Jozef Mackevič. „Jeigu būčiau chanas…“
„(...)Tiesa yra nežinoma ir tikriausiai, esant dabartinei žmonių rūšies išsivystymo padėčiai, niekada nebus žinoma. Tačiau didžiausias šios rūšies bruožas yra įgimtas potraukis ieškoti tiesos. Šis polėkis liudija mūsų rūšies „dvasingumą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybės santvarkos ar idėjos, kurios draudžia ar tik riboja teisę ieškoti tiesos, savaime tampa žmonijos kultūros priešais.
(…) jeigu būčiau didysis Chanas, Dei fortitudo omnium hominum imperator...
...Išnaikinus ugnimi ir kalaviju komunistinę prievartą visame pasaulyje, jau kitą dieną legalizuočiau komunistų partiją, leisčiau jiems atidaryti biurus ir leisti laikraščius, greta visų kitų partijų ir laikraščių pasaulyje. Nes kol negalime sužinoti visos tiesos, kiekviename iš jų bus dar daug netiesos, ir atvirkščiai, kiekvienoje net blogiausioje netiesoje galima atrasti tiesos grūdelį...
...Ir išleisčiau į Europą patruliuoti mongolų galvažudžius, kad su jaučio odos rimbais saugotų žodžio laisvę ir neleistų vienam žodžiui prievartauti kitą. Nes, man atrodo, ne tai svarbiausia gyvenime, kas kokius turi įsitikinimus, o tik tai, kad kiekvienas galėtų juos laisvai išsakyti”.                                               Paryžius, Kultura, 1958.

***

Jozef Mackevič. Vokiškasis kompleksas.
“(..) Vokiečių okupacijos metu dėjosi baisūs dalykai. Susidūrėme su milžiniška, organizuota teroro ir žiaurumo mašina, kuri, turint omenyje žydus, neturėjo precedento gal net visoje istorijoje. Apie tai kiekvienas iš mūsų žino atmintinai. O ką žinome apie kerštą Rytų Vokietijoje?
(…)„Viename kaime, – rašo Thorwaldas, – nužudė jauną vokiečių vyrą ir pasityčiodami nukirto jam galvą, nes jis gynė savo žmoną, kurią prievartavo šešiolika sovietų kareivių iš eilės, ir tai buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau kodėl tada ant klojimo sienos vinimis buvo prikaltas galva žemyn keturiolikos metų jaunuolis, to niekas nežinojo…“ Amerikos kapelionas Francis Sampsonas pasakoja, kad Neubrandenburge išžagintas vokiečių merginas už kojų kabino ant išskėstų medžio šakų ir perkirsdavo per kirkšnis… Čekų Prahoje vokietes išrengdavo nuogai ir liepdavo tokioms tvarkyti griuvėsius; kartu plačiai išsižioti, kad kiekvienas praeivis galėtų spjauti į burną; motinas surišdavo spygliuota viela ir mesdavo į upę, o vaikus skandindavo miesto vandens rezervuaruose, nustumdami ilgomis kartimis tolyn nuo kranto. Klebonas Karolis Seifertas pasakoja, kad 1945 m. gegužės 20 d., stovėdamas ant Elbės kranto matė, kaip upe plaukė medinis sielis, prie kurio ilgomis vinimis už rankų ir kojų buvo prikalta visa vokiečių šeima su keletu vaikų... Buvęs sovietinis majoras Klimovas aprašo („Berlyno Kremlius“), kad pakelės grioviuose gulėjo vokiečių moterys, kurioms tarp kojų šautuvų buožėmis buvo įvaryti alaus buteliai.
(…) „Neginu“ nei vokiečių, nei rusų. Noriu apsiginti pats nuo man primestų pažiūrų infantilumo.
(…) Taigi dalykas atrodo taip: „režimas“ hitlerinėje Vokietijoje truko vos 12 metų, o bolševikai Rusijoje laikosi jau 38 metus ir laikosi toliau. Kuris iš jų buvo kruvinesnis ir pareikalavo daugiau aukų, galima įrodyti tiktai cituojant statistikos skaičius. Tačiau jokios statistikos nereikia konstatuoti faktui, kad totalitariškesnė buvo ir yra komunistinė santvarka.
