Šių metų pradžioje leidykla 3SMedia Sp. z o. o., Varšuva, išleido Januszo Korwino Mikke Istoriją pagal Korwiną. Tai rinkinys, į kurį sudėtos publikacijos, amžių sandūroje pasirodžiusios dienraštyje „Najwyższy Czas!“ („Aukščiausias laikas!“)”, kurio steigėjas ir vyriausiasis  redaktorius 1990–2007 m. buvo šios knygos autorius.

Nors jau rašėme apie Istorijos pagal Korwiną pasirodymą ir jos turinį, tačiau verta prie jos grįžti dar kartą. Ir visų pirma dėl ten išsakytų minčių, dėl kitokio, panašaus į Jerzy Giedroyco požiūrio į Lenkijos istoriją („Lenkijos istorija yra viena iš melagingiausių, kokias žinau“), feljetonų, tiesiogiai susijusių su Lietuva, ir knygos autoriaus  asmenybės bei pažiūrų, paremtų libertarianizmo ideologija (prašom nepainioti su „mūsišku“ liberalizmu, atstovaujamu kelių grupių, kurios tik turtėja vogdamos), vertybe laikančia didžiausią laisvę, tradicinę šeimą ir moralę, o geriausia visuomenės valdymo forma – monarchiją ar kitas nesubiurokratėjusio ir nesukolektyvinto valdymo formas, įskaitant ir gerą diktatūrą. Nes mano, kad (…) demokratija visada kvailinanti, demoralizuojanti ir nepaprastai brangi. J. K. Mikke yra aršus visokių socializmų – su žmogišku, su lenkišku ar europietišku veidu – priešininkas.

Ši politinės minties kryptis mūsų šalyje nėra viešai atstovaujama, tad ir dėl šios priežasties su ja verta susipažinti.

Štai keli antraštiniai knygos autoriaus šūkiai, leidžiantys tam tikru laipsniu suprasti jo pažiūras:

/- Eurosocializmas, kas tiesa, tai tiesa, geriau negu sovietinis socializmas, nes jau nežudoma, o tik vagiama. Bet kaip ir anksčiau tai bloga sistema…/ Bet koks socializmas – ir eurosocializmas taip pat, yra vergiška sistema, o vergiška sistema ekonomiškai nenaudinga./ Tačiau skirtumas tarp Lenkijos ir Valstijų yra tai, kad jie savo Raudonuosius ten laiko rezervatuose, o mes – parlamentuose./ Kas kalba apie kovą su skurdu ir nesumažina mokesčių, tas yra arba idiotas, arba aferistas!/ Kalbama ne apie tai, kad reikia pakeisti kiaules prie lovio, o apie tai, kad lovį iš jų reikia atimti./ Nevok – valdžia nemėgsta konkurencijos!/ Alternatyva demokratijai yra normalumas./ Šalin lygias teises! Moterys turi turėti ne „lygias teises“, o privilegijas!/ Jeigu turime išeiti iš savo užkampio, tai kam lįsti į Europos užkaborį? Geriau prisijungti prie šalių, kuriose viešpatauja laisvė./ Jeigu rinkimai galėtų ką nors pakeisti, seniai jau būtų uždrausti./

Daug metų nuosekliai veikdamas šia kryptimi J. Korwinas Mikke pralaužė tam tikrą spragą Lenkijos nepaprastai sukolektyvintos visuomenės mąstyme – visuomenės, kuri tradiciškai, nepaisant seniai gyvavusios nuomonės, ilgus amžius išsiskyrė ne individualiu, o masiniu, „bandos“ mąstymu. Radosi ir J. K. Mikke pasekėjų, o jis pats tapo žinomu, populiaria ir spalvinga Lenkijos kraštovaizdžio figūra.

