…Komuniści, jeszcze z doświadczenia wojny domowej wiedzą, że niczym tak się nie przyciąga i nie wiąże ze sobą nacjonalizmu, jak popieraniem jego nienawiści do innego narodu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

ŽMOGAUS TEISĖS. ŽODŽIO LAISVĖ PDF Drukuj
Autor: A. C. Grayling   
Wtorek, 05 stycznia 2016

A.    C. Grayling

REIKŠMINGIAUSIOS IDĖJOS
ASMENINIS VADOVAS GYVENANTIEMS XXI AMŽIUJE

(Ištrauka)

ŽMOGAUS TEISĖS

Teisių sąvokos įtvirtinimas ta prasme, kaip jos suprantamos kalbant apie žmogaus teises, yra viena iš svarbiausių žmogaus padėties pažangos, padarytos per pastaruosius keturis šimtmečius (ypač nuo XVIII a. vidurio), išraiškų. Iki XVII a. tie, kurie turėjo teisių, neabejodami reikalavo ar įgyvendindavo jas pasitelkdami jėgą, turtus ar padėtį, o dauguma žmonių buvo pavaldūs tokiems teisių į juos turintiems asmenims.

Monarchai, aristokratai, dvasininkai ir kiti panašius interesus įgiję asmenys turėjo pakankamai svarių priežasčių slopinti teisių ir laisvės siekį, kurį 1381 m. jau išsakė valstiečių sukilimo dalyviai arba XVII a. Anglijos pilietinio karo leveleriai, arba Naujojo pasaulio cukranendrių ir medvilnės plantacijose dirbantys vergai, arba bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu gyvenusios moterys. Kova už visai žmonijai bendras teises ir laisves buvo ilga, sunki ir karti.

Teisių idėjos užuomazgų istorikai ieško tolimoje praeityje, pavyzdžiui, tokių valdovų, kaip VI a. pr. Kr. Persiją valdžiusio Kyro Didžiojo arba III a. pr. Kr. viešpatavusio Indijos valdovo Ašokos (Ashoka) ediktuose, arba 622 m. Mahometo paskelbtoje Medinos Konstitucijoje. Šios koncepcijos, kuri sudaro Apšvietos pagimdytų vakarietiškų žmogaus teisių ir pilietinių laisvių idėjų pagrindą, ištakas galima rasti klasikinėje ir helenistinėje Graikijoje, ypač Platono, Aristotelio ir stoikų veikaluose.

Teisių idėja labai plati bei sudėtjnga, ji plačiai aptarinėjama filosofijoje ir teisėje bei apima daugelį svarbių visuomenės gyvenimo sričių — tai ir gyvūnų teisės, pilietinės teisės, homoseksualių asmenų teisės, tėvų ir vaikų teisės, juridinės teisės, prigimtinės teisės, moterų teisės, darbuotojų teisės, įstatyminės ir politinės teisės, asmenų bei tautų teisės ir pan. Ji taip pat susijusi su teisių ir pareigų santykiu ir daugeliu kitų dalykų.

Svarbiausias svarstomas klausimas, susijęs su teisių šaltiniu, yra apie tai, ar teisės — prigimtinės, ar pareikštos, ar sukurtos? Ar jos objektyvios, ar dirbtinės? Jei teisingas antrasis atvejis, tada ar tokios teisės visuotinai galioja ir yra privalomos? Ar žmogaus teisės universalios, o gal konkrečioms visuomenėms ir jų nariams taikytinos skirtingos teisės?