(…) Būtų akivaizdžiai tendencingas piktumas, jei kas nors iš mano pastabų norėtų padaryti tokią išvadą, kad esą raginu nustoti aprašinėti hitlerininkų nusikaltimus. Kaip tik priešingai: vokiečių nusikaltimų negalima slėpti, juos reikia pasmerkti, netgi plūsti ir prakeikti juos.
(…) Ir čia turiu pastebėti, kad pokarinė vokiečių literatūra gerokai aplenkė mus objektyviai nušviesdama vieną iš didžiausių žmonijos krizių, kokia buvo Antrasis pasaulinis karas. Esant dabartinei jos tendencijai „ieškoti žmogaus“ tai tiesiog įdomiau. Juk žinoma, kad literatūroje visada įdomiausias dalykas yra ne politika, ne tauta, o žmogus.
Vokiečių literatūroje hitlerizmas ir jo padaryti nusikaltimai pasmerkti iš tiesų nesuskaičiuojamomis publikacijomis, filmais ir meno kūriniais. Neįstengčiau net apytiksliai išvardyti visų išspausdintų kūrinių, kuriuose tiesiogiai, netiesiogiai ar vaizduojant įvykių visumą pasmerkiamas „savosios“ hitlerinės valdžios ir sistemos kvailumas, barbariškumas bei nusikaltimai, padaryti kitoms tautoms, tarp jų ir lenkams. O lenkai, kaip jau minėjau pirmiau, neturi nė vienos knygos ar bent jau straipsnio arba pasisakymo, kuriame būtų pasmerkti svetimų, bolševikinių okupantų nusikaltimai, padaryti vokiečiams...
Skirtingai nuo socialistinio realizmo nuostatos, kiekvieno rašytojo nuoširdumas matuojamas ne tik tuo, ką jis rašo, bet ir tuo, ką nutyli. Kita vertus, kiekvienam turi būti leista rašyti tai, ką nori, ir kas jį labiausiai jaudina. Jei kalbėtume apie mane, tai neišbraukčiau nė vieno žodžio net iš to, ką rašė kunigas Kantakas, jeigu kaip jis jausčiau atsakomybę ir skaitytojams, ir savajam dvasininko abitui. Ir ne tai yra neigiama tam tikros žmonių grupės pusė, kad kažkuris vienas joje rašo – taip, o tai, kad niekas neišdrįsta parašyti – ne; jei nepareiškiamas individualus savasis veto ar bent kitokia nuomonė net būnant laisvame pasaulyje, kai nei Gestapas, nei NKVD už tai negrasina nei Osvencimu, nei Kolyma.
Sunku šiuo metu nustatyti, koks vokiečių procentas smerkia ne tiktai Hitlerį, bet ir viską, kas net netiesiogiai buvo susiję su jo „režimu“. Tikėtina, kad daugiau kaip 90 proc. Tačiau pasitaiko išimčių, ir, kas žino, gal koks 10 proc., o gal mažiau yra tokių, kurie būtų linkę ne visą hitlerinę praeitį matyti juodomis spalvomis. Tokios išimtys iš karto pastebimos, dažnai ypač pabrėžiant: „Tik pažvelkite į juos! Ką jie išdarinėja!“ O aš pasakyčiau: ačiu Viešpačiui! Ačiu Viešpačiui, aišku, dėl pačių vokiečių pirmiausia. Nes tauta, kuri rodo pernelyg toli pažengusį nuomonės vienalytiškumą, pernelyg didelę discipliną, solidarumą, perdėtą vienamintiškumą, įrodymų nereikalaujantį teisumą ir kurioje nėra nė vieno, kuris kalbėtų kitaip, nekelia pasitikėjimo dėl savo nuoširdumo. Šios rūšies visuomenė atrodo šiek tiek dirbtinai „pritempta“ iki bendro vardiklio. Teisingai kažkada rašė W. A. Zbyszewskis puikiame savo straipsnyje, gindamas Władysławą Studnickį nuo masinio pasmerkimo už tai, kad buvo gynybos liudytojas von Mansteino procese, kad brandžios tautos visuomenė turi būti kaip plačiai išskleista vėduoklė. Be abejonių taip. Aš dar pridurčiau, kad kuo plačiau virš 180 laipsnių atsiveria ši vėduoklė, tuo labiau liudija apie visuomenės brandą, dinamiką, taigi ir minties turtingumą. O stipriai sugniaužtas kumštis daro veikiau trumpos lazdos įspūdį”.                  Paryžius, Kultura, 1956.

