…Złamanie Traktatu Suwalskiego i Żeligowskiada były największym błędem, który zaciążył na losach tej części Europy Wschodniej. A stworzona przez Piłsudskiego Litwa Środkowa, była niewątpliwie szopką wysoce szkodliwą. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Kaip iš asmenybių padaroma biomasė PDF Drukuj
Autor: infa.lt   
Sobota, 02 stycznia 2016

1938-1939 Vokietijos naciu sistema – laikotarpiu, kai Bettelheimas buvo Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose – dar nebuvo orientuota į masinį naikinimą, nors su gyvybėmis tada irgi niekas nesiskaitė. Ji buvo orientuota į „auklėjimą“ vergiškos darbo jėgos:
idealios ir paklusnios, nieko kito negalinčios tikėtis iš savo šeimininko, tik malonės, ir kurios nebūtų gaila […]. Atitinkamai, buvo būtina iš besipriešinančios suaugusios asmenybės padaryti išsigandusį vaiką, jėga infantilizuoti (Infantilus) žmogų ir priversti jį regresuoti iki vaiko arba aplamai iki gyvulio, gyvos biomasės lygmens, – be asmenybės, valios ir jausmų. Biomasę lengva valdyti, ji nekelia gailesčio, ją lengva smerkti, nuvertinti ir ji paklusniai eina į skerdyklą. Tokia ji labai paranki savo šeimininkui.

Apibendrinant pagrindines psichologines asmenybės gniuždymo ir palaužimo strategijas, aprašytas Bettelheimo darbe, aš dėl savęs išskyriau ir suformulavau visą eilę pagrindinių strategijų, kurios visumoje yra universalios. Įvairiomis galimomis formomis jos pasikartodavo ir pasikartoja praktikoje visuose gyvenimo ir visuomenės sluoksniuose: nuo šeimos iki valstybės. Naciai tik surinko visa tai į vientisą prievartos ir siaubo koncentratą Kas gi tai per būdai paverčiantys asmenybę biomase?

Taisyklė:
Priversk žmogų užsiiminėti beprasmiu darbu.

Vienas iš mėgstamiausių esesininkų užsiėmimų – versti žmones daryti visiškai beprasmius darbus, prie viso to, netgi kaliniai suprasdavo, kad tas darbas betikslis. Tampyti akmenis iš vienos vietos į kitą, rausti duobes plikomis rankomis, kai kastuvai guli šalia. Kam to reikia? „Todėl, kad aš taip pasakiau, žydiškas snuki!“.
[Kuo tai skiriasi nuo „todėl, kad reikia“ arba „tavo darbas vykdyti, o ne galvoti“?]

Taisyklė:
Įvesk viena kitą paneigiančias taisykles, kurių pažeidimų neįmanoma išvengti.

Šita taisyklė sukuria pastovios baimės būti pagautiems atmosferą. Žmonės buvo priversti „tartis“ su prižiūrėtojais arba „kapais“ (SS padėjėjai, viršininkai iš pačių kalinių), papuolant į jų pačių priklausomybę. Įšsirutuliojo didelė erdvė šantažui: prižiūrėtojai arba kapai galėjo matyti pažeidimą arba jo nematyti – mainais už vienas arba kitas paslaugas.
[Tėvų reikalavimų arba valdiškų įstatymų absurdiškumas ir prieštaravimai – pilna analogija.]

Taisyklė
Įvesk kolektyvinę atsakomybę.

Kolektyvinė atsakomybė panaikina asmeninę, tai seniai visiems žinoma taisyklė. Tačiau sąlygomis, kai klaidos kaina per daug aukšta, kolektyvinė atsakomybė visus grupės narius paverčia vienas kito prižiūrėtojais. Pats kolektyvas per prievartą paverčiamas SS ir stovyklos administracijos sąjungininku.
Neretai, paklūstant akimirkos užgaidai, esesininkas duodavo eilinį betikslį įsakymą. Siekis paklusti įsirėždavo į psichiką taip stipriai, kad visada atsirasdavo kalinių, kurie ilgai laikydavosi to įsakymo (netgi tada kai esesininkas apie jį užmiršdavo jau po 5 min.) ir versdavo tai daryti kitus. Vieną kartą prižiūrėtojas liepė grupei plauti batus su muilu iš išorės ir vidaus. Batai tapdavo kieti, kaip akmuo ir pritrindavo kojas. Įsakymas niekada nebuvo pakartotas. Bet ilgai buvę stovykloje kaliniai toliau plovė batus iš vidaus, ir barė visus, kas to nedarė už apsileidimą ir purvą.
Buchenvaldo koncentracijos stovyklos „gyventojai“. | „Buchenwald Slave Laborers Liberation“ H. Miller. (Army) – U.S. Defence Visual Information Center, wikimedia.org
(Grupinė atsakomybė – principas… Kai „visi kalti“, arba konkretų žmogų vertina, tik kaip stereotipinės grupės atstovą, o ne kaip asmeninės nuomonės reiškėją).
Tai trys „pirminės parengtinės taisyklės“. Smogiamąja grandimi pristatomos sekančios trys, skaldančios ir malančios jau paruoštą asmenybę į biomasę.

