…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Pro dėmesingų viešojo mūsų šalies gyvenimo stebėtojų akis, be abejo, nepraslydo tai, kad prieš dvejus metus spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje   pasirodė Lietuvos Respublikos konstitucinės reformos projektas, kurį parengė teisininkas Jonas Ivoška. Pagrindinio šalies įstatymo projektas buvo paremtas Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais dokumentais bei kitų šalių patirtimi, įgyta rengiant savo konstitucijų turinį.

Skirtingai nuo 1992 m. priimtos Konstitucijos, projekte numatyta, kad pagrindinis valstybės institucijų ir struktūrų veiklos tikslas yra piliečių gerovė.

Žemiau pateikiamame vaizdo filme J. Ivoška nurodo rimtus dabartinės Konstitucijos trūkumus, nes ji buvo priimta skubotai, pakankamai neišanalizavus, kaip posovietinis deklaratyvus kūrinys, tuo metu, kai iš Lietuvos dar buvo neišvesta okupacinė sovietinė kariuomenė.

Visa tai itin neigiamai veikia šalies padėtį, visuomenės nuotaikas ir mėginimus kurti pilietinę teisinę valstybę. Dėl šios priežasties atsiranda dideli socialiniai skirtumai, piktnaudžiavimas įgaliojimais, antikonstitucinės privilegijos sovietinei ir naujajai nomenklatūrai, netikrumo ir neteisybės pojūtis, kuris galiausiai paskatina emigraciją.

Su J. Ivoška kalbėjo R. Maceikianec.

Nuotraukoje: advokatas Jonas Ivoška

Vaizdo filmas: interviu su J. Ivoška

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com