…Szczerość każdego pisarza mierzy się nie tylko tym, o czym pisze, ale i tym co przemilcza. Józef Mackiewicz. Niemiecki kompleks.  Kultura, 1956

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė išskirtinės reikšmės humanistinį aktą – VISUOTINĘ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJĄ (toliau – Deklaracija). Skelbdama šį aktą, Generalinė Asamblėja jį pateikė „kaip bendrą idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Lietuva, 1991 m. kovo 12 d. prisijungdama prie šios Deklaracijos, nostrifikavo (pripažino savomis) jos nuostatas.
Deklaracija pirmąjį savo straipsnį pradėdama teiginiu, kad “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.”, mus orientuoja į tai, jog šis tarptautinis aktas žmonių teisinės lygybės siekia visose gyvenimo srityse, t.y. ir įgyvendinant tautos valstybingumą.

Iš to darytina išvada, kad Lietuvoje įprastą valdžios (tarsi politinių didikų) ir kitų žmonių (tarsi pilietinės prastuomenės) nelygiateisiškumą turime vertinti kaip viduramžišką atgyveną. Juk didikai ir prastuomenė negali būti lygūs savo orumu ir teisėmis?
Norint realiai įgyvendinti žmonių lygiateisiškumą pagal minėtą Deklaraciją, tautos valstybingumo santykiuose tenka atsisakyti piliečių skirstymo į valdžią ir pavaldinius. Pagal dabartines europinės civilizacijos vertybes valstybės subjektai vieni nuo kitų skiriasi ne valdinėmis galiomis, o jų kilmės būdu ir vaidmeniu visuomeniniame darbo pasidalinime. Piliečiai yra prigimtiniai valstybės subjektai, institucijos – sutartiniai valstybės subjektai. Pagal tai galime išskirti ir dvi tautos savivaldos formas: pilietinę valdyseną ir institucinę valdyseną. Pilietinė valdysena įgyvendinama tiesioginės demokratijos formomis ir grindžiama prigimtine žmogaus teise ginti bet kurį pilietinį interesą pagal pilietinės daugumos priimtus konstitucinius principus. Institucinė valdysena įgyvendinama atstovaujamosios demokratijos formomis ir grindžiama prievole tvarkyti viešuosius reikalus pagal įstatymu nustatytą kiekvienos institucijos funkcinę kompetenciją. Nors institucijų funkcinė paskirtis orientuota į pilietinės daugumos interesus, dabartinis Lietuvos valstybingumo modelis institucijoms sudaro sąlygas veikti ne kaip pilietinės daugumos atstovams, o kaip interesų grupių patikėtiniams, tenkinantiems klaninius interesus. Svarbu pažymėti ir tai, kad piliečiai, priimdami valdysenos sprendimus, naudojasi savo sukurtais ištekliais, o institucijos, priimdamos sprendimus, naudojasi ne savo, o tautos sukurtais ištekliais. Dėl to tarp piliečių ir valstybinių institucijų (mūsų vis dar vadinamų valdžia), kyla interesų konfliktas.
Kaip išbristi iš konfliktinių situacijų? Įsigilinus į piliečių nepasitikėjimo institucine valdysena priežastis ir įvertinus tautai pavojingas šalies valstybingumo raidos pasekmes, peršasi išvada, jog Lietuvoje būtina konstitucinė reforma, kuri įtvirtintintų piliečių ir institucijų teisinių galių šalies valdysenoje pusiausvyrą. Tai galima pasiekti tik įvedus institucijoms pilietinę kontrolę.
Jonas Ivoška, 2021 m. gruodžio 1d.

Video įrašai: diskusija dėl konstiticinės reformos butinumo.

1.


2.

3. 

 

4. 

5. 

6. 

7. 

8. 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com