Prieš kelias dienas laikinasis Lenkijos Respublikos reikalų patikėtinis ir Lenkijos ambasados Lietuvoje vadovas Grzegorzas Marekas Poznanskis posovietiniuose periodiniuose leidiniuose „Kurier Wileński“ (Czerwony Sztandar) ir „Tygodnik Wileńszczyzny“ (Дрyжба, Draugystė, Przyjaźń) bei „Radio znad Wilii“ interneto svetainėje paskelbė atvirą laišką, skirtą Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, ir jame nurodė, ką mūsų šalies pareigūnai ir vadovai gali ir ko negali sakyti savo šalies valdymo klausimais. Tai aiškus ir tiesus bandymas kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir viešai daryti spaudimą, siekiant primesti Lietuvai antilietuviškus ir prolenkiškus sprendimus kultūros, švietimo ir valstybinės kalbos politikos srityse.

Kaip ir jo pirmtakai – Januszas Skolimowskis, Maskvos sovietinės diplomatijos instituto absolventas, įtariamas bendradarbiavimu su KGB, ir Konstantinas Radziwiłłas, apsikaišęs garsaus vaivados Liudviko Bociańskio plunksnomis, kad valdytų ir skaldytų, matyt, tvirtai tikėdamas, kad visas pasaulis turėtų suktis apie Lenkiją ir kad tik tai, kas lenkiška, yra gera (dramblys ir Lenkijos nepriklausomybė).
Įdomu, kad mūsų politikai kantriai ištveria daugelį metų trukusius įžeidžiančius išpuolius prieš mūsų šalį, tokius kaip Donaldo Tusko išpuoliai Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje per mišias, Radosławo Sikorskio per Pasaulinį moterų kongresą Vilniuje ar per neseniai vykusį Senato pirmininkės Małgorzatos Maria Kidawa-Błońskos vizitą, kai ji tiesiogine prasme diktavo, kaip turėtume naudoti savo valstybės biudžeto lėšas posovietiniams leidiniams finansuoti, kurie, velionio vilniečio rašytojo Tadeušo Konwickio nuomone, darė su mūsų sielomis tai, ką „[...] naciai darė kalinių biologiniams organizmams“.
Tačiau ypač anekdotiniu laikomas interviu apie būtinybę keisti švietimo sistemos organizavimą Lietuvoje, kurį 2018 m. prie Aušros Vartų davė išrinktasis Lenkijos Respublikos Seimo maršalka Marekas Tadeušas Kuchcińskis. Nors jis turėjo tik vidurinį išsilavinimą, o iki šiol tebuvo išsilavinęs ir praktiškai mokęsis auginti petražoles, salotas, salierus ir pan. – tipiškas lenkų daržovių augintojas ir pardavėjas.
Be to, oficialioji Lenkija savo švenčių šventimą perkelia į tarpukariu Lenkijos okupuotas Lietuvos teritorijas, nebaudžiamai demonstruodama lenkišką pasipūtimą, sąmoningai ir piktavališkai įžeisdama lietuvių orumą.
Čia, Vilniuje, Lenkija jau keletą metų rengia prabangias Lenkijos vėliavos dienos šventes, lenkų diasporos ir lenkų (kurių čia nėra) šventę, nors galėtų tai padaryti savo namuose, Lenkijoje, bet to nedaro.
Tačiau 2024 m., kai visa Lietuva dalyvavo Dainų šventės šimtmečio minėjimuose, vadovaujant jau minėtai M. Kidawai-Błońskai, dalyvaujant Lenkijos kariuomenei, Vilniuje ir jo apylinkėse su didele pompastika ir triukšmu buvo paminėtos 82-osios Armijos Krajovos įkūrimo metinės. Ši ginkluota organizacija žemesniu, vietiniu lygmeniu tęsė Lenkijos tarpukario okupaciją dalyje Lietuvos nacių okupacijos metais, persekiodama viską, kas lietuviška, netgi skirdama mirties bausmę tiems, kurie išdrįso teigti, kad Vilnius yra istorinė Lietuvos sostinė ir turėtų būti įtraukta į jos sudėtį.
