, bet atstovavo vietiniam elementui - buvusiems lietuviams ir baltarusiams, o tiksliau iš esmės LDK sulenkėjusiai bajorijai, didikams.  Istoriografijoje panašaus požiūrio laikėsi Mykolas Römeris 3, Juozapas Albinas Herbačiauskas 4, Ludwikas Abramowiczius 5, Edwardas Maliszewskis 6, Antanas Kulakauskas 7 ir kt. Visi jie pažymėjo tokių lenkų visuomenės komunikaciją su liaudiškomis baltarusių ir lietuvių visuomenėmis bei jų kultūrinę sąveiką. Buvo konstatuota, kad lenko Istorinėje Lietuvoje tipas įvairiais požiūriais buvo artimesnis lietuviams bei baltarusiams nei - kaip sakoma  -  koroniažams, t.y. lenkams iš etninės Lenkijos. Pastebėtas buvo ir lenkiškosios kultūros LDK savitumas, palyginti  su Lenkijos Karalystėje besiplėtojusia lenkų kultūra. Ji buvo įvardinta kaip lenkų subkultūra, t. y. kultūra patyrusi vietinių gyventojų, liaudiškų baltarusių ir lietuvių, poveikį. Visa tai atsispindėjo tokių lenkų mentalitete 8. Kaip vienas svarbiausių lenkų Istorinėje Lietuvoje mentaliteto bruožų, pastebėtas, pirmiausia J. Bardacho, o vėliau nuodugniau tyrinėtas J.Jurkiewicziaus,  Z.Solako, J.Savickio, A.Smoliančiuko 9, buvo nurodytas jų politinės (istorinės) sąmonės dvisluoksniškumas 10.

    Išanalizavęs įvairias tokios sąmonės raiškos formas, remdamasis konkrečiais individualiais ir grupiniais atvejais, J. Bardachas pastebėjo, jog “tokia situacija sukūrė įvairias netipines, klasifikacijai sunkiai pasiduodančias ir asmenų, ir visuomenės grupių visuomeninės sąmonės formas.”11   Tarp kita ko, tai nebuvo unikali situacija būdinga tik buvusios LDK teritorijoms. Europinėje istoriografijoje yra pastebėta, jog tautinės identifikacijos komplikacijos yra dažnos etnokultūrinių paribių teritorijose .12

 Kada atsiranda pirmą kartą pavartota “Lietuvos lenko” sąvoka tiksliai atsakyti negalime. Griežčiau ji apibrėžiama nuo XX a. pradžios ir dažniausia lenkiškumo raiškos ypatybių kontekste. Sinonimišku jai laikytinas, ypač amžiaus pradžioje dažnai vartotas “lietuvis – lenkas” (Polak  - Litwin) terminas.  Lenkiškumą ir lenkų savitumą Lietuvoje periodinė spauda – Peterburge leidžiamas “Kraj” – pažymėjo jau 1906 m. 13 Dėl šio laikraščio puslapiuose dar 1905 m pasiūlyto "Lietuvos lenko" termino sampratos karštai ginčijosi Ottonas Zawisza. 14 1908 m. M. Römeris savo žinomoje studijoje apie lietuvių tautinį judėjimą Lietuvos lenkus apibūdino kaip vietinį elementą, kuris polonizavosi istorinio proceso metu. 15 1911–1912 m. lenkiškumo Lietuvoje situacija ir Lietuvos lenko ypatybės jau buvo aptariamos lenkiškuose centriniuose periodiniuose leidiniuose – “Świat” 16, “Tygodnik Polski”. 17 1912 m.,  vienas iš to meto lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius Lietuvos lenkais vadino “lenkiškai kalbančius piliečius” - krajovcus, ne su vienu iš jų buvo pažįstamas, kartu Vilniuje veikęs. 18 Lietuvos lenko sąvoką 1913 m. vartojo M. Römeris ir Ludwikas Abramowiczius savo ginče dėl krajovcų idėjinių nuostatų, formuojantis tautinėms visuomenėms  Istorinės Lietuvos (Lietuvos ir Baltarusijos) teritorijoje. Beje, L. Abramowiczius taipogi Istorinės Lietuvos lenkus traktavęs kaip etnokultūrinę bendriją besiskiriančia nuo etninės Lenkijos lenkų,  pasisakė už Lietuvos lenkų visuomenės, kaip atskiro darinio, t. y.  tautos,  funkcionavimą. 19 Apie 1915-1917 m. ji jau sutinkama gana dažnai ir vartojama tokių lenkų savitumui apibrėžti. 20 Charakteringas tam laikui būtų vieno iš “Myśl Polska” korespondento pastebėjimas – “, kad lenkybė Lietuvoje yra visiškai nepriklausoma nuo Varšuvoje keliamų lozungų. Ši lenkybė yra skirtinga, lokali; ar ji begyventų vien tik savo pajėgomis, ar tik vegetuotų – jai įtaką daro vietiniai veiksniai. Apie jokį Lietuvos lenkų “sugrįžimą” į etnografinę Lenkiją negali būti nė kalbos, nes iš esmės visi jie, ne iš ten atėję, ir tik Lietuva yra tas kraštas, su kuriuo jie etnografiškai susiję.”21

