…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Laiškas dienraščio „Rzeczpospolita“ redaktoriui

Gerbiamas Pone Redaktoriau,
Su didele nuostaba perskaičiau 2011 m. gegužės 10 d. dienraštyje  „Rzeczpospolita“ išspausdintą Lenkijos užsienio reikalų viceministrės Grażynos Bernatowicz straipsnį „Nesipiršime su draugyste“ („Nie będziemy się narzucać z przyjaźnią“). 
Straipsnio pradžioje ponia viceministrė patikina, kad „nėra lengva sugyventi tautoms, turinčioms bendrą istoriją“. Todėl tokioms tautoms būtina „įveikti blogus prisiminimus ir susitelkti bendradarbiavimui visur, kur tik mato politinę prasmę ir suinteresuotumą“

Lietuva ir Lenkija kaip tik yra tokios tautos. Be jokių abejonių tenka sutikti su ponia viceministre, kad po nepriklausomybės paskelbimo Lietuva jautė Lenkijos paramą tarptautinėje arenoje „ten, kur tai buvo įmanoma ir geidžiama“. Santykių pozityvą išreiškė ir 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartis.

Deja, po šių objektyvių ir, manyčiau, abiem pusėms malonių tiesų netikėtai pasigirsta grėsmingos  viceministrės salvės į kaimyno daržo pusę: „Lietuva savo pagrindiniu uždaviniu pasirinko pataikavimą nacionalistiškai nusiteikusių politikų grupėms, kurių veiksmai mažai teatitiko Lietuvos visuomenės požiūrį“. Įrodymus tokiam absurdiškam teiginiui ponia viceministrė pasirinko taip pat nemažiau absurdiškus. 

Lenkų švietimas Lietuvoje – pavyzdys pasauliui

Anot jos, valdžios žaidimo įkaite tapo Lietuvos lenkų mažuma, o jos vienintele nuodėme esą tapo „noras išlaikyti savo kalbą, savo kultūrą ir tradicijas“. Kas galėjo poniai viceministrei pameluoti, kad Lietuvos lenkai turi problemų išlaikydami savo kalbą? Juk kalba formuojama mokykloje ir niekas negalėtų paneigti, kad niekur pasaulyje lenkai neturi tiek galimybių puoselėti savo kalbą kiek Lietuvoje. Kokioje dar pasaulio šalyje lenkai turi 50 lenkiškų vaikų darželių, 100 mokyklų, tarp jų 14 vidurinių, aukštąją lenkišką mokyklą (Bialystoko universiteto filialą)? Niekur.  Jokia kita pasaulio šalis negali varžytis su šia pritrenkiančia statistika.

Pirmajame Polonijos švietimo forume (Pultusk, 1995 07 23-27), kuriame dalyvavo lenkų švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažinta, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje. Nuo to laiko padėtis jei ir keitėsi, tai  tik į gerąją pusę. Deja,  vietoje to, kad reklamuotų Lietuvą, kaip  geriausią lenkų švietimo pavyzdį visam pasauliui, Lenkijos valdžios atstovai keikė ir keikia Lietuvos valdžią dėl lenkų švietimo pačiais bjauriausiais žodžiais ne tik savo šalyje, bet ir aukščiausiose Europos instancijose.  

1997 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339 dėl Lietuvos, kurioje greta kitų dalykų pažymėta, kad įvairios administravimo reformos vykdomos pagal Europos Tarybos programas; teisė vartoti tautinių mažumų kalbas yra juridiškai apsaugota pagal Europos regionų, arba mažumų kalbų chartijos principus; mažumų  klausimai sprendžiami laikantis abipusio kompromiso. Asamblėja tuomet pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis.  Argi tokio Lenkijos ir Europos pripažinimo neužtenka?

Dar vienas palyginimas. Anot Lenkijos užsienio reikalų ministerijos dokumento „Raport o sytuacji
Polonii i Polaków za granicą
“, Baltarusijoje tik 13,3 proc. lenkų pripažįsta lenkų kalbą gimtąja kalba, Ukrainoje – 12,5 proc., Latvijoje – maždaug trečdalis, o Lietuvoje lenkų kalbą gimtąja laiko net 85 proc. Lietuvos lenkų. Argi dar reikia įtikinamesnių skaičių pripažinti, kad Lietuvoje sąlygos lenkų tautinės savimonės ugdymui, pirmiausia kalbai, yra beveik dešimt kartų geresnės negu Baltarusijoje ar Ukrainoje, pustrečio karto geresnės nei Latvijoje? Deja, šie faktai vis tiek negelbsti Lietuvos nuo nuolatinio politinio daužymo tiek Lenkijoje, tiek Lenkijos pastangomis ir Europoje. Latvija, Ukraina ir net Baltarusija dėl lenkų kalbos puoselėjimo, kaip žinome, jokių priekaištų iš Lenkijos nesulaukia.    
   