Kadangi laikinasis Lenkijos reikalų patikėtinis ir Lenkijos ambasados Lietuvoje vadovas G. M. Poznańskis yra tik tarptautinio saugumo ir nusiginklavimo specialistas, raginame jį pasinaudoti viešnage Vilniuje, mažiau laiko skirti atvirų laiškų rašymui ir bent jau pasigilinti į Lietuvos istorijos pagrindus, remiantis mūsų istoriografija, juk lenkų stereotipai, kaip teigė Jerzys Giedroyć, neatitinka tiesos, nes „[...]Lenkijos istorija yra viena melagingiausių istorijų, kokias žinau“.
Gilesnių žinių ir situacijos orientacijos stoka iš minėto reikalų patikėtinio pusės ypač akivaizdi, kai atvirame laiške jis nagrinėja su tautybe ar tautine mažuma, tariamai lenkais, susijusius klausimus. Nors esame ne lenkų tautinė mažuma (mažesnė lenkų tautos dalis), o sudedamoji lietuvių tautos dalis, kuri istorinių procesų metu, ypač beveik dvidešimt metų trukusiu tarpukario Lenkijos okupacijos laikotarpiu, buvo sulenkinta. O kalbos apie mus kaip mažumą komunistiniame „Czerwony Sztandar“ prasidėjo tik Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse. Siekiant skaldyti ir valdyti, kaip dabar daro minėtas reikalų patikėtinis, neva ginami įžeisti nežinomi Lietuvos Respublikos piliečiai.
„[...]Aš griežtai atmetu, visų pirma, Lietuvos lenkų traktavimą kaip tariamą „lenkų tautos dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ši teorija, kuri sieja mus su kai kuriais lenkų naujakuriais ir karo belaisviais, kurie apsigyveno arba buvo apgyvendinti Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės klaidinga arba bent jau istoriškai labai netikslu, be to, tai mus žemina mūsų nacionalinėje visuomenėje, nes iš šalies bendrapiliečių pozicijos nustumia į užsienio kolonistų vaidmenį ir todėl kenkia mums savo politinėmis išvadomis“, – rašė Mykolas Romeris (Dvi teorijos apie Lietuvos lenkus. Istoriniai sąsiuviniai, Nr. 106. 1993 metai, Paryžius).
Be to, reikėtų prisiminti ir tai, kad pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. „Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos vyriausybės susitarimą dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos SSR teritorijos ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos“, kuris buvo kelis kartus pratęstas iki penktojo dešimtmečio pabaigos, visi, kurie save laikė lenkais ir mokėjo bent jau lenkų šnekamosios kalbos pagrindus, pasidavė evakuacijos į Lenkiją procesui.
Dėl švietimo Lietuvoje, vadinamo lenkišku. Šis modelis egzistuoja arba yra primetamas tik Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Čekijos Respublikos teritorijose, kurias tarpukariu okupavo Lenkija. Panašių švietimo modelių nėra Europos Sąjungoje, Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Valstijose. Ši situacija akivaizdžiai kenkia vietos gyventojams, trukdo jų pilietinei integracijai. Ji leidžia vietos lyderiams getoizuoti šias vietoves, kurstyti antivalstybines nuotaikas, taip nukreipiant dėmesį nuo savo ilgalaikio neveiklumo bendruomenės plėtros srityje ir ribojant demokratijos pamatus.
Tipiškas to pavyzdys yra Šalčininkų rajonas, kuriame buvusių komjaunimo narių ir komunistų grupė jau daugiau nei trisdešimt metų uzurpuoja valdžią.
Ši situacija naudinga tik Lenkijai, nes sudaro sąlygas lenkiškai kalbančių lietuvių emigracijai kaip darbo jėgai, taip pat šių gyventojų išnaudojimui (per žiniasklaidą, visapusiškai remiamą Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos) kaip svertui spausti Lietuvos vyriausybę, nesąžiningai susiejant įvairias Varšuvoje sugalvotas užgaidas su nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais. Tuo tikslu veikia ir trečiarūšio lenkų universiteto filialas Vilniuje, taip pat daugybė lenkų televizijos kanalų, kurie turi visus hibridinio spaudimo mūsų šaliai požymius.