Taigi, koks Lietuvos lenko sampratos turinys? Manau, kad ieškant atsakymo į šį klausimą iškalbinga gali būti M. Römerio reflekcija. Savo autobiografijoje rašytoje apie 1925 m. yra išdėstęs keletą pastebėjimų, kurie padeda atsekti Lietuvos lenko tautinio identiteto savitumus, manyčiau, charakteringus ne tik jam. Apie savo identiteto ypatumus 1898-1901 m., kai asmeniškai susidūręs ir pažinęs lietuvių tautinį sąjūdį, privertusį jį apsispręsti būti lenku,  jis rašė: “Aš dar tuomet[...] Lenkijos [..] net nepažinojau, pirmą sykį buvau Lenkijoje - Varšuvoje - būdamas 20 metų amžiaus (1900 m.), ir tai tiktai kelias dienas, lenkų - “koroniarzų” psichinio tipo nemėgdavau.

    Aš tada dar nežinojau, kad mūsų  -  t. vad. Lietuvos Lenkų -  tragedija, arba bent vienas mūsų tragedijos veiksnys  tame, kad mes neturime savo vardo, kad mūsų siela yra dviejų tautinių sielų ypatinga koncepcija (aut. pabr. - R. M.), kad esant konfliktui tarp tų dviejų sielų mums yra sunkiau, negu kam nors kitam, nusistatyti teisingai ir nemeluoti; mes naudojamės vardu (Lenkų), kuris neatitinka mūsų ypatingai esmei ir kuris nereiškia mūsų giliausių psichikos ir būdo pagrindų, išaugusių iš Lietuvos žmonių būdo bei psichikos; iš giliausių vietinės etniškos formacijos šaknų (Lietuvių ir Baltgudžių). Mes nesame Lietuviai nei Baltgudžiai, bet mes nesame ir Lenkai. [ ... ] Mūsų, susipratusių “Lietuvos lenkų”, kurie nevirto nei Lietuviais nei Lenkais - tuo tarpu yra vos maža saujelė. ...” .22

 Beje, 1933 m., būdamas Kauno universiteto rektoriumi, jis pokalbyje su žurnalo “Trimitas” korespondentu prisipažino, kad save priskirtų Lietuvos lenkų tautai, jeigu tokia tauta egzistuotų. 23 Tokios tautos atstovu, jos protėviu M.Römeris laikė A. Mickevičių ir su jo psichika identifikavo savo savimonę. 1920 m. jau grįžęs į Lietuvą, rašė savo artimam pažįstamui, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, tuo metu dirbusiam Lietuvos atstovybėje Romoje Jurgiui Šauliui: “ Aš nesu nei išskirtinai lenkas, nei išskirtinai lietuvis, bet tuo pačiu metu ir lenku, ir lietuviu. Kuo buvo Adomas Mickevičius nežino nei lenkai, nei lietuviai. Bet labai gerai tai žinau aš, nes pats esu tokiu pat, kaip jis, nes pats jaučiu tai, ką jautė jisai, nes pats taipogi priklausau tai pačiai psichinei rasei kaip ir jis. Yra tai išmirštanti rasė, o visa tai, kas išmiršta, yra nevaisinga” .24

Tad atsakymas  Römerio lūpomis tarsi duotas – Lietuvos lenkų kaip tautos jau tuomet nebebuvo. Bet apskritai ar ji galėjo būti? Ko trūko, ko reikėjo savarankiškai Lietuvos lenkų tautai susiformuoti?  Tai klausimas kuriam išsamaus atsakymo dar neturime. Tam tikra prasme gaires atsakymui yra nubrėžęs profesorius J.Bardachas žinomoje savo knygoje “O dawnej i nie dawnej Litwie”. Jis Lietuvos lenkus arba lenkiškai kalbančius lietuvius palygino su Belgijos valonais, jungiančiais prancūzų kalbą ir kultūrą su etninio atskirumo pajauta bei belgų valstybiniu patriotizmu.

