…Henryk Sienkiewicz był pisarzem dla dzieci, które na zawsze zostają w nas i którymi my na zawsze zostajemy gdzieś w głębi naszych serc i w mrokach podświadomości. Stefan Żeromski był pisarzem dla młodzieży. Józef Mackiewicz jest pisarzem dla dorosłych, dla ludzi w wieku męskim, wieku klęski.
Marian Hemar. Tydzień Polski, 1966

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PETICIJŲ KOMISIJAI

NUORAŠAI:
LRS Teisės ir teisėtvarkos komitetui, LRS Žmogaus teisių komitetui

PETICIJA
Dėl esamos LR Seimo rinkimų tvarkos ir parlamentaro pareigų dubliavimo su kitomis pareigomis neatitikties konstitucinėms nuostatoms
2021 m. sausio mėn. 4 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), detalizuodama Lietuvos kaip demokratinės respublikos vertybes ir principus, dažnai prieštaringai, bet (vertinant sistemiškai) suprantamai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) formavimo tvarką. Konstitucijos 55 straipsnis, kuriuo pradedamas penktasis Konstitucijos skirsnis, apibrėžiantis Seimo sudėtį ir funkcijas, pirmiausia nurodo, jog Seimą sudaro Tautos atstovai. Ši konstitucinė nuostata svarbi tuo, kad joje įtvirtinti du esminiai subjektai: įgaliotojas – suverenas Tauta ir įgaliotinis – Seimas (grupinis atstovas, privalantis veikti Tautos interesais); tačiau grupinį atstovą sudaro apibrėžtam periodui (ketveriems metams) visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise išrinkti individualūs atstovai - 141 Seimo narys.