Tiesą sakant, apie masinio stagnacinio mąstymo būseną ir poreikį jo atsikratyti ne kartą rašė mūsų Juozapas Mackevičius – ir „Vokiškajame komplekse“, ir kalbėdamas apie Michalo Krispino Pavlikovskio palikimą. (...)„O jeigu kalbėtume apie lenkų bajoriją arba šiuo atveju – lietuvių, sulenkėjusią, išaugusią iš tradicinės oligarchijos, o ne jokios ten „demokratijos“, kaip stengiamės įteigti Europai!, tai taikliai pastebi Haraldas Laeuenas savo „Polnische Tragedie“ , kad tai turėjo įtakos ne individualaus, o masinio tipo susiformavimui. Labiau nei absoliutinėje Europoje. Į sukolektyvintą XX amžių įėjome stipriau sukolektyvinti negu kitos tautos. O mūsų rypavimus dėl „individualumo“, „nesutarimo“ ir „kiršinimo“ laikau grynu blefu! Pretekstas jais dangstyti kitas negeroves ir kitas ydas, kurios mažiau dera prie veido". (Juozapas Mackevičius. Paskutinės Didžiosios Kunigaikštystės dienos, „Kultūra“ /Paryžius/ Nr. 4/150, 1960 m.).

J. Korwinas Mikke yra garsus individualistas, savotiška „balta varna“, tačiau jau ne viena ir visai ne atsiskyręs, tokių mums ypač trūksta gimtajame lietuviškame kraštovaizdyje. Galima sutikti arba nesutikti su autoriaus mintimis. Tačiau jis nekartoja nuvalkiotų ir pabodusių banalybių, todėl skatina mąstyti. O jo erudicija, veikimo nuoseklumas, aukšta džentelmeniška kultūra ir humoro jausmas užkelia jį nepaprastai aukštai ant nerašyto šiuolaikinių Vidurio ir Rytų Europos homo sapiens figūrų.

Neįmanoma net įsivaizduoti, kad J. Korwinas Mikke galėtų kaip Donaldas Tuskas nekviestas atvykti į Vilnių ir per mišias katalikų Šv. Teresės bažnyčioje surengti rinkimų kampaniją, visai nekatalikiškai skatindamas įtampą ir neapykantą nacionaliniu pagrindu; ar kaip Bronisławas Komorowskis, šniukštinėti po Lietuvą, susitikti neaiškiais vietos veikėjais kažkokiuose Užgaliuose, Užtvoriuose ir pan., ir raginti imtis tolesnių ardomųjų veiksmų; ar kaip Radekas Sikorskis, atskristi į Vilnių vienintelio gaidžio vaidmenyje į „demokratinių moterų“ kongresą tiktai tam, kad demonstratyviai nesusitiktų su mūsų šalies užsienio reikalų ministru, taip išreikšdamas paramą tiems vietiniams veikėjams ir sovietinei–kolūkinei nomenklatūrai, dabar okupavusiai teritorijas prie Vilniaus.

Tai skirtingi pasauliai, skirtingi kultūros lygiai, kuriuos skiria praraja.

Pagaliau dar 2000 m. J. Korwinas Mikke krimtosi dėl Lietuvos lenkų likimo – (…) Jeigu Lietuvos lenkai neturėtų tos nelemtos LRA, (...) Lenkijos valstybės kovotojų grupės... (Liaudis su partija. Czas Naiwyższy!, 2000 m. spalio 21 d.).

Knygoje, kaip mums regisi, yra ir atsakymas į tai, kaip vertintini ir kiek toli siekia dabartiniai veiksmai, susiję su per jėgą brukama vadinamąja Lenko korta, pavardžių ir vietovardžių rašymu ir Lietuvos lenkų izoliavimu aktyviai dalyvaujant sovietinei–kolūkinei nomenklatūrai ir sovietinių represinių tarnybų atstovams. „(...) Ir vis dėlto tiesa tokia, kad jeigu Lenkijos valstybė oficialiai pripažįsta „Silezijos tautybės“ egzistavimą, tai susidaro svertas Lenkijos valstybei išardyti“.

Apie tai vertėtų giliai susimąstyti, atkreipiant dėmesį ir į tai, kad minėti procesai vyksta tyliai pritariant ir remiant besikeičiančioms šalį valdančių, išvagiančių ir demoralizuojančių grupėms.

J. Korwinas Mikke – minėtos XXI amžiuje iškeistos knygos autorių, tam tikra prasme galima priskirti XIX amžiaus asmenybėms. Nes „(…) tos epochos žmonės pasižymėjo būtent begaliniu individualumu ir tuo gal daugiausiai skyrėsi nuo kolektyvinių nūdienos epochos tipų. Sunku jiems buvo (…) atsidurti XX amžiaus melagystėje, kai melo kiekybė pradėjo virsti kokybe“.