Anot J.Bardacho, paralelė tarp Belgijos valonų ir Lietuvos lenkų praktikoje neįsikūnijo dėl to, kad Lietuvos lenkai rėmėsi pirmiausia šlėkta ir inteligentija, dažniausiai šlėktiškos kilmės, o šie visuomenės sluoksniai nesudarė daugumos, tapatinusios save su lenkiškumu. 25

Kad susiformuotų Lietuvos lenkų tauta, to aiškiai  buvo per maža. Vis tik, manau, kad būta ir kitų faktorių, kitų priežasčių lėmusių negatyvų šio reiškinio rezultatą. Tarp jų ir minėtasis beatsikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių tautinis pobūdis, nulėmęs tų valstybių priešpriešą ir, sakyčiau,zoologinį savo raiška jų konfliktą. Konfliktą, kurį suponavo to meto abiejų valstybių aktyviai praktikuojama nacionalizmo ideologija. Dėl jos poveikio tautinio identiteto pasirinkimo variantai buvo tik du: arba būti lenku ir tapatintis su Lenkija, prarandant turėtą buvusios Lietuvos lenko savitumą, bet netampant tautinės mažumos atstovu, arba tapti lietuviu, einant į konfliktą su savo lenkiškąja prigimtimi, bet tampant “savu” pagrindinei to meto Lietuvos visuomenės daliai.

Tačiau mūsų dienomis, kai mes kaip valstybė, visuomenė būdami ES sudėtine dalimi bent viešai atiduodami pirmenybę demokratinėms vertybėms, kai tarsi pripažįstame mūsų, kaip visuomenės, raidoje egzistavusį LDK lenkiškos kultūros (civilizacijos) reiškinį ir jo padarinius, rezultatus laikome mūsų kultūrinio paveldo savastimi (pvz.: „dvarų apsaugos programa“ ir pan.) teigti, jog Lietuvos lenkai yra įprasta tautinė mažuma, mažiausiai, yra negarbinga, o šiaip - neteisinga. Kaip neteisinga, ginčyti, jog jie nėra Lietuvos autochtonai, o ateiviai ir panašiai. Matyt dar kartą  verta čia priminti M.Römerio pastebėjimą, kad  “Lietuviški polonizuoti elementai – bajorija ir katalikai miestiečiai – negali būti laikomi svetimšaliais, atvykėliais ar juolab kolonistais, kaip vokiečių baronai Latvijoje ar Estijoje, nes dauguma jų “istoriškai išauga” iš to paties etnografinio kamieno  kaip didžioji krašto gyventojų dalis. Jų “lenkiškumas” yra padarinys istorinio proceso, kuris netolygiai veikė įvairius lietuvių tautos socialinius sluoksnius, skaidydamas tautą į įvairias kultūrines grupes” . 26

Taigi, šio pranešimo moralas būtų toks : „Būdami tam tikra prasme „šeimininkais“ savo namuose, nestatykime barjerų jungtis į „šeimininkystę“ tiems kurių vaidmuo mūsų kultūrinėje tradicijoje – akivaizdus, ką netiesiogiai jau pripažįstame. Nėra nei „daugumos“ nei „mažumos“, o yra „Lietuvos piliečiai“, kurie gyvenimo taisykles kuria  susitarimo, sutarimo, o ne primetimo principu“. Tuomet tiks atsiras pasitikėjimas vienas kitu ir nereikės Lietuvai rūpintis Lenkijos lietuviais, o Lenkijai – Lietuvos lenkais. Gal būt, tuomet, viena Pavilnio lenkų mokyklos mokytoja neturės gaišti laiko aiškindama mūsų valdžios institucijose, jog mokykla  nesinaudoja ir nenori naudotis parama lenkų tautinei mažumai iš Lenkijos ir  nori bei prašo spręsti problemas su savos - Lietuvos valdžios pagalba. Nes ir pati yra ne mažumos atstovė, o Lietuvos pilietė.