Šiuolaikinė žmogaus teisių samprata — šiuolaikine ji laikoma kalbant apie tai, kad pirmosios aiškios jos formuluotės siekia XVIII amžiaus Prancūzijos ir Amerikos revoliucijas — kyla ne iš filosofinių diskusijų apie jų šaltinį, tačiau iš tiesių ir drąsių teiginių, kad šios teisės lygiai būdingos visiems žmonėms. Tai iliustruoja 1948 m. priimtos Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos (United Nations Declamtion of Human Rights, UNDHR) pirmas straipsnis, kuriame teigiama: „Visi žmonės savo orumo ir teisių požiūriu gimsta laisvi ir lygūs." Dar kartą patvirtinti šį teiginį, kuris kaip siekis buvo iškeltas Apšvietos metu, be abejonės, paskatino siaubinga Antrojo pasaulinio karo patirtis ir jo žiaurumai, ypač Europos žydų iškęstas holokaustas. Atsižvelgiant į šią patirtį galima pastebėti, kad tik nedaugelis tų, kurie parengė ir priėmė Jungtinių

Tautų žmogaus teisių deklaraciją, gilinosi j ją filosofine prasme — patirtis kal¬bėjo pernelyg garsiai ir aiškiai. Ir, mano nuomone, tai buvo teisinga, - sveikas protas rodo, kokios yra mažiausios sąlygos, kad žmonių galimybės suklestėtų, o mes žinome, kokios žmogaus veiklos ir neveikimo rūšys beveik neabejotinai verčia žmones kentėti ir skursti. To pakanka, kad būtų galima nustatyti, kokios mažiausios nuostatos turėtų būti išdėstytos žmogaus teises įtvirtinančiame dokumente.

Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos priėmimas turėjo itin didele įtaką įvairialypės tarptautinės humanitarinės ir žmogaus teisių teisės sukūri¬mui. Šios teisės ištakos siekia XIX a. Ženevos konvenciją, tačiau Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracija davė jai milžinišką postūmį. Po minėtos deklaracijos buvo priimti du svarbūs paktai: dėl pilietinių ir politinių teisių ir dėl socialinių ir ekonominių teisių. Buvo įsteigtos ir jų įgyvendinimo institucijos: Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Tarptautinis baudžiamasis teismas. Pastarasis stengiasi įgyvendinti labiausiai ginčijamą universaliosios jurisdikcijos idėją, kuri, be abejonės, nepatinka nacionalinio suvereniteto šalininkams (tarp jų pirmauja Jungtinės Amerikos Valstijos), kurie mieliau rinktųsi savo žmo¬nes nebaudžiamai žeminančius ir žudančius diktatorius, nei rizikuotų, kad jų valstybės pareigūnai būtų kaltinami nusikaltimais žmoniškumui, pavyzdžiui, karo sukėlimu ir kurstymu.

Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracija, kalbant apie žmogaus teises, yra svarbiausias šių dienų atskaitos taškas. Jau jos preambulėje pateiktas ypatingai svarbus teiginys ir itin reikšmingas pastebėjimas, kuriame teigiama, kad „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas". Joje taip pat pastebima, kad jei žmogaus teisių nesaugos įstatymo galia, žmogus bus priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą.

Be to, Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos rengėjai pripažino žmogaus teisių nedalomumą, todėl su politinėmis ir pilietinėmis teisėmis, ku¬rioms daugiausia dėmesio buvo skiriama Prancūzijos revoliucijos paskelbtoje Žmogaus teisių deklaracijoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų Teisių bilyje, jie susiejo ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Sis platus teisių spektras buvo sukonkretintas dviejuose svarbiausiuose Jungtinių Tautų paktuose, kurie buvo priimti po Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos, - Pilietinių ir politinių teisių pakte bei Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Nors pasaulyje įtakingiausios vakarietiškos jėgos sutarė dėl pirmojo pakto nuostatų, dėl antrojo kilo didelis ginčas, kuriame buvo keliami argumentai, kad daugiausia, ką galima padaryti, - tai išsakyti ekonominius ir socialinius siekius bei tikslus, atsižvelgiant į neapibrėžtą jų pobūdį. Daugeliui kritikų atrodė, kad teiginys, jog žmogus turi „teisę į darbą", tokiomis ekonominėmis sąlygomis, kai nepakanka darbo vietų, geriausiu atveju yra beprasmis.

