Man kaip advokatui teko atstovauti vieno lenkakalbio lietuvio interesams, kuris bylinėjosi su LR Vyriausybe dėl to, kad ji Pietryčių Lietuvos gyventojus nepagrįstai įvardija kaip lenkų tautinę mažumą. Atstovaujamojo argumentai buvo grindžiami tuo, jog tai prieštarauja faktinei situacijai, nes šie gyventojai vietinės kilmės, o ne kolonistų palikuonys.

Teismas atsisakė tenkinti mano atstovaujamojo reikalavimą įpareigoti LR Vyriausybę savo dokumentuose nevartoti sąvokų, kurios neatitinka tikrovės, motyvuodamas tuo, kad reikalavimą pateikęs asmuo neturi visos to krašto bendruomenės įgaliojimo.
Tokią teismo poziciją galima laikyti formaliai pagrįsta , tačiau dėl reikalo esmės vertėtų padiskutuoti. Pietryčių Lietuva pagal gamtinius vietovardžius neabejotinai yra etninės lietuvių žemės. Daugelio ten gyvenančių žmonių pavardės yra lietuviškos kilmės, tačiau okupacinių režimų išdavoje surusintos ir sulenkintos. Kai kurios iškreiptos tiek, kad kartais sunku atsekti lietuvišką jų kilmę. Pastebėtina, kad lenkų okupacijos metais vykdytos polonizacijos išdavoje žymi dalis vietinių gyventojų ne tik žūtbūtinai nesipriešino pavardžių transformavimui, bet ir pramoko lenkų kalbos. Tokį kalbinį supanašėjimą su kolonistais skatino ne tik režiminiai, bet ir ekonominiai padariniai, todėl jis vyko gan sparčiai. Nors lenkų okupacijos laikotarpiu atvykę kolonistai karo metu ir pokaryje paliko Pietryčių Lietuvą (su labai mažomis išimtimis), tačiau pramokę lenkų kalbos vietiniai lietuviai kartu su atsikėlusiais baltarusiais sudarė savitą slavakalbę bendruomenę, kuri dabar save paprastai tapatina su lenkų tautybe.
Žinoma, jeigu žmogaus tautybę sieti tik su atitinkamos kalbos mokėjimu ir dažnu vartojimu, tai netrukus Lietuvoje susidursime, ne tik su tariama lenkų tautine mažuma, bet ir su anglų tautine mažuma. Tačiau tų žmonių istoriškai susiformavusi etnokultūra yra akivaizdžiai lietuviška, nepriklausomai nuo to, kiek kalbų jie moka.
Kultūringa žmonijos dalis, nuosekliai pasisako už biologinės įvairovės išsaugojimą. Analogiškais pagrindais turėtume saugoti ir žmonijos etnokultūrinę įvairovę. Vertybėmis laikytinas evoliuciškai susiformavęs tiek gamtinis, tiek civilizacinis paveldas, todėl ir kiekvienos tautos išsaugojimas yra pagrįstas žmonijos rūpestis.
Suprantama, jeigu lenkakalbiai lietuviai nori pabrėžti savo gebėjimą bendrauti lenkų kalba, tegul kalba ir rašo, bet lietuviškus vietovardžius ir asmenvardžius viešai skelbti verstinėmis formomis, taip naikinant etnokultūrinį paveldą – ne tik neteisėta, bet ir nekultūringa.
Jonas Ivoška, 2023 m. liepos 30 d.