Vienas iš daugelio pavyzdžių aiškiai parodo, kaip veikia ši sistema.
Neseniai J. V. (sovietmečiu jis dirbo KGB elektriku) netikėtai nusprendė lietuvišką savo vardo ir pavardės raidę„l“ pakeisti lenkiška „ł“. Jis inicijavo teisminį procesą, o „Kurier Wileński (Czerwony Sztandar)“ir „Radio znad Wilii“ nedelsdami, žinoma, spontaniškai, pradėjo viešinti neva skriaudžiamo „lenkų elektriko“ problemas. Netrukus po šio įvykio į Lietuvą atvyksta Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. Trakų pilyje jis prispaudžia mūsų šalies užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį prie istorinės sienos ir, visiškai atsitiktinai, kaip ir minėtas KGB elektrikas, reikalauja įvesti lenkišką raidę „ł“ lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų varduose ir pavardėse. Laimei, Gabrielius Landsbergis jau atsistatydino iš ministro pareigų, ir klausimas laikinai atidėtas…
Pasinaudodami šia proga ir atsakydami į atvirą jo laišką, patariame laikinajam reikalų patikėtiniui G. M. Poznańskiui eiti kitu keliu – ne išpuolių prieš Lietuvą keliu, ypač mūsų, lenkakalbių lietuvių, nenaudai, kurie naudojami kaip pretekstas šiems niekšiškiems veiksmams ir kurie formuoja mūsų, kaip Lenkijos „penktosios kolonos“, įvaizdį, – o tiesos keliu. Galima dėl asmeninės kultūros stokos persekioti ir žeminti mūsų šalį, priskiriant ją dirbtiniams trūkumams, tačiau tuo negalima ištrinti ar nuslėpti didelių Lenkijos nuodėmių prieš Lietuvą, kuri prieš šimtmečius išgelbėjo Lenkiją nuo išnykimo iš Europos šalių žemėlapio.
Žiauri tarpukario okupacija kartu su lietuvių kalbos mokytojų ir kitų aktyvistų siuntimu į Berezos Kartuskos koncentracijos stovyklą be teismo ar tyrimo už tai, kad jie mokė lietuvių kalbos senovės Lietuvos žemėje. Ši stovykla, sukurta pagal nacių koncentracijos stovyklos Dachau modelį ir valdoma rafinuotų sadistų, amžinai išliks lietuvių atmintyje.
Todėl Lenkija turi atsiprašyti Lietuvos ir lietuvių už dvidešimt metų trukusią okupaciją ir su ja susijusius žiaurumus, neteisybes ir praradimus bei prisiekti, kad tai niekada nepasikartos.
Manome, kad naujai išrinktas prezidentas Karolis Tadeušas Nawrockis tai galės padaryti per savo pirmąjį vizitą į Lietuvą Aušros vartuose, pradėdamas Lietuvos ir Lenkijos partnerystės etapą, pagaliau pagrįstą tiesa, abipuse pagarba ir kultūrų bei kalbų įvairovės vertinimu, nesikišdamas į mūsų šalies vidaus reikalus.
K. T. Nawrockis šiuo atžvilgiu galėtų sekti savo dvasiniu lyderiu, velioniu Lechu Kaczyńskiu. Jau 2009 m., Vesterplatėje, minint Antrojo pasaulinio karo pradžios ir nacistinės Vokietijos invazijos į Lenkiją 60-ąsias metines, jis atsiprašė Čekijos Respublikos už Zaolzės okupaciją, nors, skirtingai nei Lietuvoje, šios Čekijos Respublikos dalies okupacija truko mažiau nei metus ir ten niekas nebuvo žiauriai kankinamas ar nužudytas.
Todėl raginame laikinąjį reikalų patikėtinį G. M. Poznańskį spręsti šį svarbų ir reikšmingą mūsų šaliai klausimą ir moraliai sunkias praeities dėmes nutrinti nuo Lenkijos. Atviri laiškai, nepagrįsti atvirumu, sąžiningumu ir tiesa, tik išryškina ir atgaivina seniai praėjusių metų tragiškų įvykių prisiminimus.
Ryšard Maceikianec, 2025 m. rugpjūčio 3 d.

_-