***

Jozef Mackevič. Provokacijos pergalė.
“(...)Jau Niurnbergo procesas, turėjęs būti pasaulinio teisingumo tribunolu, nustebino savo vienašališkumu, galiausiai ne tiek atskleistų hitlerininkų nusikaltimų turiniu, kiek neregėtu objektyvaus moralumo jausmo pamynimu. Tarybų Sąjungos atstovų, kuriem turėjo būti pareikšti kaltinimai paraidžiui pagal kiekvieną punktą, ant teisiamųjų suolo nebuvo. Priešingai: jie sėdėjo teisėjų kėdėse! (…). Tai buvo bloga pokarinio laikotarpio pradžia...
(…) Taigi visa, kas buvo žinoma apie komunizmo praeitį, oficialiai tarsi buvo pamiršta. Kulminaciniu šaltojo karo laikotarpiu Staliną buvo galima palyginti su Hitleriu, bet jokiais būdais ne atvirkščiai. Nes jeigu būtų pasakyta, kad Stalinas visada buvo blogesnis už Hitlerį, būtų kitaip pasirodę ir naujosios epochos šventieji, ir nelabieji, o paskutiniojo karo prasmė ir pokarinė schema būtų apversta aukštyn kojomis. Todėl galima priekaištauti Stalinui, kad sudarė sandėrį su Hitleriu, tačiau negalima nė pamanyti prikišti Hitleriui, kad sudarė sandėrį su Stalinu; galima gretinti sovietinius lagerius su hitlerinėmis koncentracijos stovyklomis, tačiau negalima gretinti atvirkščiai. Tačiau istorinė chronologija rodo ką kita. Dekretą dėl „priverstinio darbo stovyklų“ Sovietų Sąjungoje pasirašė Centrinio visos Rusijos vykdomojo komiteto (VCIK) pirmininkas M. J. Kalininas 1919 m. balandžio 15 d. – (1919 m. teisės aktų rinkinys, Nr. 12, psl. 124), tų pačių 1919 m. gegužės 17 d. dekretas VCIK sprendimu, pasirašytu V. Avanesovo, buvo išplėstas ir parengtas su detalėmis, ir šių stovyklų organizacijos tapo klasikinėmis stovyklomis, kurias vėliau nusikopijavo Hitleris. Tais pačiais 1919 metais, kai Hitleris dar buvo niekam nežinomas valkata, Sovietų teritorijoje atsirado 97 koncentracijos stovyklos.
(…) Žinome, kad daugiau kaip keturiasdešimt metų Sovietų Sąjungoje vyko milijonų žmonių trėmimo procesas, o nuolatos kalinamų sovietiniuose koncentracijos lageriuose skaičius suvyravo vidutiniškai nuo 10 iki 20 milijonų žmonių. Taip pat žinau, kad komunistinėje santvarkoje negali būti jokių nepaklusnumo apraiškų; nėra opozicijos, nėra veto, nėra pasipriešinimo, nėra streikų, nėra kitokios nuomonės. Aklas paklusnumas tarnaujant komunizmui buvo iš yra totalitariškesnis, labiau neapeliacinis ir sankcionuotas oficialios moralės, negu kada nors buvo kokioje nors tarnyboje, kokioje nors kitoje santvarkoje.
(…) Disproporcija, atsirandanti traktuojant hitlerinius ir komunistinius nusikaltimus, neturi moralinio pagrindo, jis išimtinai politinis. Tai lėmė skirtumas tarp nusikaltėlio, kuris buvo sunaikintas, ir nusikaltėlio, su kuriuo norima sugyventi, net iki „kultūrinių mainų“. T. y. vadinamosios „realios politikos“ rezultatas. Deja, bet kokia politika, jeigu laikysime ją gebėjimu numatyti istorijos vystymąsi ateityje arba daryti jam įtaką, turi būti paremta praeities žinojimu. Klastojant tą praeitį, pakeičiant istorinius faktus pramanytais arba pritaikant tikrovę prie einamojo „wishful-thinking“, ji gali tapti labiausiai nerealia politika.
(…) turime per daug moralinių vertinimų per mažai faktų vertinimų”.
Miunchenas, 1962.