…Najcharakterystyczniejszą cechą systemu komunistycznego jest natomiast totalna niewola ludzkiego ducha, zniewolenie ludzkiej myśli, ludzkiego intelektu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Žinot, kas ypatingai džiugina girdint pastarųjų dienų naujienas dėl Nobelio taikos premijos laureatų ir Krymo tilto? Tai, kad sugrįžta jausmas, jog pasaulyje vis dėlto yra teisybė. Jog anksčiau ar vėliau ji triumfuos.
Jausmas, kuris jau senokai buvo nustumtas į šalį. Nes aplinkui matėme įteisintus nusikaltimus, kvailystes ir nebaudžiamą bukumą, siautėjant menkystas, niekšus ar atvirus begėdžius, kurie jau buvo įtikėję galintys spjaudyti visiems į veidus ir daryti, kas tik šaus į galvą, nesulaukdami jokio rimtesnio atkirčio ar atsakomybės. Kurie manė turi teisę pakasti savo niekšybes ir apsimesti, kad jų nebuvo, o apie jas prabylančius visaip juodinti ir persekioti.

Dabar jie tyli uodegas pabrukę arba gėdingai mėgina kiauksėti prieš, pasauliui vis geriau suvokiant, kas yra kas.
Džiaugiuosi, kad, kaip nujausdami, neseniai įrašėme laidą su vienu iš vakar Nobelio taikos premiją gavusio „Memorialo“ atstovų (komentare dar sykį įkelsiu nuorodą į ją). Deja, dėl laiko stokos tada su gerbiamu kolega Aleksejumi Aleksey Kamenskikh , kuris dėl fėesbėšnikų persekiojimo neseniai buvo priverstas bėgti į nežinią, palikęs mylimą darbą universitete, nebespėjome aptarti kitų svarbių temų, ypač susijusių su lietuvių tremtinių ir Gulago kalinių atminties saugojimu Sibire ir režimo tam dabar sudaromomis kliūtimis, bet gal dar turėsime progą prie to sugrįžti. Pasveikinkime jį ir jo bičiulius.
Malonu, kad su šlapia mazgote pagaliau gavo ir R.Šimašius, būdamas teisingumo ministru 2011 m. svariai prisidėjęs, kad Lukašenkos režimas suimtų, apkaltintų ir ilgam įkalintų vieną iš dabar Nobelio premiją gavusiųjų baltarusių žmogaus teisių gynėjų. Tai ir aiškus ženklas, atskiriantis tikruosius kovotojus už žmogaus teises nuo pseudogynėjų, besirūpinančių vien savo chebrytės nauda ir kitaminčių terorizavimu.
Tačiau tai tik menkas, nors ir labai svarbus, atokvėpis, reikšminga, bet negalutinė moralinė pergalė. Kova nebaigta. „Memorialo“ atstovai žinią apie gautą Nobelį išgirdo Maskvos teismo koridoriuose. Jie Rusijoje ir toliau persekiojami, siekiant atimti pastatus, kuriuose buvo įrengti per dešimtmečius draugijos sukaupti archyvai su duomenimis apie sovietinių represijų aukas.
Kaip tai makabriškai ir simboliškai sutampa su šiomis dienomis čia, Vilniuje, priimtu galutiniu ir neapskundžiamu teismo sprendimu į gatvę iš jų pačių rankomis ir lėšomis iš griūvėsių prikelto pastato iškeldinti „Miško brolių“ draugiją. Kartu su visais jų sukauptais archyvais, videoteka ir kita medžiaga. Atsitiktinumas?
Kažkam labai neparanku, kad stalinizmo nusikaltimai būtų paliudyti materialiai? Kad būtų žmonės ir institucijos, gebančios šią atmintį saugoti ir perduoti ateities kartoms?
Žinome, kad rusiją valdo korporacija, sudaryta iš buvusių/esamų represinių struktūrų atstovų, kurie niekada neišsižadėjo savo pirmtakų darbų, priešingai, jais didžiuojasi. Bet kas valdo Lietuvą, kurios dabartiniai valdantieji lyg ir deklaruoja ištikimybę patriotinei tradicijai ir neva puoselėja nepriklausomybės gynėjų, savanorių, partizanų ir disidentų atmintį?
Deja, tikrieji jų darbai pernelyg skiriasi nuo skambių žodžių ir ritualinių gestų.
Tačiau pastarieji įvykiai primena, kad nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nėra nei vieno niekingo darbo, kurio atlikėjai nebus anksčiau ar vėliau išvilkti į dienos šviesą ir nubausti.
Tegu tai ypač prisimena gudručiai, Lietuvoje užsislapstinę 75-iems metams.
Rasa Čepaitienė, facebook, 2022.10. 09 d.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com