Pastaruoju metu ypač daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos vardą, apie būtinumą kurti jos teigiamą įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Ir tai yra vienas svarbesnių elementų ekonominėje ir kultūrinėje konkurencijoje, taip pat Europos Sąjungos mastu, galintis pritraukti šalies vystymąsi remiančias investicijas, turistų srautus ar „smegenų“ imigraciją bei palankumą Lietuvos nuomonei sprendžiant tarptautinius klausimus. Ta kryptimi veikia diplomatinės ir konsulinės atstovybės, žiniasklaida lietuvių kalba, lietuvių bendrijos įvairiose pasaulio šalyse. Tokių pastangų pasekmės naudingos visiems Lietuvos gyventojams ir piliečiams – tai aksioma, jei išsivysčiusioje, gerbiamoje ir mylimoje šalyje gyvenama turtingiau, garbingiau, saugiau, dirbama našiau, sukuriama daugiau ir geresnės kokybės kultūrinių vertybių.
Deja, žiniasklaida lietuvių kalba, net esant geriausiems ketinimams, dėl kalbos barjero turi ribotas galimybes ir potencialių informacijos gavėjų ratą, iš esmės apsiribodama išskirtinai lietuvių aplinka, kurią įtikinėti dėl Lietuvos vardo nėra ypatingo poreikio.
Tokioje situacijoje galėtų padėti žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis, tarp jų ir lenkų kalba, juolab kad geru vardu, visų pirma, reikėtų pasirūpinti artimiausioje informacinėje erdvėje, t.y. kaimyninėse šalyse. Deja, čia situacija, turint omenyje žiniasklaidą lenkų kalba, kaip tik skiriasi nuo, rodos, vienareikšmio šios dienos poreikio, atsižvelgiant į Lietuvos priklausymą ES ir NATO.
Reikėtų prisiminti, kad tiktai Lietuvoje, pradedant nuo pirmosios Sovietų Sąjungos okupacijos 1940 metais, buvo leidžiama sovietų spauda lenkų kalba tokia, kaip „Wileńska prawda“, pokario „Czerwona Gwiazda“, 1953 metais pertvarkyta į dienraštį „Czerwony Sztandar“, kuris savo ruožtu 1992 metais pakeitė pavadinimą į „Kurier Wileński“, per daugelį metų nekeičiant redakcijos sudėties, iki šiol išlaikant įtaką tų likusiųjų, kurie jame teberašo nuo XX a. penktojo dešimtmečio, arba „merginų, atsimenančių gyvą Staliną“. Maža to, „Czerwony Sztandar“ darbuotojai sudaro visų kitų naujai atsiradusių ir pavadinimus keičiančių sovietų leidinių redakcijų personalą. Dėl to faktiškai iki šiol išsaugotas ideologinis nuoseklumas, sovietinis vertybių vertinimas, kurie įskaitomi ir tik slepiami po pakeistos retorikos priedanga.
Pagaliau, tas ideologinis ir kartų nuoseklumas iki dabar demonstratyviai pabrėžiamas, triukšmingai švenčiant eilines metines, kai 1953 metais Vilniaus apskrities partijos komiteto organas „Czerwona Gwiazda“ buvo pertvarkytas į partijos CK organą „Czerwony Sztandar“. Apibendrinant dienraščio „Czerwony Sztandar“ veiklos lenkų sovietizacijos labui 40-metį ir vėlesnį „Kurier Wileński“ veiklos laikotarpį, teigiama apie „istorinį nuopelną lenkiškumo puoselėjimo labui“. Tokių veiksmų neleidžia sau joks kitas Lietuvos leidinys, o tai liudija apie mąstymo kryptingumą vertinant praeitį ir redakcijos ateities viziją.
Permainų laikotarpiu Varšuvoje pasirodė žinomo rašytojo, vilniečio Tadeušo Konvickio, knyga, kurioje jis iš tolo tinkamai įvertino „Czerwony Sztandar“, nepaprastai įtakingos Lietuvos lenkų sovietizacijos ir sekimo centro, kolektyvo veiklą: „… Pačioje Europos širdyje. Visam pasauliui matant. JTO, popiežiaus ir Viešpaties Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos dvasia (…). Skaitau su kažkokiu baisiu skausmu prie širdies šituos siaubingus keturis tarybinio lenkų laikraščio puslapius… Viešpatie, Viešpatie, būk gailestingas mums nusidėjėliams.“ (Mėnulio tekėjimai ir nusileidimai. Leidykla. Varšuva, 1990)
Tuo labiau, kad sovietizacijos prievolę leidinys vykdė ir už Lietuvos ribų, pakankamai plačiai pasiekdamas ir kitas Sovietų Sąjungos respublikas. O tada, pagal skelbiamą šūkį „Czerwony Sztandar – kiekvienoje lenkų šeimoje“ būdamas praktiškai kiekvienuose namuose, buvo lengvai priimtas ir išliko, tik pakeitus pavadinimą į „Kurier Wileński“, „patikimu“ informacijos šaltiniu jau kitoje epochoje. Lygiai taip pat buvo priimti ir kiti leidiniai su daugelį metų žinomomis „Czerwony Sztandar“ skiltyse figūruojančiomis pavardėmis – kaip savi.
