…Komuniści, jeszcze z doświadczenia wojny domowej wiedzą, że niczym tak się nie przyciąga i nie wiąże ze sobą nacjonalizmu, jak popieraniem jego nienawiści do innego narodu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Tradiciškai paskutinę šių metų gegužės savaitę Vilniuje vyko tarptautinis folkloro festivalis „Skamba, skamba kankliai“. Tad prašome hab. dr. Daivą Račiūnaitę-Vyčinienę, Lietuvos muzikos ir teatro Etnomuzikologijos katedros vedėją, įvertinti šį renginį atsižvelgiant į lietuvių liaudies kultūros padėtį bei unikalumą.

Gerbiama Profesore, gegužės mėnesį Vilniuje vyko keturiasdešimt septintasis metinis folkloro festivalis „Skamba, skamba kankliai“, jo mastas ir lygis yra gana retas reiškinys šiuolaikinėje Europoje. Kaip jūs – mokslininkė, organizatorė ir dalyvė – vertinate šį įvykį?

Aš šiame festivalyje dalyvauju jau nuo 1982 metų, tad matau jo raidą ir kaitą. Aišku, džiugu, kad esame išsaugoję šiais laikais tokį autentiškos muzikos festivalį, bet aš, kaip organizatorė, dalyvė ir tyrinėtoja, keliu sau klausimą, kiek tos autentikos yra iš tikrųjų, kiek mes patys esame autentiški ir ar galime teigti, kad tai autentiškos liaudies muzikos festivalis. Bet vis dėlto mes atsiribojame nuo stilizuoto folkloro. Kitas klausimas, kiek tai gali būti įdomu ir patrauklu šiuolaikiniam žmogui. Tas klausimas yra labai svarbus. Ir iš tiesų kasmet galvojame, kaip tą folklorą pateikti, kokiose erdvėse – ar salėse, ar mieste, nes nuo to priklauso poveikis klausytojui. Stengiamės miesto žmonėms parodyti tikrus kaimo žmones, perėmusius dainavimo tradicijas iš savo tėvų, senelių. Kviečiamės atvykti užsieniečius, kurie puoselėja būtent autentiškąją tradiciją.

Kuo, jūsų nuomone, išsiskiria lietuvių liaudies muzikinė kultūra tarp kitų Europos ir pasaulio tautų kultūrų?

Mes esame iš tiesų labai išsiskiriantys ir labai įdomūs pasauliui. Viena vertus, esame išsaugoję daug senų dalykų, kurių nebeturi kitos tautos, pavyzdžiui, kalendorines, darbo dainas, dar galime išgirsti ir raudas, kurių tradicija labai sena. Be to, mes turime sutartines, tai didžiulis stebuklas, jos įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą ir turi būti saugomos. Tad natūralu, kad šio festivalio specialiai atvažiuoja pasižiūrėti nemažai turistų iš užsienio.

Per įvairias šventes šalies sostinėje Vilniuje pasirodo ir lenkakalbių lietuvių (Lietuvos lenkų) ansambliai, bet jų apranga rodo, kad jie sieja save su Lenkija ir šios šalies regionais. Kaip jūs manote, ar tai atitinka istorinę tiesą ir tikrovę, ar lenkakalbiai lietuviai sukūrė atskirą liaudies muzikinę kultūrą, ar susiduriame su lietuviškos kilmės ir istorinio polonizacijos proceso mišiniu kultūroje?

Taip, teko ne kartą matyti per įvairius sostinės renginius koncertuojant Lietuvos lenkų ansamblius su Lenkijos regionų drabužiais, atliekančius tų regionų ar bendralenkišką, naujovišką muziką, taip pat ir šokius. Dainuojamos tos lenkų dainos, kurios paplitusios Lenkijoje. Ir labai gaila, kad yra nedaug ansamblių, kurie supranta, kad reikia populiarinti vietines tradicijas. Įdomu tai, kad lenkakalbių gyvenamuose rajonuose tos pačios dainos kartais gyvuoja trimis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai ir gudiškai. Jų melodijos labai senos, siekia dar senesnius laikus, jos yra baltų ir slavų gentinio laikotarpio kilmės. Tyrinėtojams tai didžiulis lobis, ir Lietuvos lenkams būtų labai svarbu suvokti, ką jie turi, tai būtų jų savastis. Lietuvos lenkai turėtų didžiuotis ypatinga savo muzika ir tarme. Jie yra vietiniai žmonės, turintys savo muzikinę kalbą, kuri ryškiai skiriasi nuo Lenkijos, turi labai savitus savo drabužius, kurie dabar jau yra rekonstruoti. Šis kraštas turėtų sukurti savo tapatybės sistemą, į kurią įeina ir kalba, ir drabužiai, ir muzika.

Visą interviu tekstą žr. pridėtame videofilme.

Su prof. Daiva Račiūnaite-Vyčiniene kalbėjosi Ryšard Maceikianec

Nuotraukoje: D. Račiūnaitė-Vyčinienė

Videofilmas: visas interviu tekstas ir archyvo medžiagos fragmentai

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com