Pokalbį su R. Maceikianecu Alfa.lt pateikia visą, nes tai vienas retesnių atvejų naujosios Lietuvos istorijoje, kai žmogus, nesiryžęs balsuoti (susilaikė) už nepriklausomą Lietuvą, galiausiai tampa savotiška „balta varna“, kalbėdamas visiškai priešingus dalykus nei vyraujanti (ar brukama) Lietuvos lenkų politinio elito dauguma.

Ar Švietimo įstatymo pataisos iš tiesų labai stipriai pablogins (pasunkins) mokinių gyvenimą, kai kuriuos dėstomuosius dalykus teks mokytis lietuviškai?
Kažkas sugebėjo normalų reiškinį propagandiškai apversti aukštyn kojomis. Neva geras lietuvių kalbos mokėjimas gali pabloginti Lietuvos lenkų gyvenimą. Neturiu jokių abejonių, kad toks žingsnis pagerins būsimų suaugusių piliečių ateitį ir jie turės geresnes galimybes konkurencijai Lietuvos darbo rinkoje. O ypač tose srityse, kuriose dabar Lietuvos lenkų beveik neįmatyti – plačiąja prasme kultūroje.

Jau ne šiandien tapo aišku, kad lietuvių kalbos mokėjimas tokiame lygmenyje, kad galėtum apsipirkti parduotuvėje, yra nepakankamas. Laikas giliau ir plačiau pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą bei priimti jas kaip savo tėvynės vertybes. Su tam tikrais sunkumais gal susidurs mokytojai, kuriems reikės priprasti dėstyti keletą dalykų lietuvių kalba. Bet mes kalbame apie vaikų ateitį.

Galų gale kada gi mokytis kalbos, jeigu ne mokykloje? Tai puikiai supranta vaikų tėvai, kurie per prievartą pasirašė propagandinius laiškus, bet privačiuose pokalbiuose laikosi kitos nuomonės. Tai rodo ir visuomenės nuomonės tyrimai. Mes, išaugę Sovietų Sąjungos laikais, dažniausiai esame pasmerkti ribotoms bendravimo galimybėms, naudotis stilistais ir vertėjais, jausti nepatogumus, kada kalbama apie gilesnius reiškinius Lietuvos istorijoje bei kultūroje.

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Prieš porą dienų Vilniuje į autoavariją pateko Šalčininkų rajono meras su vairuotoju. Merui nuėjus savais reikalais, atvykę policijos pareigūnai negalėjo susikalbėti su vairuotoju todėl, kad jis visai nekalba ir nesupranta lietuvių kalbos. Tokiam žmogui tikrai sunku gyventi, jis tiesiog yra įkalintas Šalčininkų rajone ir niekur kitur pajudėti negali. O to kaip tik ir siekia V. Tomaševskis su savo šeima ir postsovietiniais veikėjais, nes jiems patogu veikti uždaroje visuomenėje, savotiškame gete.

Diskusijos apie Lietuvos lenkų švietimą įkarštyje Lenkijos savaitraštis „Solidarnosc“ spausdino rašytojo Grzegorzo Eberhardto straipsnį, kuriame pažymima, kad kiekviena šalis, kaip ir Lietuva, yra suinteresuota, kad jos jaunoji karta būtų intelektualiai subrendusi, ir klausė, kokio lygio triukšmas kiltą, pavyzdžiui, JAV, jeigu kokiai nors tautinei grupei tos valstybės oficiali anglų kalba būtų dėstoma pagal apribotą programą. Tai yra sveiko proto ir aukštos kultūros žmogaus nuomonė, tarp kitko įsimylėjusio vilniečio Juozapo Mackevičiaus kūrybą.

Mes labai pavėluotai pradedame atsisveikinti su sovietų švietimo sistema ir programomis. Ir tai susiję ne tik su lietuvių kalbos, bet ir gimtosios lenkų kalbos dėstymu. Nesinori tikėtis, kad sovietų sistema buvo tiek tobula, kad būtų verta ją saugoti.
                                          

                            Varšuva prarado valstybingumo instinktą

Ar adekvati Jums atrodo europarlamentaro V. Tomaševskio ir oficialiosios Varšuvos kritika Lietuvai dėl pažeidžiamų tautinių mažumų teisių?
Labai atidžiai neseku, ką sako V. Tomaševskis, tuo labiau kad gana sunku suprasti tai, ką jis sako ar nori pasakyti. Bet stebina vienas dalykas – kas įvyko, ar kokie įvykiai slepiami prisidengus šituo triukšmu, kad vos per keletą mėnesių diametraliai pasikeitė Lietuvos lenkų padėties vertinimai.