Kitos konvencijos, kuriomis siekiama panaikinti diskriminaciją dėl rasės ir lyties, atsisakyti kankinimų, apsaugoti vaikus ir migrantus, tapo norma, jas ratifikavo pakankamai daug tautų, bei jomis remiamasi tarptautinės teisės bylose. Šiuose žmogaus teises apibrėžiančiuose dokumentuose įkūnytos idėjos labai stipriai paveikė mąstymą ir elgesį net ir tais atvejais, kai minėtos teisės ir toliau pažeidinėjamos, nes yra viltis, kad ateityje šios idėjos bus plačiau taikomos ir taps dar įtakingesnės.             

Žmogaus teisių koncepcijos esmę sudaro su konkrečiu asmeniu susiju¬sios Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos idėjos. Svarbiausios jų apima žmogaus teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą, apsaugą nuo vergijos ir žiau¬raus arba nežmoniško elgesio, asmens pripažinimą teisinių santykių subjektu (taigi ir laisvę nuo diskriminacijos, o prireikus - teisę į veiksmingą teisinę gynybą kompetentinguose teismuose), į privatumą, laisvą judėjimą, santuoką, šeimos gyvenimą, teisę turėti nuosavybę, burtis į taikius susirinkimus ir aso¬ciacijas, dalyvauti politinėje veikloje ir savo šalies valdyme, teisę į švietimą ir dalyvavimą kultūriniame gyvenime.

Didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria žmogaus teisių viršenybės pasaulyje įgyvendinimo projektas, yra jo vykdymas. Vienintelė institucija, kuri tarptautiniu mastu yra pripažinta turinti teisę priverstinai įgyvendinti žmogaus teisių dokumentų reikalavimus, yra Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Dėl geopolitinių priežasčių ši institucija nepajėgi nieko nuveikti - Kinija ir Rusija (kaip ir Rusijos pirmtakė SSSR) paprastai stabdo kitų nuolatinių jos narių, tokių, kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, pastangas. Šios valstybės paprastai siekia žmogaus teisių įgyvendinimo visame pasaulyje - tai nereiškia, kad joms šiuo atžvilgiu nėra jokių priekaištų, tačiau jose padėtis žymiai geresnė nei kitur. Svarbiausios tokį neveiklumą lemiančios priežastys yra tai, kad Rusija (atminkime Čečėniją) ir ypač Kinija pačios yra svarbiausios žmogaus teisių pažeidėjos ir siekia, kad pasaulis būtų susiskaldęs, o Jungtinės Tautos - silpnos (šiam siekiui pritaria ir Jungtinės Amerikos Valstijos). Režimus, kurie pasižymi baisiausiais žmogaus teisių pažeidimais, ypač aktyviai remia Kinija — tai ir (pradedant nuo anksčiausių)ų) generolų valdoma Birma, Sudanas, kuriame vyko Darfuro žudynės, Zimbabvės diktatorius Robertas Mugabė (Robert Mugabe) ir pan. Tokia politika padeda Kinijai įsitvirtinti šiose šalyse bei išsaugoti pasaulio susiskaldymą.

Minėta padėtis lėmė, kad sprendžiant pasaulio reikalus Jungtinių Tautų Saugumo Taryba neturi balso. Taip buvo ne visada - XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje su šia institucija buvo siejamos didelės viltys, o apie jos vaidmenį, sprendžiant pasaulyje iškylančias sunkias situacijas, buvo daug rašoma ir diskutuojama. Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų karių žydrieji šalmai buvo kur kas dažniau matomi naujienų laidose, o jų generaliniai sekretoriai, tokie, kaip U Tanas (U Thani) ir Dagas Hamaršeldas (Dag Hammarskjold), buvo pasaulinio masto politiniai veikėjai. Didžiosioms valstybėms — Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir SSRS — pavyko sumenkinti ir marginalizuoti Jungtinių Tautų vaidmenį tada, kai Šaltojo karo metu jos dalijosi įtakos sferomis. Šaltajam karui pasibaigus, Jungtinių Tautų įtaka jau buvo pernelyg susilpnėjusi, kad jos galėtų užpildyti susidariusią spragą.

