…Społeczeństwo dojrzałego narodu winno być jak rozwarty szeroko wachlarz. Niewątpliwie tak. Dodałbym od siebie, że im więcej ponad 180 stopni rozwarcia tego wachlarza, tym więcej świadczy o dojrzałości, dynamice, a więc i bogactwie myśli społeczeństwa. Podczas gdy zwinięty w mocnej garści robi wrażenie raczej krótkiej pałki.  Józef Mackiewicz. Kompleks niemiecki. Kultura, 1956

Bet kurios solidarios demokratinės visuomenės ir valstybės pareiga yra pasirūpinti tais, kuriuos nuskriaudė likimas. Ir visiškai nesvarbu, dėl ko žmogus įgijo negalią ir dėl to patiria atskirtį, nes dažniausiai atsakomybė tenka pačiai valstybei ir visuomenei (pavyzdžiui, dėl blogų įstatymų ir ydingų valdžios sprendimų atsiranda pavojingos darbo sąlygos, nepalanki darbo aplinka, perteklinė psichologinė įtampa, stresas, patirtos fizinės ir dvasinės traumos, o juk daugybės ligų priežastis ir yra stresas).
Tautosakoje nuo neatmenamų laikų yra žinoma ne viena patarlės „Neišsižadėk ubago lazdos, terbos ir tiurmos“ variacija. Nūnai patarlę reikėtų suprasti daug platesniame socialiniame kontekste. Net ir iš pirmo žvilgsnio demokratinėje teisinėje valstybėje asmens socialinė padėtis gali pasikeisti akimirksniu ir apsisukti 180 laipsnių kampu dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, ir didžiausią sveikuolį gali parblokšti netikėta liga, o didžiausią vikruolį gali paguldyti į patalą patirta trauma.

Dar 1991-ais buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Taigi, jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais buvo suvokiama invalidų socialinės integracijos svarba, atitinkamai įvardijant ir pagrindinį įstatymą, teisiškai reguliuojantį šios jautrios socialinės grupės teises ir valstybės pareigas šiai grupei.
Per trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų keitėsi valstybės socialinės rūpybos neįgaliaisiais, negalios nustatymo, ginčų nagrinėjimo ir teisių gynimo sistema. Keitėsi net sampratos, o visuomenės leksikoje ir teisėkūroje įsitvirtino ir lietuviškas žodis „neįgalusis“, iš sovietmečio paveldėtos „invalidumo grupės“ buvo pakeistos darbingumo, neįgalumo lygiu.
Savivaldybėse buvo sukurta iš esmės veiksminga socialinių paslaugų centrų sistema, teikianti įvairias paslaugas neįgaliesiems, o apskritai prireikė maždaug dvidešimties metų, kad ši sistema galutinai susiformuotų ir nusistovėtų.
Tačiau atėjo 2022-ieji ir rugsėjo viduryje Seime su fanfaromis buvo pristatytas neįgaliųjų reformos projektas. Po pritarimo pristatymui jis buldozeriu pajudėjo į Seimo komitetus ir jau spėjo su tomis pačiomis fanfaromis pražygiuoti per Seimo Žmogaus teisių komitetą.
Tačiau mano didelei nuostabai savaitės pradžioje patyrė pirmą fiasko, svarstant projektą Seimo Neįgaliųjų reikalų komisijoje. Trimis balsais „už“, o keturiems komisijos nariams susilaikius, projektui nebuvo pritarta ir jis grąžintas projekto rengėjai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tobulinti.
Nedetalizuosiu, ką ir kaip Seimo nariai kalbėjo Neįgaliųjų reikalų komisijoje, tačiau pakalbėkime iš esmės apie tai, kas slepiasi po reformos projekto fanfaromis.
Tiesą sakant, slepiasi negražūs dalykai – demagogija, paprasčiausias žmonių mulkinimas ir įstatymo leidėjui peršama „katė maiše“.
Iš tiesų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristatė penkių įstatymų pakeitimų paketą, iš kurio pagrindinis – Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas – keičiamas iš esmės (keičiant net jo pavadinimą į „Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas“).
Ministerija pagal geriausias propagandos technologijas paskelbė, kad dabar neįgalieji yra esą diskriminuojami dėl sąvokos „neįgalusis“ ir todėl įstatymo projekto rengėjai pasiūlė šią, jau nusistovėjusią ir visos visuomenės priimtą, sampratą keisti į „asmuo su negalia“. Pagal tokią projekto autorių logiką grėmezdiškesnis pavadinimas išspręs visas neįgaliųjų problemas, juos pamaitins ir padarys laimingesnius.
2016 metais JT Neįgaliųjų teisių konvencijos komitetas Lietuvai pateikė „Pastabas dėl Pirminės Lietuvos ataskaitos įgyvendinant Konvenciją“. Tenka pastebėti, kad tokius dokumentus reikia mokėti perskaityti. Dokumente tikrai pateikiama Komiteto rekomendacija kalbant apie neįgaliuosius vengti menkinamą konotaciją turinčių žodžių ir, kaip pavyzdys, pateikiami žodžiai „kurčnebylys“ ir „sutrikimas“.
Neketinu diskutuoti dėl šių žodžių semantinių prasmių, kaip ir neketinu diskutuoti dėl dokumentą į lietuvių kalbą išvertusių vertėjų kompetencijos, tačiau minėtose rekomendacijose tikrai nėra net užsiminta, kad sąvokos „neįgalusis“ arba „darbingumo lygis“ yra diskriminuojančios.
Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad trūksta konsultacijų ir neįgaliesiems atstovaujančios organizacijos nepakankamai dalyvauja kontroliuojant Konvencijos įgyvendinimą (Pastabų 67c punktas), todėl Komitetas nesyk rekomendacijose akcentuoja didesnį nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą negalios valdymo politikoje.
Deja, reformos projekto rengėjai iš minėtų Komiteto pastabų sugebėjo iššifruoti, kad sąvoka „neįgalusis“ yra neva diskriminacinė, tačiau NVO sektoriaus dalyvavimas negalios valdymo politikoje pagal teikiamą projektą yra visiškai deklaratyvus ir mažiau nei simbolinis.
Dar prieš pateikiant Seimui reformos projektą, bent keliose savivaldybėse buvo paleistas pilotinis projektas, taikant kai kurias projekto siūlomas naujoves, tokias kaip centralizuotai teikiama atvejo vadyba ir atvejo vadybininkai.
Klausantis ne vieno reformos projekto pristatymo tapo akivaizdu, kad savivaldybių atstovų perspėjimų, jog atvejo vadyba nepasiteisino, nes atvejo vadybininkai mėgina dubliuoti dabar dirbančius socialinius darbuotojus (o jei tiksliau – apkrauna šiuos papildomu darbu ir trukdo), valdantieji tiesiog negirdi, vadovaudamiesi „cancel“ (liet. atšaukimo, – red. past.) kultūra.

www.laikmetis.lt

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com