Gatvių pavadinimai – valstybių vidaus reikalas

Viceministrės aiškinimas, kad 1994 m. sutartyje minima garantija „lenkų mažumos gyvenamuose rajonuose kabinti dvikalbes lenteles“ visiškai neatitinka tikrovės. Sutartyje nieko apie tai nekalbama.

Tiesa, apie tokias lenteles sakoma Europos rėminėje tautinių mažumų apsaugos konvencijoje, kurią pasirašė ir Lietuva, ir Lenkija. Tačiau čia kartu paaiškinama, kad  „įgyvendindamos šį principą Šalys privalo deramai  atsižvelgti į savo specifines sąlygas ir savo teisines sistemas“  ir imperatyviai primenama, kad  „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys  privalo gerbti konstituciją ir kitus įpareigojančius jų šalių įstatymus“.
Jeigu Lietuvoje Valstybinės kalbos įstatymas nurodo, kad „oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“, tai reiškia, kad šį įstatymą, kol nėra kitokio,  turi gerbti ir vykdyti visi, taip pat ir tautinėms mažumoms priklausantys šalies piliečiai. Tai, kad Lenkijoje yra lietuviški užrašai „Punskas, Vaičiuliškės“ visiškai nereiškia, kad suverenioje Lietuvoje irgi turi būti panašiai, t.y. galioti kitos valstybės - Lenkijos  tvarka.
Beje, neseniai Lenkijos prezidento aplankytame Lietuvos miestelyje Maišiagaloje iš tikrųjų nėra lentelės su lenkišku miestelio pavadinimu  Mejszagola, bet de facto yra lenkiški gatvių pavadinimai (Punske lietuviškų gatvių pavadinimų nėra), taip pat prie seniūnijos ir  ant kiekvieno jos kabineto durų  yra ir lenkiški užrašai (Punske tokių taip pat nėra).
Taigi jei suskaičiuotume visas tokias lenteles ir užrašus, pamatytume, kad lenkų kalbos Maišiagaloje ko gero yra žymiai daugiau nei Punske lietuvių. Vis dėlto pripažinkime, kad lyginti ir skaičiuoti, kas kur kiek turi lentelių ir iš to daryti politiką, yra vaikų žaidimas. Kiekviena šalis tvarko tokius reikalus taip, kaip jai atrodo geriau. Reikalauti, kad kitoje šalyje būtinai būtų dvikalbės kaimų lentelės, bet savivaldos įstaigose tokių užrašų gali nebūti ir atvirkščiai, kad kitoje šalyje būtų dvikalbiai įstaigų kabinetų užrašai, bet tokie patys kaimų pavadinimai nebūtini, yra visiška kvailystė. 
 

Pavardžių rašymas ir ES Teisingumo teismas

Ką tik (gegužės 12 d.) paskelbtoje išvadoje Europos Sąjungos Teisingumo teismas pripažino, kad „nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus... atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles“.  Kalbant paprasčiau, Europa pripažino, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus.
Taip pat „nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms... taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę... laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų...“.

Gyvenimas rodo, kad nepatogumai atsiranda kaip tik atsiranda rašant svetimas pagrindinės tautos atžvilgiu pavardes, nes įvairiose kalbose skirtingai užrašant garsus ir pateikiant savo pavardę (pvz., lietuvišką Lenkijoje ar lenkišką Lietuvoje), kiekvieną originalios pavardės raidę ko gero tektų ištarti atskirai. Be to atsirastų problemų su tokių pavardžių įvedimu į kitos kalbos gramatinę sistemą. Visa tai nulėmė, kad, pvz., lietuviškų pavardžių susigrąžinimas Lenkijoje nėra populiarus, analogiškai būtų ir Lietuvoje su lenkiškomis pavardėmis. Pagaliau yra dar ir juridinis momentas. Štai Vokietijoje gyvenančios lenkės moterys su skirtinga (nors ir viena raide) nei vyro pavarde turi nemažai vargo, tvarkydamos juridinius, finansinius reikalus ar tiesiog įrodinėdamos, kad yra vyro žmona ar duktė. Todėl Vokietijos lenkės keičia savo pavardes į vyriškas ir tampa, pvz., Wanda Czarnecki ar Alicja Tomaszewski, nes taip Vokietijoje yra ir juridiškai geriau, ir šiaip gyventi patogiau. Tačiau, kiek žinau, Lenkijos pareigūnai nė vienu žodžiu niekada neužsiminė apie „baisią“ lenkiškų pavardžių Vokietijoje rašymo tvarką, tuo labiau nekaltino šios šalies tarptautinėse organizacijose.

Dar vienas Europos Teismo nutarimo punktas dėl diakritinių ženklų: „nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms... atsisakyti pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai liudijime būtų užrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose“. Tai reiškia, kad lietuviškos ar lenkiškos pavardės kitoje ES valstybėje gali būti rašomos be šioms kalboms būdingų diakritinių ženklų, jų reikalauti nėra pagrindo.

