…Społeczeństwo dojrzałego narodu winno być jak rozwarty szeroko wachlarz. Niewątpliwie tak. Dodałbym od siebie, że im więcej ponad 180 stopni rozwarcia tego wachlarza, tym więcej świadczy o dojrzałości, dynamice, a więc i bogactwie myśli społeczeństwa. Podczas gdy zwinięty w mocnej garści robi wrażenie raczej krótkiej pałki.  Józef Mackiewicz. Kompleks niemiecki. Kultura, 1956

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, vakar, kovo 11 dieną Žvėryne ant namo D. Poškos g. 15 buvo atidengta atminimo lenta Marcelinui Šikšniui - Šiaulėniškiui (1874– 1970), pedagogui, dramaturgui, poetui, ilgamečiam Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui (1922 – 1939). Visų mūsų tėvų-senųjų vilniečių kartos Direktoriui.

Lentos iniciatorės buvo Rūta Martusevičienė, dabar gyvenusi šiame name, ir Laima Kruopaitė, Marcelino Šikšnio anūkė. Prisidėjo ir Vilniečių ainių klubas.
Negailestingi laiko ženklai lėmė tai, kad visus formalumus sutvarkiusi, Rūta buvo išplėšta iš mūsų tarpo, nesulaukė šios dienos.
Marcelinas Šikšnys - tarpukario Vilniaus lietuvis, buvo matematikas virtuozas. Ši lietuvių karta ypatinga; jie buvo sąmoningi, pasiaukojantys lietuvybės išsaugojimui Vilniuje. Tada lietuvybė buvo brutaliai naikinama. Kiekvienas išsilavinęs Vilniaus lietuvis, galėjo vykti į Nepriklausomą Lietuvą, palengvindamas Lenkijos administracijos siekius; ten siekti karjeros, gyventi patogiomis sąlygomis. Vilniaus lietuvių supratimas, kad Vilniuje reikia išsaugoti lietuvybę, lėmėt tai, kad neskaitlinga jų karta atliko titano darbą, sunkiausiomis sąlygomis sukurdama lietuviškų mokyklų tinklą, nuolat leisdama lietuviška spauda, paklaikusia lietuvybę, buvo steigiami ir prižiūrimi bendrabučiai lietuvių vaikams, vyko visokia kultūrinė veikla.
Kokios profesijos bebūtų, Vilniaus lietuviai dirbo tai, kas tuo metu buvo reikalinga. Lietuviškoms mokykloms trūko vadovėlių – rengėjuos, reikėjo lietuviškos spaudos– laikraščių redaktoriais buvo visi, kas jautėsi galį dirbti šitą labai svarbų darbą, trūko pjesių vaidinimams – jas rašė, reikėjo mokytojų – po visą Vilniaus kraštą mokytojauti pasklido visi, turintys išsilavinimą – mokytojai, universitetų absolventai, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientai.
Vienas aktyviausių šiame lietuvybės darbe buvo Marcelinas Šikšnys - Šiaulėniškis.
Jis buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos Direktorius, jis parengė matematikos vadovėlius; jais naudotasi ir Nepriklausomoje Lietuvoje, parašė pjeses, kūrė poeziją – nes reikėjo!
Tūkstančius šviesių asmenybių išauklėjo Vytauto Didžiojo gimnazija. Visi buvę mokiniai gerbė savo Direktorių. Kiekvienais metais per jo varduves birželio 2 dieną susirinkdavo pas jį. Tai tapo senųjų vilniečių tradicija. Iki galo. Šią tradiciją tęsia jų vaikai, susibūrę į Vilniečių ainių klubą.
Senųjų vilniečių pasiaukojimas idėjai galėtų būti pavyzdys dabartinei sumaterialėjusiai kartai.

Atidengiant lentą pasisakė Žvėryno bendruomenės narė Zina Gineitienė, kunigas Algirdas Toliatas, buvusi atkurtos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Puchovičienė, Vytautas Sinica, istorikė Nastazija Kairiūkštytė, kino režisierius Vytautas Damaševičius ir M. Šikšnio anūkė, vilniečių ainė, Laima Kruopaitė.

Vilniečių ainė Birutė Biekšienė
Nuotraukose: atminimo lentos atidengimas; atminimo lenta; Marcelinas Šikšnys – Šiaulėniškis gimnazijoje; Lietuvių švietimo draugijos „Rytas" valdyba. Iš kairės: Konstantinas Stasys, Kristupas Čibiras, Marcelinas Šikšnys, pirmininkas Petras Kraujalis, Vincas Budrevičius, Nikodemas Raštutis, Antanas Juknevičius. 1931-1932 m.
Video filmas: atminimo lentos atidengimo fragmentai:

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com