Ir visai kitaip, kai istoriniu momentu, skatinamas orumo jausmo ir pilietinės pareigos, radosi JKM,  nepaprastai šiuolaikiškai ir atsakingai, 1992 m. gegužės 28 d. netikėtai pateikęs Seimui liustracijos įstatymo projektą, kuris – jo teikimu – buvo priimtas tą pačią dieną!

Deja, tuometis Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Wałęsa, buvęs SB (sovietinio KGB atitikmens – filialo) bendradarbis, itin aktyviai dalyvaujant Tadeuszui Mazowieckiui, Waldemarui Pawlakui, Janui Rokitai ir Adamui Słomkai sugebėjo nuversti valdžią, siekiančią įvykdyti liustraciją, o Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis priklausymo sovietiniam lageriui laikotarpio įstatymais, pripažino šį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai.

Tai buvo nepaprastai sunkus pralaimėjimas Lenkijai, kuris iki šiol atsispindi ir santykiuose su mūsų šalimi. Vis pasikartojantys primityvūs ir nepagrįsti Lenkijos politikų išpuoliai prieš Lietuvą, remiami ir finansuojami sovietinės–kolūkinės nomenklatūros, ir ardomųjų veiksmų propaganda kelia įtarimą, kad, galimas daiktas, susiduriame su priklausomais veikėjas, kuriems tada pavyko išvengti liustracijos.

Toliau pateikiame ištrauką iš pirmiau paminėtos knygos.

Antitautinis tautininkas
Prieš dvi savaites parašiau Krokuvoje leidžiamam „Lenkijos dienraščiui“ kelis žodžius, be kita ko, apie a. a. Juzefą Pilsudskį – tuo sukeldamas audrą (taip pat ir RPP Krokuvos skyriuje !!). Tai suprantama: Juzefas Pilsudskis laikomas šventenybe – ties tuo nuo 1913 metų darbavosi masonerija (jos narys Pilsudskis NEBUVO!!), baimindamasi, kad be Pilsudskio Lenkija pateks į liaudies demokratų arba komunistų rankas. Skaičiau labai įdomų pranešimą, kaip masonų emisarai važinėjo po visą šalį, ypač daug dėmesio skirdami kariuomenei, ir tiktai su viena užduotimi: sukurti legendą aplink Pilsudskį. Ir tai puikiai pavyko.

Tačiau labiausiai mane pralinksmini informacija, kad dėl to straipsnio kažkas „Marijos radijuje“ pavadino mane „antitautiniu“ publicistu!!!

Gerasis Dieve!

Pagaliau Juzefas Pilsudskis endekus laikė pagrindiniu savo priešu – ir teisingai. Juk nacionalistas, a. a. Eligiusz Niewiadomskis šovė į socialistą Narutowiczių tik dėl to, kad socialistas Pilsudskis buvo, kaip kariškis, pernelyg gerai saugomas. Pagaliau po Pilsudskio mirties Lenkijoje skersai ir išilgai buvo sakomi tostai – o kai kuriose bažnyčiose net aukojamos padėkos mišios (!!!). Ir tiktai Krokuvoje, būtent Krokuvos metropolitas Adamas Sapieha uždraudė laidoti „raudonąjį banditą nuo Bezdonių ir bedievį“ (Pilsudskis formaliai buvo liuteronas, nes mažai žinoma apie jo persivertimą, o iš tikrųjų – ateistas) Vavelyje, kol tuometis vidaus reikalų ministras (taip pat Raudonasis banditas!), pulk. Walery Sławekas pagrasino Lenkijos Arkivyskupui, kardinolui Augustui Hlondui, kad jeigu Pilsudskio kūnas nebus palaidotas Vavelyje, jis pašauks visus klierikus į kariuomenę...

(…) Istorijos ratas pasisuko per pusę apsisukimo: šiandieniniai „tautininkai“ garbsto Juzefą Pilsudskį – labiausiai savo nekenčiamą prieškarinės Lenkijos politiką! O ultrakatalikiškas „Marijos radijas“ kuo aiškiausiai garbina liuteroną, o gal net visai netikintį. O Tadeuszas Rydzykas – kaip masonų reikalo tęsėjas! Fantastiška, ar gi ne?

