Lietuva - dainų šalis. Nors amžiams bėgant įvairiai kaitaliojosi Lietuvos dalis, bet lietuviška daina nenustojo skambėjusi po mūsų plačiąją šalį. Priešai buvo mums visa išplėšė, o daina gaivintoja paliko mums. Daina guodė lietuvį, daina saldė jo vargus, daina, primindama mūsų auksinę praeitį, žadino mūsų tautiečių širdyse savo tėvynės meilės jausmus ir gilų troškimą šviesesnio rytojaus.

Mūsų dainos, mūsų gražios skambios dainos daugelio kitataučių mokslininkų širdis žavėjo. Iš dainų jie pažino mūsų kalbos gražumą. Mūsų dainose atsispindi gili lietuvių tautos siela. Dainose rasi visa - ir kaip bernelis skaisčiai savo mergelę mylėjo, kaip lietuvis karžygys narsiai už tėvynės laisvę kovės ir savo galvą padėjo, kaip pjovėjėlis pradalgėlį traukia, o grėbėjėlė šienelį grėbia, kaip Lietuvos „miškas ūžia, verkia, gaudžia, didžią praeitį atminės" ir daug, daug kitų lietuvio gyvenimo džiaugsmingų ir skaudžių valandų. Ar lietuvis džiaugės, ar kentėjo - vis dainavo, dainomis sielą gaivino ir geresnės dalies kantriai laukė.

O dabar? Dabar lietuviška daina vis rečiau ir tyliau skamba po Vilniaus kraštą. Čia dabar pučia stiprūs svetimi vėjai, atnešdami su savim svetimų, miesčioniškų, ne pirmos meninės rūšies dainuškų. Dabar jau dažnai tenka girdėti, kai mūsų jaunimas traukia apie „Marysienkas" ar apie „Guralius", apie svetimus karžygius, su kuriais niekuomet nieko bendra neturėjom. Ir tai jaunimas, kurių tėveliai ir protėviai per amžius vien lietuvišką dainą dainavo, kuriems savoji daina buvo brangi.

Mat kiti laiko sau už garbę iš savo gimtojo kailio išsinerti ir svetimomis plunks­nomis apsikaišyti. Todėl ir pakeičiama auksinės lietuviškos dainos miesčioniškomis dainuškomis. Tuo būdu norima svetimiems pasimeilinti, o iš tikrųjų susilaukiama tik paniekos ir „dūšios išpardavėjo" vardo.

Mažiau dainuojama ir todėl, kad kraštą vargas spaudžia. Sunku dainuoti, kai skausmas širdį graužia, kai karčios ašaros gerklėj užspaudžia balsą. O šių apniukusių laikų pilkosios dienos ne vienam ir ne kartą širdelę sutrina ir ašaromis skruostus suvilgo... Taip, ne vienam ir ne kartą. Todėl ir merdi daina, todėl dar labiau apsi­niaukia pilkosios dienos.

Lietuva - dainų šalis. Mūsų protėviai ne tik džiaugsmus, bet ir savo vargus apdai­navo ir neišsemiamą dainų lobyną mums paliko. Dainuokim, broliai! Dainuokim, kaip mūsų protėviai dainavo. Lai mūsų dainos, vilties himnai, be paliovos skamba po mūsų kraštą ir pasaldo mūsų brolių vargų naštą.

Miltauta (Antanas Juknevičius)

Jaunimo draugas, 1931, nr. 7-8, p. 14-15.

Antanas Juknevičius. Atsiminimai. Lietuvos nacionalinis muziejus. Vilnius, 2016.