O jei dėl mano asmeniškos, ne Europos teismo nuomonės, tai manyčiau, kad raidė W nelietuviškose pavardėse kada nors bus įteisinta. Štai švedai tik po ilgus dešimtmečius trukusių ginčų oficialiai priėmė į savo abėcėlę raidę W, kuri pasitaiko svetimos kilmės žodžiuose. Tik nuo 2006 metų ji įgavo visas švedų abėcėlinės raidės teises. Panašų kelią, matyt, turės nueiti ir lietuvių kalba. Tačiau ar su šia „iškentėta“ raide kai kuriems Lietuvos piliečiams gyventi bus tikrai patogiau, dar neaišku.   

 

Viceministrė prieš lenkišką tvarką...

„Lenkiškumo išlaikymo pagrindu tapo lenkiškos mokyklos, kuriose istorija ir žinios apie protėvių kraštą buvo dėstoma lenkiškai. Bet ir tai turi greitai pasikeisti“.
Jaučiu viceministrės balse apgailestavimo intonaciją. Kiti Lenkijos politikai trenkia dar smarkiau Neseniai „Rzeczpospolitoje“ buvo išspausdintas Jaroslawo Kaczynskio straipsnis „Baltiškasis Tusko Waterloo“ (Bałtyckie Waterloo Tuska). Jame rašoma, kad naujasis Lietuvos švietimo įstatymas sudavė „skaudų kirtį lenkų švietimui šiame krašte“... tai stipriausias smūgis lenkams per keliasdešimt metų... net sovietų okupacijos laikais švietimo nuostatos buvo lenkams palankesnės nei dabar...  švietimo įstatymo reikalas tai gerų lenkų ir lietuvių santykių griovimo viršūnė“.

Šios mintys nieko bendro neturi su realybe. Lietuvių kalbos mokymo sustiprinimas ir baigiamojo egzamino sulyginimas su reikalavimais visoms šalies mokykloms   – tai ilgai lauktas ir nepaprastai reikalingas Lietuvos lenkų bendruomenei žingsnis, prilyginantis valstybinės kalbos mokymą Lietuvos tautinių mažumų mokyklose prie visame pasaulyje, tame tarpe ir Lenkijoje, įprastos tvarkos. Valstybinės kalbos susilpnintas mokymas, kaip kad buvo iki šiol, kasė duobę ne tik Lietuvos lenkų jaunimo karjeros kelyje, bet ir diskreditavo lenkų švietimą, suteikdamas jam antrarūšio reikšmę.

Pavyzdžiui, Baltarusijos Gardino lenkų mokyklos direktorė Danuta Surmacz, sužinojusi apie susilpnintą valstybinės kalbos dėstymą Lietuvos lenkų mokyklose, pasakė, kad panaši padėtis  Baltarusijos lenkų mokyklose turėtų katastrofiškų pasekmių – niekas neitų į tokias silpnas mokyklas, o jas baigusieji turėtų aibes problemų. Vienintelėje Čekijos lenkų vidurinėje mokykloje čekų kalbos abitūros egzaminas taip pat niekuo nesiskiria nuo kitų šios šalies mokyklų. Aimanuojant dėl lietuvių kalbos mokymo prilyginimo Lenkijoje egzistuojančiai tvarkai, matyt, Lenkijai reikėtų  protestuoti ir prieš antros užsienio kalbos įvedimą Lietuvos lenkų mokyklose, nes šį žingsnį taip pat galima būtų vadinti smūgiu lenkiškam švietimui, todėl, kad per šias pamokas taip pat yra daugiau kalbama ne lenkiškai...    

*       *       *

Kaip gyventi ir sugyventi dviem dabartinės vieningos Europos kaimynams ir netgi broliškoms tautoms, jei žvilgtelsime į tolimesnę istoriją? Unikalus istorinis pagrindas kaip tik turėtų lemti intensyvų mūsų santykių puoselėjimą ir tapti vienu iš abiejų šalių užsienio politikos prioritetų. Deja, nuolatiniai prasimanymai, sklindantys  nuo Vyslos krantų skaudžiai torpeduoja mūsų broliškų tautų gyvenimą ir sugyvenimą.

O kaip būtų gera, jei susitikę mūsų tautų politikai, intelektualai, paprasti žmonės kalbą pradėtų ne nuo lietuviškų ar lenkiškų lentelių skaičiavimo, bet nuo mūsų tautas jungiančių kultūros ir meno žmonių prisiminimo. Kaip tik gegužės 24 dieną Vilniuje Lietuvių kalbos institute įvyko tarptautinė konferencija, skirta žymaus lenkų kalbininko Jano Karlowicziaus, įnešusio indėlį ir į lietuviškąją kalbotyrą, ir jo sūnaus kompozitoriaus Mieczysławo Karłowicziaus, sukūrusio pasaulio muzikos šedevrą „Lietuviškąją rapsodiją“, sukakties datoms pažymėti. Gyvenkime šios muzikos skleidžiama dvasia, tuomet mūsų valstybių ir tautų santykiai turės tvirtą europinę perspektyvą.    

 

 

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com