Tai, apie ką rašau, iš tikrųjų daro mano politinę skriaudą. Nes geras politikas, norintis sulaukti sėkmės šiandien, sako tai, kuo tiki dauguma žmonių; o aš stoju prieš tą daugumą! Kodėl?

Todėl, kad tikiu, jog didžiausia nelaimė Lenkijai – kaip ir kiekvienai šaliai – yra socializmas.

Ir žinau, kad nepavyko sugriauti stalinizmo legendos, kol žmonėms nebuvo priminta, kad Stalino apskritai nė nebuvo prie Caricino (vėliau pavadinto Stalingradu), kur neva jis pasiekė didvyrišką pergalę. Ir nepavyks sugriauti Pilsudskio mito, kol Lenkija neįsisąmonins, kad Juzefo Pilsudskio apskritai nebuvo prie Varšuvos per garsųjį Varšuvos mūšį! Kad Juzefas Pilsudskis pareiškė, jog karas pralaimėtas, perdavė vyriausiąją vadovybę į Wincento Witoso rankas, pasirašė gavęs garsųjį įsakymą (išleistą a. a. gen. Tadeuszo Rozwadowskio), po to... išvyko į Podhalę atsisveikinti su šeima ir grįžo po mūšio...

O kol neišsklaidysime Pilsudskio mito, Raudonieji visada galės sakyti: „Socializmas yra geras dalykas! Toks Pilsudskis – prieš 40 metų veikėjas PPS, paskui Lenkijos socialistų partijos (PPS) revoliucinės frakcijos vadas... “.

Dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašau: „Socialistam vis viena, vardan ko apiplėšti liaudį. Stalinas blogas – gali būti Leninas... Leninas blogas – imkime Plechanovą arba Olafą Palmę... Plechanovas blogas? Kelkime kaip vėliavą Pilsudskį...“. Taip ir įvyko.

(…) Panašiai keli skaitytojai turėjo man pretenzijų dėl „Glosa Nr. 3“, pasirodžiusios prieš dvi savaites. Kalbama apie tų, kurie šaudė į kalnakasius kasykloje „Wujek“, pateisinimą.

(…) Ir ryžtingai protestuoju prieš įstatymų griežtinimą, „kad tuos nusikaltėlius būtų galima pričiupti, kad teisingumo būtų tiek, kiek reikia“. T. y., kai norima atkeršyti, o ne siekiama teisingumo. Kai mes turėsime laužyti žaidimo taisykles, tada padidės galimybės ir JIEMS laužyti jas. O pasitaikius progai – ir mūsų kaulus.

(…) Sunku! Atmesti principus in dubio pro reo yra pavojinga. Žinoma, kalbama apie pagrįstas abejones, tačiau visai kaip „Wujek“ tragedijos atveju, jos yra pagrįstos. Nežinome, kas iš tikrųjų davė įsakymą šaudyti.

Bausti reikia tuos, kurie duoda įsakymus, o ne tuos, kuri juos vykdo. Ar krikščioniškoje šalyje turiu kartoti: „Ranką bausk – ne aklą kardą“? Ar Lenkijoje turiu priminti, kad kardas yra tautai reikalingas?

(…) Visa Lenkija persunkta maištininkų mentalumo, sąmokslininkų mentalumo – kultivuoto būtent Pilsudskio ir jo žmonių. Tauta, neišmokyta sakyti tiesos, tiktai nepaliaujamai garbinanti įvairiausius Valenrodus, rizikuoja, kad visi Valenrodai jai statys kalėjimus. Kiek žinau, pusė Lenkijos vieningosios darbo partijos (PZPR) veikėjų buvo Valenrodai, teigę, kad norėjo įeiti į sistemą, kad ją išardytų.

Ir tam tikra prasme jiems pavyko!

O tam tikra prasme mes ir toliau murkdomės iki ausų savo liūne!

Tad prašau suprasti mane: aš nenoriu, kad tas liūnas mane įtrauktų!

„Najwyższy CZAS!" nr 8/2001

Janusz Korwin Mikke. Historia według Korwina. W-wa 2014, stron 296,  ISBN 978-83-61935-29-2.