Tie, kurie domėjosi politika, tikriausiai dar atsimena, kai 1988-1992 metais „Czerwony Sztandar“ kolektyvas, lietuvių kalba leidžiamojoje spaudoje sumaniai surasdamas faktiškus ir tariamus lenkams priešiškus pasisakymus, juos versdamas į lenkų kalbą ir papildydamas savo atitinkamais komentarais, sukeldavo lietuvių-lenkų nuotaikų kunkuliavimą, atkurdamas senas nuoskaudas ir formuodamas naujus stereotipus ir nepalankumą, kurie, kurstomi ir vėlesniais metais, iki šiol tebesukelia neigiamas pasekmes. Visų pirma, lenkų mažumai, kuri, nukreipta į nesibaigiančias „kovas“, nesinaudoja visa apimtimi jai priklausančiomis pilietinėmis teisėmis, taip leisdama naudoti savo silpnybes politikavimui, daugeliu atvejų propagandiniame triukšme nesuprasdama, kad pirmiausiai „jų gynėjai“ yra pagrindiniai engėjai. Tai nenuginčijamai įrodo Lenkų rinkimų akcijos veikla Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, pvz., regiono plėtros ir žemės grąžinimo klausimais, su kuriais pagal įstatymą derinami žemės perkėlimo ir nuosavybės pripažinimo tuose rajonuose projektai, ir kurie per „Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ bei radijo stotį „Znad Wilii“ teigia, kad perkėlimai vykdomi be jų sutikimo ir žinios, ir kad tais engėjais yra tiesiai neįvardijami „lietuviai“, esantys tuo pačiu neigiamų emocijų nukreipimo objektu.
Tą veidmainiškumą dar labiau pabrėžia faktas, kai pagalvojama, kad be visiškos ir absoliučios 15 metų valdžios minėtose rajonuose, Akcijos atstovai užima įtakingas pareigas Vilniaus apskrityje, Vyriausybėje, Užsienio reikalų ministerijoje, Žemės ūkio ministerijoje bei Išeivijos ir tautinių mažumų departamente, tai yra visur, kur priimami sprendimai minėtais ir kitais klausimais, susijusiais su šiuo regionu. Žinoma, nekalbama apie tai, kiek sklypų ir hektarų parūpino sau, giminaičiams ir bendražygiams. Beje, tai yra atskira tema, verta ypatingo dėmesio.
Šitokia ir panaši dezinformacija per minėtą žiniasklaidą ir jos interneto versijas turi pakankamai reikšmingą diapazoną, o vėliau rafinuotu pavidalu perduodama į dienraščius „Rzeczpospolita“, „Gazeta Wyborcza“, televizijos kanalą „Polonia“, kitą žiniasklaidą ir lenkų bendrijas visame pasaulyje sukelia nemažą susidomėjimą, kurdama atitinkamą Lietuvos vaizdą.
Nesenai, kalbėdamas su žinomu ir Lietuvai palankiu asmeniu, pastebėjau pokytį jam vertinant įvykius ir kad pažodžiui atkartoja „Kurier Wileński“ teiginius. Tačiau į pastabą, kad šio postkomunistinio leidinio publikacijos dažnai prasilenkia su tiesa, atsakė, kad ši informacija gauta iš „Rzeczpospolita“, nežinant, kad „Kurier Wileński“ redakcija siunčia tas pačias publikacijas, tiktai labiau rafinuota forma, ir šitam įtakingam leidiniui.