Taisyklė:
Priversk žmones patikėti tuo, kad nuo jų niekas nebepriklauso. Tam reikia: sukurti nenuspėjamą aplinką, kurioje neįmanoma kažką planuoti ir priversk žmones gyventi pagal instrukcijas, slopinant bet kokia iniciatyvą.

Čekų kalinių grupė buvo sunaikinta taip. Kuriam laikui juos išskyrė iš visų kaip „kilmingus“, turinčius teisę į tam tikras privilegijas, leido gyventi atitinkamame komforte, nedirbti ir nevargti. Po to čekus netikėtai metė į darbus karjere, kur buvo pačios blogiausios darbo sąlygos ir didžiausias mirtingumas, ir prie viso to dar sumažino maisto davinį. Po kurio laiko atgal – į geras gyvenimo sąlygas ir lengvą darbą, po to vėl į karjerą ir t.t. Gyvo neliko nei vieno. Visiškas savo gyvenimo kontrolės nebuvimas, negalėjimas nuspėti už ką tave paskatina arba baudžia – visa tai išmuša pagrindą iš po kojų. Asmenybės tiesiog nespėja susiderinti adaptacijos strategijos ir dezorganizuojasi visiškai.
„Išgyvens žmogus ar ne priklauso nuo jo sugebėjimo išsaugoti kažkokią sritį kurioje gali laisvai elgtis, išlaikyti kokių nors svarbių gyvenimo aspektų kontrolę, nekreipiant dėmesio į sąlygas, kurios atrodo nepakeliamos… Netgi nežymi, simboliška galimybė veikti arba neveikti, bet savo valia, leido išgyventi man ir tokiems kaip aš“ .(kursyvu ir kabutėse – B. Bettelheimo citatos)
Žiauriausia dienotvarkė pastoviai vertė žmones skubėti. Jeigu vieną-dvi minutes pavėluosi prausdamasis – pavėluosi į tualetą. Užsilaikysi klodamas lovą (tuo metu Dachau buvo lovos) – liksi be pusryčių, o ir tų nekas tebūdavo. Skubėjimas, baimė pavėluoti, nė sekundės laiko sustoti ir susimastyti… Pastoviai tave vaiko gerieji prižiūrėtojai: laikas ir baimė. Ne tu planuoji dieną. Ne tu planuoji kuo užsiimti. Ir tu nežinai kas su tavim bus paskiau. Bausmės ir paskatinimai skiriami be jokios sistemos. Jeigu pirmosiomis paromis kaliniai manė, jog geras darbas juos išgelbės nuo bausmės, tai vėliau ateidavo suvokimas, kad niekas negarantuoja nuo išsiuntimo į akmenų karjerą (pats didžiausias mirtingumas). Ir skatindavo juos irgi, tiesiog šiaip sau. Tai tik esesininko užgaida.
(Autoritariniams tėvams ir organizacijoms labai naudinga šita taisyklė, todėl kad ji užtikrina pasyvumą ir iniciatyvos nebuvimą iš pranešimų adresatų pusės, ir tai lyg „nuo tavęs niekas nepriklauso“, „na ir ką tu pasiekei?“, „taip buvo ir bus visada“).

Taisyklė:
Priversk žmones apsimesti, kad jie nieko nemato ir negirdi.

