…My, Wilnianie…(…) Tuśmy wrośli od wieków, w tę Ziemię Wileńską i nikt jej obrazu z serca nam wyrwać nie jest w stanie. I po największej nawet burzy, ci z nas, co się ostali, zdrowi czy ranni, z okopów, lasu czy piwnic, z zagranicy, czy tylko z domu, wrócimy do swej ziemi i będziemy ją orać. Józef Mackiewicz. Gazeta Codzienna, 1939

Tikrai, aš esu vilnietė. Mano tėvai – tarpukario Vilniaus lietuviai, nepasirtraukę iš savo Vilniaus. Man visada įdomus šitas Vilniaus istorijos laikotarpis, nes gyvenau aplinkoje, kur lietuvybės klausimas tarpukario Vilniuje ir Vilniaus krašte nuolatos buvo aktualus tarp suaugusių ir tarp vaikų. Tai buvo šventa. Jautėsi, kad mano tėvams, jų draugams Vilnius tai – jų jaunystė, gyvenimo būdas, tėvynės sąvoka, auka dėl idealo

Jaunos valstybės susikūrimas, tai buvo svajonės išsipildymas! Viskas, ką jaunas žmogus, gimęs didelio tautinio pakilimo laiku, grąžinus lietuvišką spauda, gavo iš savo vos pabudusios artimiausios aplinkos, nuteikė galingai, pastatė ant kojų. Tai buvo labai stipru ir labai aišku, ir kitaip neįsivazduojama.
Todėl toks pat stiprus skausmas buvo ir Vilniuje, ir Lietuvoje, jaunai valstybei netekus savo sostinės.
Žinoma, labiausiai domėjausi tarpukario laikotarpio sale. Ką duoda tokia paroda? Norėjau žinių. Atėjau, nusiteikusi savo tėvų kartos pagerbimui.
Paroda, skirta Vilniui, skausmo miestui Nacionaliniame muziejuje Istorijų namuose. Žinoma, galima aktualizuoti kurį kitą Vilniaus laikotarpį… Bet šitas laikas buvo palyginti neseniai, ir kažin dar kada lietuvis pergyveno stipresnį skausmo jausmą dėl Vilniaus negu tada?
Kurgi Jonas Basanavičius – pats svarbiausias vilnietis, kūręs ir vedęs tautą neprikausomybėn, sunkią valandą nepalikęs Vilniaus, parodęs jaunimui, kaip reikia išlikti tvirtais. Kur garbingoji Vytauto Didžiojo gimnazija?
Neradau.
Didžiausias eksponatas salėje – Juzefas Pilsudskis, pavirtęs į Maksimą Gorkį. Ar Vilniaus tarpukariui pagerbti svarbiausia yra eksponuoti savo skriaudėją Juzefą Pilsudskį, pavirtusį M. Gorkiu. Ar tada M. Gorkis buvo kaip nors svarbus Vilniui arba Lietuvai?
Istorijos namams vertėtų vieną salę paskirti kuriozų eksponavimui. Esu tikra, kad muziejus jų turi. Tada jie būtų savo vietoj, juokingi ir neįžeidūs.

Solidžiam Vilniaus700–mečiui pagerbti pagarbos ženklai taip pat turėtų būti solidūs, verti to laiko vilniečių kartos.
Kodėl daktaro Jurgio Šlapelio rankogaliai? Ar šito žmogaus veikla susijusi tik su rankogaliais? Negi jis neparašė nei žodžio, nenuveikė, kažko reikšmingo?
Šiandien nuolat brukama mintis, kad Vilnius buvo daugiatautis. Neduok Dieve, kas pasakys, kad jis tik Lietuvos, kad lietuviškas. XIX a. vidury lietuvių gyventojų Vilniuje buvo dauguma (Br. Makauskas Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais, 11 psl.). Tik, 40-čiai metų uždraudus lietuvišką spaudą, prievarta lenkinant, rusinant, pasikeitė ne tik lietuviškos pavardės, bet ir gyventojų mentalitetas… Kodėl stengiamės eksponuoti faktą, kad neatsilaikėme? Kas čia girtino ar garbingo? Tai – okupacijų pasėkmė. Ir kodėl 1939 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, masiškai imta lietuvintis pavardes? Kas gi lietuvinosi, jei lietuvių buvo taip mažai? Ar to būtų reikėję lenkams ar rusams, ar jie lietuvintųsi?
Kam mes ir šiandien sureikšminam tai, kad Vilnius yra daugiatautis. Kas čia tokio ypatingo, ar nebūdingo kitoms sostinėms? Ar kas prieštarauja? Ir ar reikia lietuviškumą iki minimumo nardinti daugiatautiškume? Ką čia mes norim įrodyti ar parodyti? Pats gyvenimas rodo, koks yra Vilnius: nesipešam gyvendami viename mieste net su savo okupantais.
Šios parodos neaiški idėja, neaišku, kam ji skirta, neaišku, ką ji duoda?

 Nuotraukoje: Čia Vilniaus gatvėje iki 1933 metų veikė Lietuvos klinika ir ligoninė, atidarytos 1918 m. lapkričio 3 d. dalyvaujant Jonui Basanavičiui.

Vilnietė Birutė Čibiraitė Biekšienė

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com