Kadangi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra vienintelė institucija, tu¬rinti tarptautinės teisės suteiktą galią įgyvendinti žmogaus teisių dokumentus, pačios Jungtinės Tautos turi tik tarptautinės jurisdikcijos teisę. Žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimą jomis yra įgaliota tirti Žmogaus teisių taryba (kuri 2005 m. pakeitė neveiksmingą ir ribotą Žmogaus teisių komisiją, tačiau tai neturėjo akivaizdaus poveikio), tiesiogiai atskaitinga Jungtinių Tautų Ge¬neralinei Asamblėjai. Žmogaus teisių taryba gali paprašyti Saugumo Tarybos imtis veiksmų - įvesti sankcijas arba įvykdyti tiesioginę intervenciją - ir apie pažeidimus pranešti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Tarybą sudaro 47 atstovai, kuriuos iš 191 Jungtinių Tautų valstybės narės slaptu balsavimu ren¬ka Generalinė Asamblėja.

Taip pat egzistuoja nemažai Jungtinių Tautų „sutarčių institucijų" — daž¬niausiai tai komitetai, kurie stebi tam tikrus žmogaus teisių aspektus, tokius, kaip žmogaus teisių normų laikymąsi, rasizmo ir seksizmo klausimus, vaikų ir migrantų padėtį bei kankinimus. Yra ir regioninės institucijos Azijai, Afrikai ir visam Amerikos žemynui (atskiros regioninės institucijos Okeanijai nėra, tačiau ji gerai laikosi, vadovaujama Naujosios Zelandijos ir Australijos, nepai¬sant įvairių su šių šalių čiabuviais susijusių istorinių sunkumų).

Diskutuojant apie žmogaus teises, svarbiausias „nesantaikos obuolys" yra klausimas, ar šios teisės universalios, o gal religinės ir kultūrinės tradicijos gali jas apriboti ar net atmesti? Asmenys, kurie pritaria tokiam požiūriui, vadinami reliatyvistais - pasisakydami už savo tradicijų išskirtinumą jie dažnai teigia, kad universalistų požiūris iš tiesų yra eurocentrinis Apšvietos imperializmas, tradicinėms kultūroms primetamas prieš jų valią. Atsakant į tai, buvo kandžiai pastebėta, kad tie, kurie dažniausiai pabrėžia šį požiūrį, paprastai yra tų šalių, kuriose valdžia piktnaudžiaujama, o žmogaus teisės - pažeidinėjamos, atstovai. Visuomenės, kuriose moterų padėtis universaliųjų žmogaus teisių požiūriu yra nepriimtina, linkusios ypač garsiai neigti universalizmą (o tiksliau, garsiai šaukia vyriškoji jų gyventojų dalis). Ypač žmogaus teisėms, kurios apima ir moterų teises, nepritaria islamo valstybės — kai kurios jų netgi nusprendė paskelbti savo žmogaus teisių chartijos variantus, atitinkančius arba įteisinančius Korano nuostatas, tokiomis priemonėmis griaudamos siekius sukurti visuotinį žmonijos teisių kodeksą.