Bettelheimas aprašo tokią situaciją. Esesininkas muša žmogų. Šalia praeina vergų kolona, kuri pastebėjusi mušimą, draugiškai nusuka galvas į šoną ir padidina greitį, visa savo išvaizda parodydama, kad „nepastebėjo“ to kas vyksta. Esesinikas neatsitraukdamas nuo savo užsiėmimo sušunka: „šaunuoliai!!!“ Todėl, kad kaliniai išmoko taisyklę „nematyti ir nežinoti to, kas jiems nepriklauso“. O kaliniai viduje jaučia sustiprėjančius gėdos, bejėgiškumo jausmus ir tuo pat metu nenorom jie tampa bendrininkais esesininko žaidime.
(Šeimose kur klesti prievarta, nereta situacija, kada kas nors iš giminaičių viską mato ir supranta, tačiau apsimeta, kad nieko nemato ir negirdi. Pavyzdžiui, motina, kuri mato, kad tėvas/patėvis prieš vaiką naudoja seksualinę prievartą. Totalitarinio valdymo valstybėse taisyklė „viską žinome, bet apsimetame….“ – svarbiausia jų išlikimo sąlyga.}

Taisyklė:
Priversk žmones peržengti paskutinę vidinę ribą.

Kad netapti vaikščiojančiu lavonu, o išlikti, tegu pažemintu ir degradavusiu, bet žmogumi, buvo būtina visą laiką suvokti, kur prasideda ta riba, už kurios nebėra kelio atgal, riba kurios negalima peržengti jokiomis aplinkybėmis, netgi gyvybės kaina. Suvokti, kad, jeigu tu išgyvenai tik todėl, kad peržengei tą liniją – tai toliau gyvensi gyvenimą praradusį bet kokią prasmę.
Bettelheimas pateikia labai viską paaiškinančią istoriją apie „paskutinę ribą“. Vieną karta esesininkas atkreipė dėmesį į du žydus, kurie „tinginiavo“. Jis privertė juos gulti į purviną griovį, pakvietė kalinį–lenką iš gretimos brigados ir liepė užkasti papuolusius į nemalonę žydus gyvus. Lenkas atsisakė. Esesininkas pradėjo jį mušti, bet lenkas ir toliau nenusileido. Tada esesininkas liepė jiems pasikeisti vietomis ir tie du gavo įsakymą užkasti lenką. Ir jie be jokių dvejonių pradėjo užkasinėti savo nelaimės draugą. Kai lenkas jau buvo beveik užkastas, esesinikas liepė jiems sustoti ir iškasti jį atgal, o jiems vėl gultis į griovį. Ir vėl įsakė lenkui juos užkasti. Šį kartą jis pakluso – ar iš keršto, ar tikėdamasis, kad esesininkas jų taip pat pasigailės paskutinę minutę. Bet esesininkas jų nepagailėjo: jis auliniais batais sutrypė žemę virš tų aukų galvų. Po penkių minučių juos – vieną mirusį, kitą leisgyvį nuvežė į krematoriumą.

Visų taisyklių įgyvendinimo rezultatas:
„Kaliniai įtikėję pastoviai brukamą SS mintį, kad jiems nėra ko tikėtis ir kuo pasikliauti, priėmę, jog niekaip negali įtakoti savo padėties – tokie kaliniai tapdavo tiesiogine to žodžio prasme vaikščiojančiais lavonais…“.
Procesas paverčiant tokiais zombiais buvo paprastas ir aiškus. Pradžioje žmogus nustodavo veikti savo valia: pas jį nelikdavo vidinio judėjimo šaltinio, viską ką jis darė, buvo nusprendžiama tų pačių prižiūrėtojų. Jie automatiškai vykdė įsakymus, be jokios galimybės rinktis. Paskui jie nustodavo eidami kelti kojas eidami, pradėdavo labai būdingai braukti jas žeme. Vėliau pradėdavo žiūrėti tik priešais save. Ir tada ateidavo mirtis.
Zombiais žmonės pavirsdavo tada, kai atmesdavo bet kokį bandymą suvokti, suprasti savo elgesį, ir pasiekdavo būseną, kai galėdavo priimti viską, kas bebūtų – bet ką, kas ateidavo iš išorės. „Tie, kurie išgyveno, suprato tai, ko ankščiau nesuvokė: jie turi paskutinę, bet galbūt, pačią svarbiausią žmogiškąją laisvę – bet kokiomis aplinkybėmis turėti savo asmeninį santykį į tai kas vyksta“ Ten, kur nėra savo santykio-pozicijos – prasideda zombis.

vertė: Andrius

http://infa.lt/4314/kaip-is-asmenybiu-padaroma-biomase/