 Nesinori kartotis, bet naudotis gimtąja kalba, puoselėti savo kultūrą Lietuvos lenkai turi daug platesnes galimybes negu kitose pasaulio šalyse. Kitas dalykas, ar pati vietinė valdžia savivaldybės lygmeniu turi atitinkamą kultūros lygį ir ar turi vidinį poreikį tai kultūrai. Kodėl gi sąmoningai naikinami objektai, susiję su vienu iškiliausių lenkų kalba rašančių rašytojų Juozapu Mackevičiumi Juodšiluose ar Karoliu Vendziagolskiu prie Šalčininkėlių? Gal todėl, kad jie buvo antikomunistai ir jų kūryba gali pakeisti žmonių mąstyseną ir savimonę?

Vilniaus regiono žmonėms visų pirma reikia leisti naudotis pagrindinėmis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, nustoti gąsdinti permainomis ir lietuviais. Nėra didelė paslaptis, kad Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose neegzistuoja žodžio ir rinkimų laisvė, teisė jungtis į asociacijas, o kolūkio laikų smogikai dabartiniu metu yra „demokratijos ir lenkiškumo“ vedliai. Kas gali pažeidinėti ten lenkų teises, jeigu jau beveik 20 metų V. Tomaševskio grupuotė, prisidengianti partijos pavidalu, turi visą, absoliučią ir nesikeičiančią valdžią? Tai jie patys ir tik jie patys skriaudžia žmones, neleisdami jiems žmoniškai gyventi.
Problema tampa vis gilesnė dar ir todėl, kad Lietuvos dalyje, kur dirbtinai daugybę metų skamba pavojaus ir neapykantos varpai, visuomenė nesivysto, o degraduoja. Pavyzdžiui, rusų rašytojas Varlamas Šalamovas, kuris žymią dalį savo gyvenimo praleido sovietų konclageriuose, pažymėjo, jog pozityvios emocijos ir vertybių savimonė žmogui atsiranda tik tada, kada jis turi fizinio saugumo pagrindu suformuotą komforto jausmą ir kada jis yra laikomas visaverčiu žmogumi. Be šių dalykų žmogus tampa tik būtybe, kuri nesugeba suprasti pasaulio ir net kontroliuoti savo jausmų.

Bet tai buvo sovietų eksperimentas, kaip pakeisti žmogų. O koks eksperimentas dabar vyksta Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose su Lietuvos piliečiais? Ir ar ta situacija tenkina Lietuvos visuomenės poreikius?
Dabartinė oficialios Lenkijos pozicija, be abejonės, prieštarauja Lietuvos–Lenkijos geros kaimynystės sutarčiai, Europos Sąjungos sutarčiai, sveikai logikai bei istorinei tradicijai. Savo laiku tokia Lenkijos politika artimiausių kaimynų atžvilgiu Jerzis Giedroycas pavadino valstybingumo instinkto praradimu.

Tiesiog ypač didelis vidinis politinis susipriešinimas Lenkijoje, krizės pavojus, susijęs su didelio masto korupcija bei valstybės įsiskolinimu, bei nežinojimas, kaip teigiamai pakeisti situaciją, lemia, kad kai kurie Lenkijos politikai bando palaikyti savo svyruojantį autoritetą pigiais triukais, neva ginant lenkakalbius kitose šalyse bei puolant silpnesnius kaimynus. Ir tas atrodo ypač šlykštu ir neriteriška. Kodėl gi nesmerkiama ir nepuolama kaimyninė Vokietija, kur lenkų, tuo labiau kilusių iš Lenkijos, yra daugiau negu Lietuvoje, o jie neturi jokių (jų laimei) tautinės mažumos teisių, neturi nė vienos mokyklos ir pan.?

O lenkų kortų, neva įrodančių priklausomybę lenkų tautai, dalijimas Lietuvos piliečiams yra tikrų tikriausia provokacija. Lietuvos lenkai yra vietinės kilmės, niekad Lenkijos teritorijoje negyveno, Lenkijos piliečiais nebuvo, tad kokiu būdu jie yra priskiriami lenkų tautai? Vieno požymio, kad jie panašiai kalba, tikrai neužtenka. Ir kodėl tos kortos nedalijamos lenkams, kurie yra Vakarų valstybių piliečiai, kurie patys ar jų tėvai bei protėviai tikrai emigravo iš Lenkijos?

Paskutinis Lenkijos senato vadovo B. Borusevičiaus išpuolis prieš Lietuvą tik patvirtina jau daug metų egzistuojančią ir aptariamą tos šalies problemą dėl gremėzdiško ir labai brangiai kainuojančio parlamento išlaikymo. Tiesiog visiems aišku, kad senatas jau seniai Lenkijai nebereikalingas, todėl užsiima net antikonstitucine veikla, kad primintų apie savo egzistavimą.