ŽODŽIO LAISVĖ


Žodžio laisvė ir įstatymų viršenybė - tai du pilietinių laisvių „kertiniai akmenys", be kurių pati pilietinės laisvės idėja būtų tuščia. Žodžio laisvė yra gyvybiškai svarbi dar ir todėl, kad be jos nebūtų įmanomos jokios kitos laisvės. Niekas negali skelbti arba įgyvendinti laisvių, arba jų ginti, o taip pat niekas negali apsisaugoti tada, kai yra kaltinamas, arba apkaltinti tų, kurie elgiasi neteisingai, negali būti demokratijos, kurioje informacija, požiūriai ir politika būtų viešai išreikšta, aptarinėjama ir ginčijama, neįmanoma įgyti šio vardo verto išsilavinimo, jeigu yra dalykų, kurių negalima laisvai išsakyti. Jeigu nėra žodžio laisvės, neįmanoma išreikšti savo požiūrio, poreikių, jausmų, reakcijos, pykčio, kritikos, paramos, pritarimo ar įsitikinimų, ir niekas negali užduoti visų klausimų, kuriuos norėtų ar turėtų užduoti, — balsą pakėlusių asmenų lauktų kalėjimas, kuriame jie būtų priverstinai nutildyti, ir taip būtų išvengta svarbių klausimų apmąstymo.

Žodžio laisvė yra tokia svarbi, kad Pirmojoje Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisoje — dokumente, kuris dar vadinamas Teisių biliu, — aiškiai įteisinama šių teisių apsauga: žodžio bei spaudos laisvių, susirinkimų teisės, teisės pateikti peticiją įstatymų leidžiamiesiems organams bei nevaržomai tikėti arba išpažinti bet kurią religiją, arba neišpažinti jokios. Iš tiesų kiekvie¬name žmogaus teisių dokumente, pradedant Jungtinių Tautų Visuotine žmogaus teisių deklaracija (jos 19 straipsniu) ir baigiant Europos žmogaus teisių konvencija (jos 10 straipsniu) bei dauguma rašytinių konstitucijų (net tomis, kurios pridengia tironiją) numatytos žodžio laisvės apsaugos nuostatos. Atkreipkite dėmesį, kad daugelyje šių dokumentų pagrįstai teikiama pirmenybė sąvokai „saviraiškos laisvė" (freedom ofexpresiori), pripažįstant, jog „saviraiška" yra platesnė sąvoka nei „žodis", nes saviraiška apima ir vaizduojamojo meno kūrinius, spektaklius, romanus, šokį ir daug panašių dalykų, kuriems žodinė kalba nebūdinga arba vartojama greta kitų išraiškos formų. Tačiau sąvokos „žodžio laisvė" ir „saviraiškos laisvė" pilietinių teisių prasme visuotinai suprantamos kaip sinonimai.

Toliau pateikiami pagrindiniai saviraiškos laisvės svarbą pagrindžiantys argumentai. Visų pirma, tai, kad joks žmogus negali būti verčiamas mastyti, kalbėti ir tikėti pagal kitų diktatą, o galėtų nevaržomai daryti visa tai savo nuožiūra, yra prigimtinė kiekvieno asmens teisė. Antra, ši teisė yra gyvybiškai bū¬tina tam, kad būtų galima užtikrinti ir apsaugoti kitas žmogaus teises. Trečia, jei nėra paisoma pirmųjų dviejų teisių, visapusiškas žmogaus, kaip asmenybės, tobulėjimas yra labai apsunkinamas, o daugeliu atveju apskritai tampa neįma¬nomas. Ketvirta, žodžio laisvė yra labai svarbus idėjų ir nuomonių mainų bei diskusijų veiksnys, be kurių visuomenė negali būti sveika ir brandi. Penkta (atsižvelgiant į ketvirtąjį punktą), žodžio laisvė skatina tiesos ar bent jau tikrų ir patikimų žinių paiešką ir padeda jų siekti. Šešta, ši laisvė yra labai svarbi valdžios kontrolės priemonė, nes kai žodžio laisvės nėra, valdžia gali labai lengvai nukrypti į tironiją.

