Jau seniai tie laikai praėjo, kada mes buvome „mužikai", antros rūšies žmonės, kada turėjome lenktis iki juostos prieš savo poną. Tie laikai seniai praėjo ir daugiau niekuomet nebegrįš. Šiandien jau visi esam pilnateisiai piliečiai ir savo likimo ponai.
Tačiau daugelio mūsų širdyse iki šiol teberasi vergiškumo žymių. Ne vienam mūsų ir šiandien dar tebetrūksta savigarbos jausmo ir savo tautybės kilnumo supratimo. Mes esam linkę kiekvienoj vietoj ir kiekvienu metu vergiškai taikytis prie aplinkybių, išsižadėdami tam momentui savo „aš".
[...]Tas mūsų perdėtas pataikavimas kitiems, o kartu nebranginimas ir negerbimas kas sava, tas, pasakyčiau, per didelis mūsų nugaros lankstumas yra vergiškumo požymiai. Šviesesni kitataučiai, kurie myli, gerbia ir didžiuojasi savo tautybe, kaip prancūzai, vokiečiai, anglai, visuomet ir visur kalba tik savo gimtąja kalba, o kitų kalbų visai nemoka. Nepaisant svetimų kalbų nemokėjimo, mes tas tautas vadiname kultūrin-giausiomis tautomis.
[...]Kuo mes blogesni už kitataučius ? Kodėl gi mes negalėtum iškelti savo tautos garbės vėliavą taip aukštai, kaip kitataučiai ją kelia? Mes ne tik galim, mes privalom. Tiesiog būtų nesuprantama ir juokinga, jeigu Gediminų, Algirdų, Vytautų ir kitų mūsų garsių didvyrių ainiai, prieš kurių bočius lenkėsi pasaulio valdovai, šiandie slėptų nuo svetimų savo garbingą kilmę ir vergiškai lankstytųsi prieš juos. Bet mes turim ne tiktai didžiąją praeitį, kurios daugelis tautų mums gali pavydėti. Mes turim ir dabartį garbingą. Juk ir dabar lietuvių tauta yra laisvųjų tautų šeimoj ir lygiomis su kitais dalyvauja pasaulinės taikos, kultūros ir gerovės kūrybiniam darbe. Tuo mes galime didžiuotis.
Taigi naikinkim jau seniai palaidotos vergijos paskutinius pėdsakus. Didžiuokimės savo tautybe ir visur pabrėžkim - esame lietuviai. O kai mes save daugiau gerbsim -tai ir kiti mus gerbs.
Gintautą (Antanas Juknevičius)
Jaunimo draugas, 1931, nr. 7-8, p. 1-3.
Antanas Juknevičius. Atsiminimai. Lietuvos nacionalinis muziejus. Vilnius, 2016.