1  J. Bardach, Odawnej  i niedawnej Litwie, Poznań, 1988, s. 197 - 292.
2 XX a. pradžioje šis terminas dažniausiai buvo siejamas su  tuometiniu Rusijos imperijos "Šiaurės Vakarų kraštu" ir apėmė  tuometines Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko gubernijas.
3 M. Römer, Litwa, Studyum o odrodzeniu narodu litewskiego, Lwów, 1908, s. 27; M.Römer, Stosunki etnograficzno-kulturalne na Litwie, Kraków, s. 20; М. Ромер,  Е. Ромер  Охенковска, Поляки.  Формы националного движения в современных государствах, Санкт Петербург, 1910, с. 356. M.Römer, Dwie teorii o Polakach litewskich, Zeszyty historyczne, Paryż, 1993, z. 106, s. 131 – 138; M. Römer, Dwie formuly, Przeglad Wileński, 1925, Nr. 6.

4 J. A. Herbaczewski, Odrodzenia Litwy wobec idei Polskiej, Kraków, 1905, s. 33, 61.
5 Przemówienie red. L  Abramowicza, Przegląd Wileński, 1926, Nr.13.
6 E. Maliszewski, Polacy i polskość na Litwie i Rusi, Warszawa, 1916, s. 36 – 37.
7 A. Kulakauskas, Lietuvos bajorija ir lietuvių tautinis bei valstybinis atbudimas, Literatūros teorijos ir ryšių problemos. Etnosocialinė ir kultūrinė situacija XIX a. Lietuvoje, Vilnius, 1989, p. 9 - 24.
8 J. Bardach, Min.veik.. p. 197.
9 J.Jurkiewicz, Rozwoj polskiej myśli politycznej  na Litwie i Białorusi w latach 1905–1922, Poznań 1983; Z.Solak, Między Polską a Litwą. Życie i działalność Michała Römera 1880-1920. Kraków 2004; J.Sawicki, Michał Römer a problemy narodowściowe na ziemiach byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Toruń 1998; A.Smalanczuk , Ewolucja ideologii krajowej w społeczno-politycznej działalności Romana Skirmunta (1905-1921), Krajowość – tradycje zgody narodów w dobie nacjonalizmu. Poznań  1999,  s.110-117.
10 J.Bardach, Min. veik., p. 201-206. Pažymėtina, kad šį reiškinį dar 1926 m. yra aptaręs ir J. Bouduin de Courtenay, W kwestii narodowościowej, Warszawa 1926, s. 17 – 20.
11 J.Bardach, Min.veik.,  p. 200.
12  A. Kłoskowa, Konwersja narodowa i narodowe  kultury, Kultura i spoleczeństwo, t. XXXVI, 1992, Nr. 4, s. 8.
13  J.S. [?], Litwa i Ruś. Kwestja polska na Litwie i Rusi, Kraj, 1906, Nr. 26, s. 13 - 14.
14 O. Zawisza, Litwini  w Litwie, Wilno, 1907, s. 12 - 14.
15 M. Römer, Litwa, s. 27
16 W. Baranowski, Polskość na Litwie, Świat, 1911, Nr. 23, s. 1 - 3.
17 Wł. Dw., Polak-Litwin, Tygodnik Polski, 1912, Nr. 7, s. 579 - 581.
18  Kg. [Kazys Grinius), Iš nelaimių mokykimės, Lietuvos žinios, 1912 05 26, Nr. 61
19 M. Römer, Dziennik, t. 2, Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka (toliau – MAB), f. 138 - 2230, l. 89, 227, 252. L. Abramowicz, Stanowisko krajowe a idea narodowa, Przegląd Wileński, 1913, Nr. 13 - 14.
20 E.Maliszewski, Żywioł polski na Litwie, Warszawa, 1918, s. 4 - 7: M.Świechowski, Żywioł polski na ziemiach litewskich, Zakopane, 1917, s. 44  - 45.
21 B.H., Polskość na Litwie, Myśl Polska, 1915, z. 4, s. 46 - 47.
22 Mykolo Römerio autobiografija, Lietuviu istorijos studijos, t. 13: Mykolas Römeris, p. 190 - 191.
23 V. Bičiūnas, Kelias į Vilnių, Trimitas, 1933, Nr. 28, s. 28. Beje, kaip nurodo J. Sawickis, M. Römeris 1927 m. save oficialiai, dokumentuose pristatė Lietuvos lenku (“Polak litewski”). –  J.Sawicki, Michał Römer a problemy narodowościowe na ziemiach byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego, s. 143.
24 M. Römer, Dziennik, t. 28,Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka ( toliau – MAB), f. 138 -  2254,  l. 240.
25 Ten pat, p. 268.
26 M.Römer, op. cit., p.27.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com