Kiekvienas žodžio laisvės šalininkas privalo pripažinti, kad ši teisė nėra beribė. Tai galima paprastai paaiškinti tokiu netoleruotinos išraiškos laisvės pavyzdžiu, jei kas nors perpildytame teatre, kuriame nėra jokio gaisro, šaukia: „Gaisras!" Žodžio laisvė gali būti ribojama, įvertinant tuos atvejus, kai ja naudojamasi neatsakingai ir kai ji gali pridaryti žalos. Tačiau atsižvelgiant į jos esminę svarbą, pradinė nuostata turi būti tokia, kad žodžio laisvė egzistuoja visais atvejais, išskyrus... o į daugtaškio vietą turi būti įrašyti konkretūs, griežtai apriboti ir tvirtai pagrįsti atvejai, vienkartinis itin svarių priežasčių rinkinys, kuriuo pagrindžiama, kodėl šioje konkrečioje situacijoje žodžio laisvė suvaržoma. Atkreipkite dėmesį į žodžius: konkretūs, griežtai apriboti ir tvirtai pagrįsti atvejai, vienkartinis itin svarių priežasčių rinkinys, taikomas tik konkrečioje situacijoje. Jeigu bet kokiai vyriausybei, saugumo tarnybai, policijos įstaigai, specialių interesų grupei, pavyzdžiui, religinei organizacijai ar politinei partijai, bet kokiai „davatkai", moralistui ar zelotui būtų suteikta teisė dar ką nors uždrausti, šie subjektai nedelsdami ja pasinaudotų. Todėl būtina pabrėžti, kad bet koks žodžio laisvės apribojimas gali būti tik konkretus, griežtai apribotas ir tvirtai pagrįstas, vienkartinis svarių priežasčių rinkinys, taikomas tik tai konkrečiai situacijai.

Ankstesnės eilutės nurodo to, ką leidžia pasiekti saviraiškos laisvė (ar bent jau to, kas buvo minėta anksčiau išvardytuose šešiuose punktuose), priešą- tai cenzūra. Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad cenzūra yra visuotinai taikoma netgi šiuolaikinėse Vakarų liberaliosios demokratijos šalyse. Cenzūra yra įprasta kiekvienoje srityje ir lygmenyje. Vyriausybės cenzūruoja informaciją prieš tai, kai ji pasiekia visuomenę. Laikraščiai ir televizija naujienose nerodo mūšio lauke sužalotų kūnų vaizdų, ir ši jų „švarinanti" cenzūra nesąmoningai skatina karą, nes jei visuomenei būtų atverta tiesa, jos nuotaikos greitai pasikeistų — visuomenė imtų priešintis bet kokiems karo veiksmams. Mokytojai ir tėvai cenzūruoja tai, ką kalba savo vaikams.

Žvelgiant plačiau, cenzūra ga¬lima laikyti ir nuotraukas, žemėlapius, pranešimus, naujienas bei informaciją, „pataisytą" siekiant tam tikrų tendencingų tikslų ar politinio „įsukimo", ar tariamai norint apsaugoti jautresnius informacijos gavėjus. Cenzūra yra visur ir nuolat. Ji kur kas labiau kenkia, nei duoda naudos.

Konkretų, tvirtai pagrįstą saviraiškos laisvės ribojimą galima pateisinti, pavyzdžiui, tokiais atvejais, jei tai yra melagingas liudijimas, teismo neger¬bimas, neapykantą kurstančios kalbos, valstybės ar įmonės paslapčių, kurios aiškiai ir pagrįstai (o taip būna ne visada) saugomos konfidencialumo reikalavimų, išdavimas. Nuo šmeižto, jeigu šmeižto faktui pritaria teisėjai, turi būti ginamasi ne ribojant žodžio laisvę, bet taikant įvairias taisomąsias priemones. Neapykantos kurstymas yra svarbus dalykas, bet čia būtina atkreipti dėmesį, kad jis turi būti susijęs su tais žmogiškumo aspektais, kurių neįmanoma pasirinkti — lytimi, lytiškumu, etnine kilme, amžiumi ar negalia. Tokius dalykus, kaip politinės ar religinės pažiūros, aprangos stilius, asmens pasirinkta seksualinė elgsena ir pan., turėtų būti leidžiama kritikuoti, ginčyti ar net pašiepti. Dauguma religijos atstovų bando religiją įbrukti į neliečiamųjų — „amžiaus, lyties ir negalios" — būrį, ir nors kartkartėmis ji čia ir nurodoma, tai nėra pakankama priežastis saugoti ją nuo ginčų ar pašaipų.

