…Nie należy zapominać, że demokracja to jeszcze nie wolność. Demokracja to tylko równość. Dopiero liberalizm jest ­wolnością. Połączenie równości z wolnością ma wreszcie stwarzać ów ideał, który wszyscy pragniemy osiągnąć. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Nors Adomas Mickevičius tobuliausius savo kūrinius parašė lenkų kalba, tačiau savo Tėvyne jis laikė Lietuvą. Dėl to pagal A. Mickevičiaus tautojautą savo Tėvynę ir tautybę nevalia sieti vien su gebėjimu kalbėti kuria nors kalba arba tautybę kaip prekę pasirinkti pagal patogumą ar naudingumą.

Tiesa, yra individų, kurie be jokio objektyvaus pagrindo įvardija save ne tik kokios nors realiai nepagrindžiamos nacionalinės priklausomybės atstovais, bet ir tituluojasi, pavyzdžiui, Prancūzijos imperatoriumi Napaleonu arba kuriuo nors LDK kunigaikščiu, tačiau oficialūs asmenys, vadovaudamiesi objektyvumo kriterijais, tokiais jų nepripažįsta ir duoklių jiems nemoka.

Iškilus Lietuvoje tarpinstituciniam konfliktui dėl to, ar Prezidentas, kritikuodamas Susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, galėjo tai daryti pastarojo tautinės priklausomybės motyvais, tenka į tai pažvelgti konceptualiniu lygmeniu. Tai, kad Jaroslavas Narkevičius gali bendrauti lenkų ir rusų kalbomis ir tuo pretekstu jis galimai nori sieti save, pavyzdžiui, su lenkų tauta, tai jo asmeninis reikalas. Kai kurie poliglotai turi polinkį prisistatyti kaip  pasaulio piliečiai, neturintys jokios tautybės. Nors visi žinome, kad šiuo istoriniu laikotarpiu Žemės piliečių dar nėra, todėl dėl asmeninės saviraiškos nepagrįstumo jokia tarptautinė institucija pavienių asmenų fantazijų neformalizuoja. Deja, kai kam Lietuvos Vyriausybėje privačias individų iniciatyvas norisi įpolitinti.

Valstybiniu ir moksliniu lygmeniu viskas turėtų būti vadinama tikrais vardais, nes bendravimas sąvokomis tarp gyvų būtybių yra vienintelis vis dar neginčijamas žmogaus skiriamasis bruožas.

Objektyviai vertinant minėtą tarpinstitucinį konfliktą, bandomą kildinti iš tautinės diskriminacijos, reikėtų paanalizuoti, siekiant išsiaiškinti, ar jis apskritai tokiu galėtų būti, t.y ar Jaroslavas Narkevičius tikrumoje yra kokios nors Lietuvos tautinės mažumos  narys.

Tautiškumą suprantant ne kaip rinkos santykių objektą (renkuosi ką noriu pagal savo finansines galimybes), o kaip priklausymą atitinkamai tautai, negalima išsiversti be tautos sąvokos. Pagal svarbiausius apibūdinamuosius požymius tauta – tai žmonijos dalis istoriškai išgryninusi savo bendrabūvio vertybes ir turinti etnokultūrinių savitumų.

Tai, kad Jaroslavas Narkevičius istoriškai formavosi lietuvių tautinėje aplinkoje (nėra duomenų, kad jis yra Lenkijos kolonistų palikuonis), o jo etnokultūrinė charakteristika dėl nežymių nukrypimų nuo tautinės daugumos kalbos nesudaro objektyvaus pagrindo jį priskirti kokiai nors kitai savarankiškai etnokultūrinei bendruomenei, todėl nėra objektyvaus pagrindo jį laikyti kitataučiu. Tai, kad jis gali bendrauti ir galimai noriau bendrauja lenkų kalba, yra pagrindo jį laikyti lenkakalbiu arba polonizuotu lietuviu.

Pastebėtina, kad absoliuti Lenkijos kolonistų dauguma SSSR ir hitlerinės Vokietijos okupacijų metais priverstinai ar savo noru apleido Pietryčių Lietuvos teritoriją, todėl  dabar čia sutikti lenką, kuris būtų ne turistas iš Lenkijos, maža tikimybė. Daug dažnesnis atvejis – lenkakalbis gudas.

Turimais duomenimis Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius nėra kolonistų  ar polonizuotų gudų palikuonis, todėl LR premjero Sauliaus Skvernelio prielaidos, kad šis ministras LR prezidento diskriminuojamas dėl priklausomybės tautinei mažumai, neturi objektyvaus pagrindo. Nebent turimi duomenys neatitiktų tikrovės.

Teisininkas Jonas Ivoška

2020 m. sausio 22 d.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com