Vienas iš naujausių pavyzdžių – š.m. balandžio 22 d. interneto portale delfi.lt pasirodė diskusinė dr. Alvydo Butkaus iš Kauno publikacija „Vidurio Lietuva“. Balandžio 23 d., tai yra jau kitą dieną, dienraštyje „Rzeczpospolita“ pasirodė „Kurier Wileński“ vyriausiojo redaktoriaus R. Mickevičiaus straipsnis „Lietuviško portalo antilenkiška kampanija“, kur visi komentarai – už ir prieš autoriaus nuomonę jau yra traktuojami kaip antilenkiški, liudijantys apie tariamai eilinę antilenkišką kampaniją, o atitinkamai sustatyti akcentai ir iš teksto paimti atskiri sakiniai daro iš polemiško straipsnio lietuviškame portale visuotinės grėsmės ir siaubo vaizdą Varšuvos dienraščio skiltyse. Nekalbant apie patį „Kurier Wileński“, kurio skiltys eilinį kartą tuojau pat, vietoj diskusijos, užsipildė publikacijomis, faktiškai siekiančiomis įbauginti Lietuvos lenkus ir juos izoliuoti.
Mūsų manymu, ir viena, ir kita publikacija yra blogos, nes neteikia jokios teigiamos informacijos, o tiktai pagilina pasidalijimą, kuris padeda renovuoti senas sistemas įtakas, skatina pasinaudoti nacionalizmu Lietuvai nepalankių jėgų poreikiams. Juolab, kad kiekviena polemiška publikacija yra tuojau pat perduodama už Lietuvos ribų, užuot surengus ramią pilietinę diskusiją visomis temomis šalies viduje, suprantant, kad Lietuvai šiandien turi rūpėti daug rimtesnės grėsmės, kurioms reikėtų spirtis kartu.
Žinomas rašytojas vilnietis Jozefas Mackevičius knygoje „Provokacijos pergalė“ daug dėmesio skyrė „vokiškam kompleksui“, kaip tipiniam pavyzdžiui sovietinio propagavimo ir manipuliavimo viešąja nuomone, dėl ko Lenkijos ir emigravę lenkai praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje svarbiausiu tikslu ir didžiausia grėsme pradėjo laikyti sienos prie Oderio ir Nisos – sovietų bloko vidaus sienos – išsaugojimą, o ne sovietų okupacijos atsikratymą apskritai. Nepaisant to, kad šiai sienai iš tikrųjų niekas negrėsė.
Šiandien panašiai, postsovietinei spaudai talkinant, Lietuvos ir kitų lenkų sąmonėje kuriamas nenaudingas „lietuviškas kompleksas“, nukreipiant dėmesį nuo su nusikalstama veikla besiribojančių rafinuotų piktnaudžiavimų, nuo eikvojamo Lenkų rinkimų akcijos vadovaujamo regiono plėtros šanso, nuo kasdienio žmogaus ir piliečio teisių pažeidimo, nuo faktiško šiame regione žodžio laisvės, spaudos laisvės, susibūrimo laisvės likvidavimo. Šiais neteisėtais metodais vadovaujančiai grupei susiliejus su postkomunistiniais leidiniais „Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ bei radijo stotimi „Znad Wilii“, finansuojamais iš Lietuvos ir Lenkijos biudžeto lėšų, stipriai remiant TV „Polonia“ korespondentams Lietuvoje ir aktyviai dalyvaujant Lenkijos diplomatinei atstovybei Vilniuje, atsirado kokybiškai naujas, ypač nenaudingas Lietuvos lenkų visuomenei reiškinys, kurį problemų žinovai apibrėžia kaip informacinį terorizmą, kai nedidelėje teritorijoje kompaktiškai gyvenanti, laikoma uždara, nepasiruošusi pokyčiams, nepakankamai išsilavinusi mažumai priklausanti gyventojų grupė veikiama vienašališkos, labai koncentruotos propagandos. Dėl jos lenkų gyventojai praranda tikrovės, perspektyvos ir moralinę orientaciją, painioja gėrį ir blogį, laikydami savo engėjus ir korumpuotus tikrąja to žodžio prasme postsovietinius pareigūnus bei sovietinius budelius gelbėtojais ir gynėjais.
Žinoma, visa tai padeda kurtis permanentinio nepasitenkinimo atmosferai, kurį vėliau visada, reikalui esant, galima nukreipti reikiama linkme.
Stebint diskusijas interneto portaluose, taip pat lengvai įžvelgiama, kad į šią „kovą“ įtraukiamas jaunimas, kuris, neturėdamas alternatyvių informacijos šaltinių, prisisunkia tos pačios atmosferos ir mentaliteto, kas ypač pavojinga lenkų visuomenei – nuolatinės „kovos“ atmosferoje, daugeliu atvejų propagandos ir politikavimo tikslais, neįmanoma gyventi, kurti ir vystytis. O nesant galimybei pateikti kitą sampratą, pažinti kitą nuomonę, surengti diskusiją, nesant kitų informacijos šaltinių gimtąja kalba, nuotaikos ir pažiūros nesikeis ir ateityje.