Pasigirsta pageidavimų į žodžio laisvės ribojimų sąrašą įtraukti kai ku¬riuos dalykus, kurių vartojimą siekiama mažinti — tai nešvankybės (keiksmažodžiai), piktžodžiavimas, pornografija ir įžeidinėjimai (išskyrus jau minėtus įžeidinėjimus dėl lyties, etninės kilmės ir pan.) ir net — mirabile dietų (kad ir kaip būtų keista — vert. past.) — tokius dalykus, kaip valstybių vadovų ir nacionalinės tapatybės „apsauga nuo žodžio laisvės". Tai jau įteisinta tam tikrose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje, kurioje teisės aktais draudžiama žeminti „Turkijos nacionalinę tapatybę", pavyzdžiui, minint pasibjaurėtinas armėnų žudynes Pirmojo pasaulinio karo metu.

Ypatingas ir ypač svarbus saviraiškos laisvės aspektas yra „akademinė lais¬vė". Tai — laisvė netrukdomai vykdyti tyrimus asmenims, kurie dėsto, dirba mokslinį darbą ar studijuoja mokslo įstaigose, tokiose kaip universitetai ir kolegijos. Išorinis reguliavimas, nurodant, ką galima tirti, trukdo siekti žinių ir pažinimo, kartais visai užkerta tam kelią, o mokytojų ir tyrėjų nutildymas, ypač tais atvejais, kai jų atradimai nepalankūs vienai ar kitai valdžios instituci¬jai, yra visiškai priešingas tiesos paieškoms.

Viso pasaulio liberaliosios demokratijos valstybėse plačiai pritariama nuomonei, kad laisvė mokyti, vykdyti tyrimus ir studijuoti yra gyvybiškai svarbi idėjų perdavimui, kritikos formulavimui bei ginčams ir naujovėms, kurių reikia norint užtikrinti visuomenės sveikatą ir intelektinę kultūros kokybę. Mokslinių tyrimų cenzūra ir politinė kontrolė gali lemti tokias pasekmes, kaip biologijos mokslo žlugimas Sovietų Sąjungoje, kuri vadovavosi dialektinio materializmo principais ir stengėsi iš laboratorijų ir universitetų išguiti „buržuazinius" biologus.

Nors akademinės laisvės vertė iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdi, ji buvo dažnai ir plačiai ginčijama. Šios laisvės nėra totalitarinėse valstybėse, tokiose, kaip Kinijos Liaudies Respublika, ir netgi šalyje, kuri pavydžiai saugo konstitucinę teisę laisvai reikšti savo nuomonę, — Jungtinėse Amerikos Valstijose — egzistuoja daugybė oficialių ir neoficialių akademinės laisvės ribojimų.

1940 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtame Pareiškime dėl aka¬deminės laisvės ir mokslo darbuotojų kadencijų pripažįstama, kad dėstytojai, kalbėdami auditorijose, privalo vengti prieštaringų ir nesvarbių klausimų ir, nepaisant to, kad gali nevaržomai laikytis ir reikšti savo nuomonę, jie privalo tai daryti santūriai bei pabrėždami, kad kalba tik savo vardu. Si sistema yra priešinga sistemai, kuri XVIII a. įsivyravo Vokietijos universitetuose, — Vokietijoje Lehrfreiheit (mokymo laisvė) reiškė, kad dėstytojai galėjo laisvai „atversti" studentus į savo pažiūras ir mokyti taip, kaip jiems patinka, tačiau neturėjo teisės reikšti savo nuomonės (ypač politinių pažiūrų) už auditorijos sienų.