Nebandant prisidengti kokiomis nors išgalvotomis daugiaprasmybėmis, tenka konstatuoti, kad pagal Konstituciją pilietis gali įgyti Seimo nario (parlamentaro) statusą ne partijos ar kokios kitos interesų grupės valia, o tik Tautos valia. Tai reiškia, jog pilietis, negavęs Tautos įgaliojimų, negali tapti jos įgaliotiniu (atstovu).
Ta pati Konstitucijos 55 straipsnio norma, nustato, kad Seimo narių rinkimai yra tiesioginiai. Vadovaujantis šia konstitucine nuostata tenka pripažinti, jog parlamentaru negalima tapti partijos vadovybės nuožiūra ar kokio nors perįgaliojimo keliu be tiesioginės Tautos valios. Dėl to tiesiogiai Tautai (rinkėjams) nepareiškus savo valios dėl piliečio teisės atstovauti Tautos interesams, jis neįgyja teisės būti atstovu.
Asmens atsiradimas Seime Tautos atstovo teisėmis be tiesiogiai pareikšto jam rinkėjų pasitikėjimo yra antikonstitucinis. Dėl to už finansinę paramą ar kitaip įtikęs partijos vadovybei asmuo ir gavęs vietą partijos sąrašo pradžioje, bet rinkimų metu sulaukęs, pavyzdžiui, tik savo šeimos narių palaikymo, negali vadintis Tautos atstovu. Pagal protingumo kriterijus toks asmuo gali vadintis šeimos atstovu arba (jeigu deleguotas partijos suvažiavimo) – partijos atstovu. Kadangi Seimą sudaro Tautos atstovai, šeimos, interesų grupės, partijos atstovas pagal Konstituciją nėra Seimo narys.
Konstitucijos 55 straipsnis reikalauja ne tik tiesioginės, bet ir lygios rinkimų teisės. Lygiateisiškumą, formuojant Tautos atstovybę, būtina užtikrinti piliečiui įgyvendinant tiek aktyviąją, tiek ir pasyviąją rinkimų teisę. Naudojantis aktyviąja rinkimų teise, kiekvienas rinkėjas turi turėti vienodą balsų skaičių, balsuojant už pretendentą į Tautos atstovybę. Pagal dabartinę konstitucinę tvarką rinkėjas už tą patį kandidatą turi teisę balsuoti tik vieną kartą. Ar taip yra dabartiniuose Tautos atstovų rinkimuose pagal Seimo rinkimų įstatymą, ar Seimo rinkimai konstituciškai yra teisėti? Tenka konstatuoti, kad Seimo rinkimų įstatymas leidžia už vieną kandidatą (kurio nėra partijų sąrašuose) vienam rinkėjui balsuoti tik vieną kartą, o už tą kandidatą , kuris renkamas ir vienmandatėje apygardoje, ir sąrašiniu būdu, tas pats rinkėjas turi teisę balsuoti du kartus. (Samprotavimai, kad sąrašinio kandidatavimo atveju balsuojama ne už asmenis, o už partiją, prasilenkia su protingumo kriterijais, nes partijos, kaip juridiniai asmenys, neturi balso teisės priimant sprendimus Seimo vardu.) Ar teisės turėjimas už vieną kandidatą balsuoti tik vieną kartą, o už kitą – du kartus, nors jiems suteikiami tie patys įgliojimai, yra lygios rinkimų teisės įgyvendinimas? Kadangi tarp 1 ir 2 negalima dėti lygybės ženklo, rinkimų teisę laikyti lygia nėra pagrindo.
Analogiška situacija yra ir piliečiams naudojantis pasyviąja rinkimų teise. Partijai priklausantis ar jos pažiūroms pritariantis pilietis Tautos atstovo statuso gali siekti dviem būdais – vienmandatėje apygardoje ir lygiagrečiai sąrašiniu būdu. Kitas pilietis, kuris, pavyzdžiui, linkęs rūpintis visos Tautos tvarumu ir pažanga, o ne partinės grupės interesais, Tautos atstovo padėties gali siekti tik vienu būdu – vienmandatėje apygardoje. Tai akivaizdus privilegijos suteikimas siauresnių – partinių pažiūrų piliečiams, pažeidžiantis Konstitucijos ir 55, ir 29 straipsnį. („Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų (...) pažiūrų pagrindu.“)
Siekiant išvengti Seimo rinkimų įstatymo ir Konstitucijos nuostatų tarpusavio prieštaringumo, tenka keisti žymią dalį Seimo rinkimų įstatymo normų, todėl mes, šios peticijos autoriai, neteiksime naujos Seimo rinkimų įstatymo redakcijos, o pasiūlysime tik šio įstatymo pakeitimo principines nuostatas.
Siekiant nepažeisti konstitucinio tiesioginės rinkimų teisės principo, pakanka neatimti iš rinkėjo personalinio pasirinkimo teisės balsuoti, pavyzdžiui, ne daugiau kaip už 6 kandidatus, priimtiną kandidatą pasirenkant iš bet kurios partijos sąrašo. Tai reiškia, kad renkant nacionaliniu lygmeniu (pagal partijų sąrašus), šiuo atveju ne partijos lyderis, o rinkėjai nusprendžia, kurie partijų iškelti kandidatai verčiausi atstovauti Tautos interesams. Renkant tokia tvarka, partijų keliamų kandidatų sąrašai sudarytini abėcėlės tvarka. Išrinktais į Seimą laikytini 70 kandidatų (jeigu nekeistume daugiamandatininkų skaičiaus), surinkusių daugiausia rinkėjų balsų. Tokia rinkimų tvarka nekels abejonių ar visi Seimo nariai tikrai išrinkti Tautos ir ar išrinkti tie asmenys, kurie turi didžiausią Tautos (rinkėjų) pasitikėjimą.