Tuo labiau kad Lenkų rinkimų akcijos ir minėtų leidinių veikėjams nekelia jokios abejonės, kad turi būti viena partija, už kurią visi privalo atiduoti savo balsą, privalo būti vienas lyderis ir viena nesveika, nediskutuotina nuomonė. Nes tik tokiomis sąlygomis jiems ir toliau seksis apgaudinėti lenkų visuomenę ir ja manipuliuoti.
Tačiau, kad visuomenė galėtų vystytis, kaip pastebėjo minėtasis J.Mackevičius, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir „juo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, vadinasi, ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma suskleista rankose greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą…“ (Juzefas Mickevičius. Vokiškas kompleksas. Kultūra, 1956, Nr. 1(99)).
Tokia Lietuvos žiniasklaidos lenkų kalba padėtis yra problema, kurią pirmiausia turi spręsti pati lenkų visuomenė. Tačiau ji yra pernelyg sudėtinga, kad mažumos visuomenė galėtų ją pati išspręsti. Tuo labiau jau laikas suvokti, kad ilgesniam laikui neįmanoma užtikrinti tautinių mažumų informacijos poreikį per postkomunistinius leidinius, daugiausia leidžiamus už kitos valstybės lėšas, net jeigu ji šiandien deklaruoja partnerišką bendradarbiavimą.
Taip pat galima ir neslėpti, kad daug iš minėtos žiniasklaidos išpūstų konfliktų buvo įkvėpti bei remiami Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje. Pavyzdžiui, taip buvo su paminklu kareiviams, žuvusiems 1920 m. Varėnoje, taip buvo su Dievo gailestingumo paveikslo Šv. Dvasios bažnyčioje „gynyba“, taip buvo su organizacijų ir leidinių, demonstravusių kitas nuomones bandant kurti pilietinį pagrindą, naikinimu. Žiūrint iš ilgesnės perspektyvos, tiktai ambasadorės prof. Eufemijos Teichmann laikotarpį galima laikyti naudingu formuojant lenkų kaip Lietuvos piliečių ateities pažiūras. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tarp buvusio socialistinio lagerio šalių tik Lenkija turėjo vadinamąjį oficialų „apvalųjį stalą“, kurio metu įvyko buvusių ir naujų struktūrų įtakos sferų pasiskirstymas, ir tik Lenkijoje nebuvo atlikta diplomatinio korpuso liustracija. Todėl iš to, visų pirma, kyla daugelis įvairių dabartinės, tariamai oficialios Lenkijos vaizdų ir pozicijų, kurie gali būti vien tik sistemos ir priklausomybių interpretavimas.
Pavyzdžiui, dabartinis Lenkijos Respublikos ambasadorius Vilniuje, kuris pagal einančiojo prezidento viešąjį pareiškimą turėjo būti atšauktas dar prieš dvejus metus, savo diplomatinę veiklą pradėjo senais laikais Maskvoje, kur baigė Maskvos sovietinės diplomatijos institutą. Kad būtų lengviau susitarti, būtent tokios diplomatijos reikmėms Vilniuje per Varšuvą „visų lenkų prezidento“ pareigoms buvo paskirtas taip pat daugiametis „Czerwony Sztandar“ darbuotojas ir Maskvos politinės akademijos prie CK KPSS auklėtinis – vienintelis toks tarp lenkų Lietuvoje.
Ir ratas užsidarė.
Aišku, galima, svarstant apie istorines skriaudas, būti atkakliai įsitikinusiam, kad kuo Lietuvos lenkams blogiau, tuo geriau. Arba galima remti mažumos visuomenių plėtrą, pagal programas vykdant pilietinės integracijos planus, kas tikrai bus naudingiau. Viena, rodos, nekelia abejonių, kad politika, kuri buvo vykdoma iki šiol, pagrįsta postkomunistinės lenkų spaudos rėmimu ir politinių koalicijų su kriminalinio atspalvio veikla užsiimančiais asmenimis kūrimu, kas tariamai turėjo tenkinti lenkų mažumos visuomenės ambicijas, nepasitvirtino. Maža to, ji paprasčiausiai kenksminga tiek Lietuvai, tiek pačiai mažumos visuomenei.
2008-06-11