Dar viena akademinės laisvės sudedamoji dalis yra mokslo įstaigų au¬tonomija skirti dėstytojus, sudaryti mokymo programas ir nuspręsti, kokius studentus priimti.

Tai, kad universitetai liovėsi būti mokyklomis vyresniems paaugliams ir tapo mokslo tyrimo institucijomis bei tikrai pažangiais mokslo ir mokymo centrais, kuriuose dėstoma vis profesionaliau, o mokslininkai, istorikai ir tokie „abejotini veikėjai", kaip filosofai ir literatūros teoretikai, visą gyvenimą ėmė gauti atlyginimą, turėjo dvejopą poveikį: gamtos mokslai tapo labai svarbiu pokyčių visuomenėje varikliu, o humanitariniai mokslai didžiąja dalimi sustingo ir tapo neaktualūs, nes jie labai mažai galėjo duoti juos studijuojantiems asmenims. Na, nebent trejus ar ketverius „papildomos brandos" metus ir šiek tiek privalumų įsidarbinant tuo atveju, kai per minėtus studijų metus dėstytojai paskatino studentus perskaityti kur kas daugiau nei įprasta plačiojoje visuomenėje. Šis paprastas faktas nėra nereikšmingas ir galbūt tai vienintelė priežastis, kodėl aukštasis humanitarinis išsilavinimas vis dar tebėra reikšmingas. Tiesa, gal to paties rezultato kur kas pigiau ir veiksmingiau būtų galima siekti tiesiog skatinant žmones skaityti. Intelektinis gyvenimas Vakarų šalyse beveik išimtinai vyksta už universitetų sienų, kurių humanitariniuose fakultetuose vis dažniau galima išgirsti tik profesinį žargoną ir sudėtingomis konstrukcijomis išsakomus svarstymus apie vis mažiau aktualius dalykus, — tai reiškia laiko, energijos ir išteklių naudojimą tikslams, kurie, geriausiu atveju, naudingi tik jiems patiems...

Visgi verta prisiminti, kad norint užauginti gėlę, reikia nemažai mėšlo, arba — kaip kažkas panašiai stoiškai pastebėjo, kalbėdamas apie šiuolaikinį meną, — reikia pabučiuoti daug varlių, kol viena iš jų virsta princu. Taip ir hu¬manitarinių mokslų atstovai, kurių „gyvybę" palaiko apmokamos kadencijos, kartkartėmis pasiūlo dalykus, pateisinančius ne tik šių mokslų egzistavimą, bet ir laisvę - akademinę laisvę, kuri leido įvykti stebuklui.

Baigdamas norėčiau padėti į šalį čia išreikštą cinizmą, kuris, experto cre-de („tikėkite specialistu" — vert. past.), yra pakankamai pagrįstas, ir pakartoti svarbiausius anksčiau išdėstytus akcentus, t. y. svarbu, kad atsirastų vieta, kurioje idėjos būtų kuriamos, aptariamos, kritikuojamos, analizuojamos ir, apskritai, nagrinėjamos „skersai ir išilgai", nes kai kurios iš jų būna absurdiškos, kai kurios — įdomios, o kai kurios — tikrai svarbios. Bet tam būtina laisvė, kad be jokių apribojimų būtų galima iškelti ir aptarinėti radikalias, prieštaringas, kvailas, naujas ar netikėtas mintis. Viena iš tokių vietų yra universitetai, o jų humanitarinių mokslų fakultetai nemažai prie to prisideda, taip pateisindami bent dalį išlaidų, kurias jiems skiria visuomenė. Todėl akademinė laisvė, kaip ir žodžio laisvė apskritai, yra gyvybiškai svarbi.

Vertė Dalia Janušaitienė

Eugrimas. Vilnius 2014