Kadangi kuriai nors partijai palankūs rinkėjai visi nepasirinks tų pačių (šešių) partijos sąraše esančių kandidatų, yra procedūrinė galimybė būti išrinktiems visiems 70-čiai vienos partijos narių. Dėl to prielaidos, kad tokia tvarka ribojamas vienos partijos narių skaičius, nėra pagrįstos. Tokia rinkimų tvarka ne tik atitiks Konstituciją, bet bus paskata partijai į savo sąrašus įtraukti ne gausiai paremiančius ir klusniai pritariančius asmenis, bet empatiškas asmenybes, gebančias rūpintis visos Tautos interesais.
Siekiant lygios rinkimų teisės (lygiateisių rinkimų), belieka Seimo rinkimų įstatyme nustatyti, kad pretendentai į Seimą, kurie bolotiruojasi vienmandatėse apygardose (kandidatuoja regioniniu lygmeniu), neturi teisės lygiagrečiai dalyvauti rinkimuose partijų sąrašuose, renkant nacionaliniu lygmeniu.
Pažymėtina, jog su naryste Seime siejasi dar viena neatitiktis Konstitucijai, dėl kurios pažeidžiamas Lietuvos kaip teisinės valstybės principas ir valstybės sisteminių sektorių (valdžių) funkcijų atskyrimo principas. Štai Konstitucijos 60 str. 1 dalies norma imperatyviai nurodo: „Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose...“. Šią konstitucinę nuostatą papildo dar du konstituciniai teiginiai: „Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.“ (Konstitucijos 60 str. 3 dalis), „Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: (...) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;“ (Konstitucijos 63 str. 7 punktas). Šių paryškintų konstitucinių normų lingvistinė ir loginė analizė liudija, kad asmuo, išrinktas Seimo nariu, negali prisiimti jokių kitų pareigų. Tačiau Seimo narys nepraranda teisės pereiti į kitą darbą. Tai patvirtina ir Konstitucijos 60 str. 2 dalies norma nustatanti, kad Seimo nario statusas nekliudo skirti jį Ministru Pirmininku ar ministru. Dėl to gali susidaryti regimybė, kad Seimo narys tuo pačiu metu gali eiti ir kitas (Ministro Pirmininko ar ministro) pareigas, jeigu jos suderinamos su Seimo nario pareigomis. Tačiau sistemiškai nagrinėjant konstitucinių normų nuostatas tampa aišku, kad Seimo nario pareigos ir Ministro Pirmininko ar ministro pareigos turi funkcinio prieštaringumo. Štai Konstitucijos 61 str. 1 dalis nurodo, kad Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui ar ministrui, į kurį šie privalo atsakyti. Tuo būdu Ministro Pirmininko ar ministro sutapties su Seimo nariu situacija ne tik suponuoja funkcinį prieštaringumą, bet ir ištrina atskaitomybės bei atsakomybės ribas. Kita vertus, atsakingų pareigų sudvejinimas sudaro sąlygas nekokybiškam abiejų pareigų atlikimui, arba kurių nors patikėtų pareigų nevykdymui (nėra fizinės galimybės žmogui tuo pačiu metu būti dviejose vietose arba, kaip sako Tautos išmintis: „devyni amatai – dešimtas – badas“). Tai rodo arba neracionalų Seimo narių skaičių (jų perviršį), arba svarbių (Seime arba Vyriausybėje) pareiginių funkcijų netinkamą atlikimą. Dėl išvardintų priežasčių tenka pripažinti, kad pagal Konstitucijos 63 straipsnio normą, jog Seimo nario įgaliojimai nutrūkta, kai jis pereina dirbti kitą darbą, vadovaujantis protingumo kriterijais ir ekonomiškumo principu, Ministras Pirmininkas ar ministras tuo pačiu metu negali būti ir Seimo narys.
Argumentai, jog naujo Seimo nario rinkimai, išrinktam parlamentarui išėjus dirbti į Vyriausybę – per brangi procedūra, netektų prasmės, jeigu vietoje mandato netekusio Seimo nario nauju Seimo nariu taptų ta pačia tvarka Seimo rinkimuose dalyvavęs kandidatas, kuris gavo daugiausia rinkėjų balsų tarp nepatekusiųjų į Tautos atstovybę.
Vadovaudamiesi Peticijų įstatymo 4 straipsnio normomis, prašome šį kreipimąsi pripažinti peticija ir siūlome inicijuoti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo pakeitimus, sutinkamai su Konstitucijos nuostatomis.

Pilietinės visuomenės kūrėjų paramos fondo steigėjų ir rėmėjų grupės atstovas Jonas Ivoška. 
el. paštas: Ten adres pocztowy jest chroniony przed spamowaniem. Aby go zobaczyć, konieczne jest włączenie w przeglądarce obsługi JavaScript.

 

 

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com