Lenkijos konstitucija senatui nenumato jokios „globos“ lenkams, kurie gyvena užsienyje, teisių ar pareigų. O juo labiau senatui nepriskirta tokia funkcija, kaip biudžetinių pinigų dalijimas (arba tiksliau plovimas) visokioms grupuotėms ar leidiniams užsienyje, kurie kaip tik Vilniaus regione sudaro informacinio teroro atmosferą.

Tokius senato veiksmus įžymiausi Lenkijos teisininkai vertina kaip nusikaltimus Lenkijos konstitucijai. Tai yra dar vienas įrodymas, kad Lenkijai, kur neįvyko liustracija ir desovietizacija, sunkiai sekasi spręsti savo vidaus politikos problemas. Ir todėl liejasi neapykanta kitų atžvilgiu, sudarant dirbtinai neigiamą atmosferą aplink Lietuvos lenkų padėtį. Ypač nemalonu, kad Lenkija tai daro lygiagrečiai su Rusija.
                                       

                                                Nuolaidžiavimas – pražūtingas

Ar, Jūsų manymu, tautinių mažumų, tarp jų ir lenkų, teisės ir kurios yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikoje?
Iš esmės į šitą klausimą jau atsakiau. Įstatyminė bazė bei gyvenimo praktika parodo, kad Lietuvoje nėra pilietinių teisių ribojimo pagal tautinę priklausomybę požymių. Manau, kad visada galima skirti daugiau dėmesio pilietinės integracijos procesui su galimybe plėtoti savo tradicijas ir kultūrą, o tai tik dar labiau praturtintų ir pagerintų Lietuvos įvaizdį. Jau vien tas faktas, kad postkomunistinėse šalyse tik Rumunijoje (vengrų?) ir Lietuvoje veikia politinės grupuotės, veikiančios tautinių partijų pavidalu, yra tam įrodymas.

Neseniai Evelina Sašenko tapo „Eurovizijos“ konkurso nugalėtoja Lietuvoje. Prieš keletą metų teko rašyti apie jos tėvo iniciatyvas, organizuojant Rudiškių vidurinėje mokykloje festivalius ir kitus kultūrinius renginius, suteikiant jaunimui galimybes atskleisti savo talentus.
Evelinos kelias į šią pergalę – tai didžiulis jos darbas ir jos tėvų nuopelnas, prasidėjęs nuo dalyvavimo Lietuvos kultūriniuose renginiuose, pradedant „Dainų dainele“. Ir kito kelio į triumfą niekas pasaulyje nesugalvojo. Tiesiog su pagarba Lietuvos kultūriniam elitui reikia pažymėti, kad jie tai vertina, jiems yra svarbus atlikėjo lygis, o ne jo tautybė.

Primintina ir tai, kad anksčiau Lietuvai šiame konkurse atstovavo Sasha Song ir kiti „tautinių mažumų“ atstovai. Tai dar kartą įrodo, kad Lietuva yra normali europietiška šalis, kuri gana greit teigiamai keičiasi ir yra atvira įvairioms kokybiškoms iniciatyvoms, ne tik lietuviškoms. Stebint gyvenimą tiesiogiai iš Vilniaus malonu pastebėti, kad vertinamas žmogus, o ne tautybė.

Man asmeniškai trūksta vieno dalyko, kad Lietuvos vadovai nors vieną kartą viešai paskelbtų ir primintų Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad visi Lietuvos piliečiai priklauso Lietuvos tautai, o jų kultūra yra neatskiriama Lietuvos kultūros dalis. Ir kad tai atsispindėtų Lietuvos mokyklų su lenkų dėstomąja kalba vadovėliuose.

Kas darytina, kad vis didėjantis (?) priešiškumas tarp lietuvių ir lenkų (o ir Lietuvos bei Lenkijos) virstų taikiu ir kūrybingu sambūviu?
Visų pirma išlaikyti pagarbą sau, savo istorijai ir tolerancijos tradicijai. Tuo labiau kad Lietuva turi labai garbingą savo istoriją. Nuolaidžiavimas, leidimas pažeidinėti Konstituciją bei įstatymus, kvietimas į koaliciją bei prisitaikymas prie nusikalstamų grupuočių veiklos jokiai valstybei bei visuomenei niekad neišėjo į naudą.

Be to, reikia pastebėti ir pradėti bendrauti su ta Lietuvos lenkų dauguma, kuri nepalaiko V. Tomaševskio ir jo „chebros“ veiksmų. Pasimetimas, pozicijos neturėjimas tik apsunkina situaciją. Lietuva kol kas niekuo nenusikalto ir ne nuo Lietuvos priklauso geri santykiai su Lenkija. Reikia stiprinti ryšius su Latvija bei Estija, istorinėje LDK erdvėje bei kitomis Europos šalimis, propaguoti Lietuva bei informuoti apie tikrą padėtį – ir pasikeitimai ateis savaime.
www.alfa.lt